Sankcijos Rusijai: stabilizacijos kaina  

Pirmosiomis kovo savaitėmis kalbėdama apie vasario pabaigoje Rusijai įvestas sankcijas tarpe kitų dalykų pabrėžiau du momentus. Pirma, sankcijos yra lėtai veikiantis ginklas. Antra, kalbant apie ekonomines sankcijas, jos neišvengiamai paliečia ir tą, kuris tas sankcijas įveda.

Atėjo laikas įvertinti tai, kas įvyko, ir pakalbėti apie tai, kas laukia ateityje tiek putino režimo, tiek sankcijas plečiančių Vakarų. Šiandien — apie Rusiją.

Pirmi trys mėnesiai: Rusija atsilaikė?

Pastarosiomis dienomis pasaulio spaudą užliejo tekstai, kuriuose stebimąsi Rusijos ekonomikos atsparumu precedento neturinčioms sankcijoms nukreiptoms prieš agresorę. Minimas akivaizdus Rusijos vartotojų kainų infliacijos augimo tempų lėtėjimas, stiprėjantis rublis, neišsenkantis finansų už energetinius išteklius srautas, palaikantis Rusijos ekonomiką.

Antradienį kalbėdamas pasitarime apie energetikos sektoriaus plėtrą putinas aiškino, kad „bandydama atsisakyti Rusijos energetinių išteklių, Europa kenkia tik pati sau“.

Pasak jo, „stabilus, patikimas rusiškos naftos teikimas užsienio vartotojams buvo Rusijos lyderystės pasaulinėje energetikos rinkoje užstatas“, tik kad „užsienio valstybių kolegos elgėsi kitaip“ [nesąžiningai], o „vadinamoji Vakarų politinė klasė pradėjo spekuliuoti absoliučiai suprantamu daugelio planetos žmonių susirūpinimu klimatu, klimato kaita.“

Taip esą dėl vidinių politinių problemų buvo pernelyg išaukštintos alternatyvios energetikos galimybės bei sumenkinta tradicinės energetiko  reikšmė. Prabėgom paminėta ir, kaip išsireiškė putinas, „kolektyvinių Vakarų“, kurie dešimtmečiais ignoravo Rusijos interesus ir visaip rėmė nacionalistinius ir neofašistinius Kijevo valdžios elementus, kaltė.

Kokią ekonominę, politinę ir geopolitinę tikrovę galima fiksuoti ir užčiuopti anapus keleto pastarųjų Rusijos ekonominių rodiklių? Pradžioje pažiūrėkime, o kas atsitiko anksčiau, kai Rusijai sankcijos buvo įvestos ir po 2008 metų invazijos į Gruziją, ir po 2014 metų Krymo karo? Praeities pamokos iš dalies leidžia numatyti ir ateitį.

2008 ir 2014 metų pamokos

2008 metų sankcijos buvo ganėtinai švelnios, ir jų poveikis greit išseko. Po 2014 metų intervencijos į Ukrainą ir Krymo prisijungimo pritaikytos gerokai griežtesnės priemonės.

Po keleto mėnesių jas įvedus 2015 metais Rusijoje prasidėjo ekonomikos nuosmukis, kalbant paprasčiau, susitraukė jos bendrasis produktas. Recesija truko porą metų, ir tai buvo ilgiausiais tos šalies ekonomikos nuosmukis nuo dešimtojo dešimtmečio. Vėliau ekonomika atsikūrė, ir keletą metų buvo fiksuotas augimas, kurį lydėjo maža išorinė skola, nedidelis nedarbas, mažėjanti infliacija bei didelis biudžeto perteklius.

Net ir 2020 metais, kai visas pasaulis dėl pandemijos patyrė tikrą ekonominę perturbaciją, Rusijos ekonomika laikėsi santykinai gerai. Tais metais jos BVP susitraukė tik apytikriai 3 proc., ir jau kitais metais fiksuotas aiškus atsigavimas, o BVP augimas pasiekė 4,3 proc. Iki karo pradžios Pasaulio bankas Rusijai 2022 metams prognozavo 2,8 proc. augimą, kurį ateinančiais 2023-iais turėjo lydėti nors ir kuklesnis, bet vis tiek 1,8 proc. prieaugis. Dabar kalbama apie 10 proc. susitraukimą.

Vertinant giliau, nors Rusijos ekonomika iki karo atrodė pakankamai normaliai, vis dėlto 2014 metų sankcijų poveikis buvo ganėtinai stiprus   . Tai rodo vien tas faktas, kad po sankcijų įvedimo 2017-2019 m. augimas vidutiniškai buvo po 2,2 proc. per metus, ir jis nė iš tolo nepriartėjo prie 2000-2008 m. vidurkio, kai ekonomika kasmet išaugdavo vidutiniškai po 7 proc.

Tiesa, būtų netikslu sakyti, kad Rusijos 2014-2016 metų recesiją bei  prastėjančią ūkio būklę lėmė tik sankcijos. Didelį poveikį turėjo naftos kainų kolapsas bei — ir tai, mano galva, svarbiausia — ilgalaikės struktūrinės problemos — pernelyg didelis valstybės reguliavimas, inovacijų stygius, korupcija ir neadekvati teisingumo sistema, dėl kurios ypač kentėjo užsienio investicijos.

Šie fenomenai iš esmės formuoja ūkio struktūrą, jo potencialą bei augimo perspektyvą. Pastarosios sankcijos, o, kaip žinome, dabar Europos Sąjungoje intensyviai deramasi dėl šeštojo paketo, Rusijos ekonomikos veidą keis iš esmės.

Infliaciją lėtina ūkio atsilikimas ir CB

Pradžioje minėjau, kad Rusijos ekonomikos rodikliai gerėja. Infliacijos augimo tempas nukrito nuo 7,6 proc. kovą iki 1,6 proc. balandį, ir šiuo metu metinis vartojimo kainųss indeksas linksta link 17 proc. Manoma, per šiuos metus kainos Rusijoje išaugs apytikriai 20 proc. Tai reiškia, kad neturtingiausi šalies gyventojai, kurie, ypač periferijoje vis dar didele dalimi vartoja tai, ką užsiaugino savo sklypeliuose, kainų augimą pajus, bet ne itin stipriai. Jie kaip skurdo, tai skurs ir toliau.

Beje, didžiųjų gamyklų darbuotojams, kurie, užsienio investuotojams išėjus, dabar arba nedirba arba dirba tik kelias dienas per savaitę, atskiruose regionuose masiškai dalinama žemė daržams įsiveisti. Vyresnės kartos Lietuvos gyventojai dar neblogai prisimena panašias praktikas, kurios ganėtinai logiškos esant vadinamajai deficito ekonomikai, lydinčiai planinę ūkio sistemą.

Vidurinė klasė, ypač didžiuosiuose miestuose — Maskvoje, Peterburge ar Novosibirske, kur atlyginimai vis dar gerokai didesni, pasikeitusią situaciją pajus ne tiek per kainų prieaugį, kiek per iš esmės pasikeitusią šeimos vartojimo struktūrą.

Per pastaruosius 20 metų vis daugiau žmonių sparčiau besivystančiuose centriniuose regionuose įprato naudotis vakarietiškomis technologijoms, pirko mobilius telefonus, planšetes, kokybišką virtuvės įrangą ir vis dažniau gerus vakarietiškų prekių ženklų automobilius. 

Šis sluoksnis kol kas ypatingo vartojimo  pokyčio dar nejaučia, bet jau šių metų pabaigoje kitų metų pradžioje suvoks, kaip pasikeitė jų vartojimo struktūra ir  pasaulis, kuriame jie gyvena.

Vertinant bendrai, tikėtina, kad ateityje infliacijos augimas nebus itin didelis, ypač jeigu Centrinis bankas ir toliau mažins karo pradžioje fiksuotą itin aukštą palūkanų normą. Primenu, vasario pabaigoje Rusijos centrinis bankas bazinę palūkanų normą, kuri tuomet buvo 9,5 proc. iškart padidino iki 20 proc. (Euro bazinė palūkanų norma nulinė). Dabar bazinė palūkanų norma yra 14 proc. ir laukiama jos tolesnio mažinimo birželį.

Rublis jau nekonvertuojama valiuta

Lėtėjantis kainų augimas didina rublio vertės augimą, ir tai, savo ruožtu, pigina importą. Šiuo metu Rusijos rublis  svyruoja tarp 60-70 rublių už dolerį. Palyginimui kovo 7 dieną, kai buvo pasiektas rublio nuvertėjimo dugnas, už 1 dolerį galėjai gauti 150 rublių.

Vis dėlto visa, ką pasakiau aukščiau, tėra tušti faktai. Gerokai įdomiau tai, kokiu būdu rublis atkūrė savo vertę ir kokie ekonominiai procesai slypi anapus tokių svyravimų.

Kaina, kurią Rusija sumokėjo už dabar popieriuje tokį stiprų rublį, yra prarastas valiutos konvertabilumas. Tiesą sakant, Rusijos rublis nebėra laisvai konvertuojama valiuta, tad tikrasis jo kursas nežinomas. Visų valiutų kursai nustatomi per laisvus mainus atviroje valiutų rinkoje, kur rublių praktiškai nebėra, nes jie iš esmės niekam nereikalingi. 

Šiuo metu rublis tėra vidinė Rusijos valiuta, kurios kursą nustato Centrinis bankas savo sprendimu. Jis riboja ir jo vartojimą. Karui prasidėjus nustatyta, kad net 80 proc. savo valiutos, gautos už prekių importą, įmonės privalo konvertuoti į rublius. Rusijos piliečiai, net jeigu turi valiutines sąskaitas, negali jomis laisvai disponuoti: iki metų pabaigos negalima išsiimti daugiau nei 10 tūkst. dolerių per mėnesį.

Šios ir kitos Centrinio banko manipuliacijos, pavyzdžiui, nuo kovo pabaigos iki birželio 30 dienos vykdoma aukso supirkimo už fiksuotą 5000 rublių už gramą kainą, palaiko rublio vertę. Vis dėlto, kintant giluminei Rusijos ekonomikos struktūrai, — o tai neišvengiamai įvyks per kelis ateinančius metus, rublio ateitis yra mažų mažiausiai neaiški.

Drastiškai auga karinės išlaidos

Abejojama ir Rusijos gebėjimu dengti savo skolas. Kol kas jai sėkmingai pavyko savo kreditoriams sumokėti 650 mln. dolerių iki numatytos gegužės 4 dienos, vis dėlto finansų rinkų analitikai mano, kad Rusijos defoltas (kitaip sakant, negebėjimas laiku padengti prisiimtų įsipareigojimų) per kitus porą metų labai tikėtinas.

Iki karo Rusija suformavo ganėtinai solidų vadinamąjį gyvenimo kokybės fondą, kuriame sukauptomis lėšomis gali padengti apytikriai 90 proc. savo metinių biudžeto išlaidų, net jeigu neturėtų jokių pajamų. Kiek tvarus toks srautas, pasakyti sunku. 

Balandžio mėnesį biudžeto išlaidos „gynybai“ išaugo 2,5 karto iki 630 mlrd. rublių. Palyginimui visos metinės išmokos vaikams nuo 8 iki 17 metų sudaro 450 mlrd. rublių, išlaidos švietimui — 881 mlrd. rublių, medicinai — 855 mlrd. rublių. Taigi karui per mėnesį putinas gali skirti beveik tiek pat, kiek visos Rusijos mokykloms per metus. Neatsitikinai juokaujama, kad tai ne putinas mažiau kariaus, tai vaikai mažiau valgys.

Rusijos pajamų srautą palaiko ir vis dar tekanti pinigų, kurias ji gauna už energetinius išteklius, upė. Jai nukirsti reikės laiko ir politinių pastangų.

Tikėtina, dabar jums jau kyla klausimas, o tai ar paveiks Rusijos ekonomiką sankcijos, kurios jau dabar į neregėtas aukštumas nusviedė benzino kainas JAV ar kasdien brangina prekes europiečiams? Nuraminsiu: atpildo valanda ateis.

Visa tai, ką minėjau iki dabar ir apie ką energingai diskutuoja viso pasaulio finansų analitikai, tėra kalba apie finansų ir pinigų rinkas. Vis dėlto tikroji ekonomika formuojasi vadinamajame realiajame sektoriuje — prekių ir paslaugų rinkose. 

O dabar apie tikrąjį galutinį sankcijų poveikį Rusijos ūkiui ir gyventojams vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Lietuvos, ir net tik Lietuvos, žiniasklaida nuolat į galvas kala, kad pirkdama naftą Europa finansuoja Rusijos tankų ir ginklų pirkimus.

Šis ne be kolegos Andriaus Kubiliaus lengvos rankos gimęs šūkis yra skambus ir padeda aktyvizuoti Ukrainos šalininkus. Jis neblogai veikia ir gėdinant tuos, kurie neskuba paremti sankcijų jų pilna apimtimi.

Abejotinas ekonominis turinys

Vis dėlto, rimčiau panagrinėjus, panaši mintis mažų mažiausiai dviprasmiška, o jos ekonominis turinys, švelniai kalbant, abejotinas.

Kad finansų srautai iš Vakarų padėtų putinui įsigyti ginkluotės, turi būti rinkos, kur jis už tuos pinigus tą ginkluotę galėtų pirkti.

Kalbant paprasčiau, jeigu turite net ir kelis milijonus, pavyzdžiui, namui įsigyti, sandoris pavyks tik tuo atveju, jeigu toks nekilnojamojo turto objektas jau siūlomas rinkoje arba turite realią galimybę įsigyti žemės ir tą objektą pasistatyti.

Vien pinigų — net jeigu milijonų kiekis bus ir labai solidus ar net neribotas — tikrai neužteks. Norams patenkinti reikės pasiūlos, kitaip sakant tų, kurie gamina ar turi tai, ko jums reikia.

Matyt, jau pradeda aiškėti, kur link suku, bet vis tiek pradžioje šiek tiek teorijos, kad tiems iš jūsų, kurie nesimokėte ekonomikos, būtų aiškiau, apie ką kalba.

Bet kokios valstybės ekonomika visada analizuojama dviem pjūviais.

Realioji ekonomika, kurią sudaro visi nefinansiniai ekonomikos elementai, susideda iš materialių (nafta, duona, grūdai ar darbas) ir nematerialių (paslaugos, tarkime, plaukų kirpimas ar švietimas).

Labai primityvios realios ekonomikos pavyzdys — natūrinis ūkis, kur žmonės mainosi savo gaminiais be jokių pinigų — tiesiog keičia savo grūdus į kaimyno daržoves.

Finansų sektorius pats neapginkluoja

Modernesnė ekonomika neišvengiamai apima ir finansų sektorių, kurio paskirtis aptarnauti pinigų ir kito finansinio turto (akcijų, obligacijų) pervedimus tuo metu, kai realus turtas keičia savo savininkus.

Vis dėlto finansų sektorius pats savaime nei pamaitina, nei aprengia, nei apginkluoja.

Nors staigus naftos pirkimų stabdymas staigiai sumažintų valiutos srautą į Rusiją, taigi ir jos biudžeto įplaukas, tiesioginis poveikis kariniam sektoriui vis tiek pasireikštų tik po kurio laiko.

Nepalyginamai didesnę įtaką Rusijos karinės galios menkimui ir jos ateičiai turi tiek priverstinis sankcijų inspiruotas, tiek savanoriškas gamintojų ir jų prekių išėjimas.

Net jeigu šeštojo sankcijų paketo teks palaukti dar kurį laiką ir jis bus švelnesnis nei pradžioje planuota ir viltasi, Rusijos ekonomikai jau pirmosios sankcijos sudavė jei ne mirtiną, tai tikrai itin skaudų smūgį, kuris tą šalį kasdien grąžina dešimtmečius atgal. Didžiausią poveikį tam turėjo drastiškas prekybos, ir ypač modernių technologijų, siaurinimas.

Nekonvertuojamas rublis

Kai po pirmosiomis karo dienomis įvestų sankcijų rublio vertė nuo įprasto svyravimo tarp 70-80 rublių už dolerį staigiai čiuožė žemyn net iki 140 rublių už dolerį, pasidarė aišku, kad prasideda absoliučiai kitoks šios valstybės ūkio funkcionavimas.

Rublio šuolis žemyn vasario pabaigoje – kovo pradžioje rodė staigiai išaugusį Rusijos ūkio neapibrėžtumą bei panišką investuotojų pasitraukimą į saugesnes valiutines rinkas.

Drastiškomis priemonėmis — iki 20 proc. išaugusiomis bazinėmis palūkanų normomis, 80 proc. valiutos iš importo nusavinimu ir kitomis žiauriomis priemonėmis Rusijos centriniam bankui tuomet pavyko situaciją apraminti.

Suvaldymo kaina buvo žiauri — po keleto dešimtmečių rublis neteko laisvai konvertuojamos valiutos statuso. Dabar tai, pasak vaizdaus rusiško posakio, medinis (dereviannyj) rublis.

Neatsitikinai Europos centrinis bankas kovo pradžioje atsižvelgdamas į tai, kad susiklosčiusi padėtis neleidžia nustatyti objektyvaus euro ir Rusijos rublio rinkos santykio, sustabdė jo skelbimą. Jis neatnaujintas iki šiol.

Žaidimas rublio kainomis

Dabartinis rublio brangimas iki šiomis dienomis nusistovinčio apytikriai 60 rublių už dolerį kurso byloja ne apie Rusijos ekonomikos potencialą ar sugrąžintas ikikarines pozicijas.

Prekei, kuria niekas neprekiauja atviroje rinkoje, galima priskirti kokią tik nori kainą. Bandydamas suvaldyti Rusijos gyventojų nerimą, tos šalies Centrinis bankas kartu su Finansų ministerija kasdien pažaidžia, paderina veiksmus ir praneša, kokia ta kaina.

Propagandinė mašina vėliau apdainuoja Rusijos ekonomikos atsparumą ir aprauda vakariečių, susigalvojusių nubausti didžią šalį, kančias dėl augančių kainų. Kol kas tai veikia.

Vis dėlto prieš tris mėnesius užsisukę procesai palaipsniui įgauna pagreitį ir prasideda realiojo sektoriaus, kuris ir žymi ekonomikos gyvybę, transformacija.

Trys sankcijų tipai

Kalbant konkrečiau, Rusijai pritaikyti trys skirtingi sankcijų tipai.

Pirma, jau minėtos finansinės sankcijos, kurios pradėtos taikyti dar 2014 metais. Po to, kai vasario pabaigoje įšaldžius išorinius centrinio banko išteklius, Rusijos centrinis bankas prarado galimybę reguliuoti valiutos kursą, rublis tapo nekonvertuojama valiuta.

Antra, apribotas jos importas. Per pastaruosius tris mėnesius Rusijos importo apimtys sumenko du kartus, ir tai neįtikimai didelis pokytis.

Rusijos pramonė jau dabar labai aštriai pajuto importo ribojimų pasekmes.

Daugybė gamyklų arba, kaip skelbiama, laikinai sustabdė gamybą arba dirba tik kelias dienas per savaitę. Įvairiausiuose regionuose įprasti pranešimai apie tai, kad darbuotojai atleidžiami nuo darbo suteikiant gabalėlį žemės, kur jie galėtų užsiauginti bent keleto rūšių populiariausių daržovių.

Tokią padėtį lemia komplektuojančių detalių stygius palaipsniui išsenkant jų atsargoms. Įprastai pramonės įmonės tokių atsargų kaupia apytikriai trims mėnesiams, ir birželio mėnuo taps kritiniu.

Trūkinėja prekybos grandinės

Be abejo, Rusijos pramonė energingai ieško pakaitalų detalėms, kurios patenka po sankcijomis. Anksčiau tikėtasi, kad pagelbės Kinija, tačiau net ši didžioji Rusijos draugė dabar labai atsargi, nes bijo patekti po antrinėmis sankcijomis, kurios gali būti pritaikytos tiems, kurie remia Rusiją.

Problema yra ne tik komplektuojančių detalių stygius, bet ir prastesnė pakaitalų, jeigu jų randama, kokybė, siauresnis asortimentas.

Paradoksalu tai, kad sankcijos ypatingai paveikia modernizuotus Rusijos ekonomikos sektorius ir jos moderniausias gamyklas, nes būtent ten taikomos technologijos dažniausiai yra patekusios į sankcijų lauką.

Išskirtinai tragiška padėtis su elektronikos komponentais, kurių patekimą į Rusiją jau pirmosiomis karo dienomis patikimai sustabdė vos keli šių išskirtinai svarbių priemonių tiekėjai. Tai padaryti buvo ganėtinai paprasta ir todėl, kad didžiąją dalį rinkos valdo Rusiją griežtai pasmerkęs Taivanas.

Tuomet nuskambėjęs Lukašenkos juokelis, kad čipus gali pagaminti ir Baltarusija, jeigu jau tiekėjai atsisako, demonstravo ne Baltarusijos ar kokios kitos valstybės galimybes, o kaimyninės valstybės vadovo absoliutų neišmanymą.

Logistikos bėdos

Situaciją aštrina ir labai didelės logistikos bėdos. Tais atvejais, kai tiekėjai lyg ir atsiranda, Rusija vis tiek negali sulaukti jų prekių dėl to, kad pasaulinis pervežimų verslas atsisako tarpininkauti agresorei.

Šalies viduje palaipsniui auga nerimas dėl vidinių pervežimų, nes geležinkelių transportas jau dabar jaučia komplektuojančių detalių stygių.

Oro transporto sektoriuje problemos dar rimtesnės. Rusijai vienašališkai užgrobus jos anksčiau lizinguotus lėktuvus, jie nebegali palikti Rusijos oro erdvės, juos priimti atsisako net Kinija.

Šie importiniai lėktuvai neteko techninės gamintojų priežiūros, apribotas jų draudimas. Tik laiko klausimas, kada prasidės vadinamasis lėktuvų kanibalizmas, kai vienas lėktuvas virsta kitų atsarginėmis dalimis. Pilotai Rusijoje netrukus prieš skrydžius turės užsukti į šrotą.

Ironiška net klausti, kada Rusija sugebės sukurti savo adekvatų lėktuvą, jeigu net turėdama galimybę naudotis moderniomis technologijomis, ji to nesugebėjo padaryti per pastaruosius bene keturis dešimtmečius.

Kainas augina pasiūlos stygius

Komplektuojančių detalių stygius bei prarastos galimybės modernizuoti naftos ūkį po to, kai pasitraukė rimtieji investuotojai, irgi smarkiai sekina Rusijos galias, net jeigu kol kas tai jaučiama ir menkiau.

Galų gale, esama ir trečio sankcijų bloko — eksporto sankcijų, kitaip sakant draudimo pirkti tas ar kitas rusiškas prekes, tarp jų svarbiausią jos eksporto prekę — energetinius išteklius.

Būtent šioje srityje  kol kas ribojimai menkiausi, bet neišvengiamai jie palaipsniui apims vis didesnę Rusijos ūkio dalį.

Beje, atotrūkyje tarp staigiai sumenkusio importo ir nominalia verte (ne apimtimi, o dėl brangstančios naftos pinigine forma) išaugusio eksporto slepiasi ir galimybė Rusijos gyventojams sukurti rublio brangimo iliuziją.

Kai už valstybės ribų mažiau perki, o daugiau parduodi, tai susidaro prekybinio balanso perviršis ir auga valiutos, kurios negali niekur panaudoti, srautas.

Tad galima sakyti, kad rublio brangimą vidaus rinkoje (pabrėžiu, rublis nekonvertuojamas, tad jis brangsta tik Rusijoje) sukūrė būtent sankcijų asimetrija.

Tai paaiškina ir daugelį Rusijos gyventojų kamuojantį klausimą, kodėl rubliui brangstant prekės ne pinga, o priešingai, toliau brangsta (infliacija artėja prie 20 proc. ribos).

Esmė ta pati: rublis nekonvertuojamas ir tai reiškia, kad jo kursas nerodo jo tikrosios vertės atviroje rinkoje, kurioje jis tiesiog nereikalingas. Tokiu atveju infliaciją kuria ribota pasiūla: kai prekių stinga, jų kainos neišvengiamai auga.

Menksta pajamos

Ir tai reiškia, kad pajamos, kurias Rusija gavo už energijos išteklius, nors išaugo nominalia, skaitine išraiška, bet realia verte, kuri matuojama prekėmis, kurias gali už tuos nominalus įsigyti, sumenko. Pinigų daugiau, bet nusiperka žmonės mažiau.

Birželio 1 dieną Rusija vidutiniškai 10 proc. arba 1600 rublių (apytikriai 25 doleriais) padidino socialines išmokas.

Didesnes pensijas gaus ir apie 35 mln. nedirbančių Rusijos pensininkų.

Žinant, kad vidutiniškai vartojimo prekės Rusijoje per pastaruosius tris mėnesius pabrango nuo 18-23 proc., o maisto — nuo 25 iki 50 proc., galime konstatuoti, kad realia verte pajamos, kurios menko visus pastaruosius 10 metų, menksta ir toliau.

Klausimas, o kas laukia ateityje — atviras.