2016 m. birželio 29 d.

Kardinolas Francesco Xavier Van Thuanas — išskirtinis Bažnyčios vyras. Trylika metų gimtajame Vietname jis praleido kalėjime,  iš jų devynerius visiškai izoliuotas; vėliau Romoje buvo Popiežiškosios Teisingumo ir Taikos tarybos prezidentas. Prabėgus penkeriems metams po mirties 2007 rugsėjį jam pradėta beatifikacijos byla. Palaimintasis Francesco Xavier Van Thuanas katalikų pasaulyje plačiai žinomas kaip kelių esminių priesakų autorius.

Mano asmeninis kelias, kuris neišvengiamai remiasi protu ir širdimi suvoktu Bažnyčios socialiniu mokymu, vis tiek reikalauja atviro santykio ir asmeniškos priesakų peržvalgos. Svetimų minčių užuovėja gali būti puikus apdangalas, saugantis nuo atmetimo ir kritikos, vis dėlto autentišku gali būti tik darydamas savo asmeninius apsisprendimus, kurie visada apima ir savitą pasaulio matymą, ir nuosavą gyvenimo patirtį, ir Tėvynės kasdienybę dabar bei jos žmonių skausmus.  Tad šalia kardinolo priesakų pabandysiu paaiškinti, kaip juos manau įgyvendinanti savo kasdieniame darbe ir kaip ketinu elgtis ateityje.

1. Palaimintas politikas, kuris gerai suvokia ir giliai įsisąmonina savo vaidmenį.

Mano komentaras: Nuolat savo straipsniuose ir knygose atkreipiu dėmesį, kad nelogiška ir neleistina iš esmės vertybinio filosofinio mokslo, kokiu žmonijai atsiveria ekonomika, pateikti kaip tikslią matematinių dogmų sankaupą. Visada ekonominis sprendimas yra vertybinis, tad politinis, apsisprendimas ir kiekvienas politikas visada turi aiškiai suvokti, kas realiai iš jo pasiūlyto ar patvirtinto sprendimo išloš, o kas už tai mokės. Labai dažnai toks bekompromisis atvirumas sau reiškia priešpriešą su aplinka ir konfliktą, kurio žmogiškai taip norėtųsi išvengti.

Tarkime, esu žinoma kaip ekonomistė, nekenčianti pensininkų, nors viso labo kaskart primenu, jog  didesnės pensijos šiuo metu veikiančioje Lietuvos ekonominėje sistemoje reiškia ir didesnius dirbančių šeimų mokesčius. Žinant, kad mokesčiai dirbantiesiems yra ir taip  dideli, kad iš esmės yra neįvertintas vaikų išlaikymas ir, ypač, jų ugdymas — didesnės pensijos galimos tik tuo atveju, jeigu realiai didėja darbo užmokestis. Jeigu atlyginimai neauga, tai didesnės pensijos įmanomos  tik didinat valstybės skolą (taigi, tikėtina, ateityje didinant mokesčius) arba  mažėjant dirbančių žmonių pajamoms, o neretai ir darbo vietoms. Taigi, ekonomikos „matematika“ susiduria su vertybiniu pasirinkimu: kas geriau — didesnė pensija ar skurdesnis dirbantis žmogus ir prasčiau išsilavinęs jo vaikas. Konkrečiai aš spręsdama tokią dilemą  renkuosi dirbantį žmogų.

Savo rinkėjams galiu pažadėti vieną — jeigu jie manęs klaus, kaip elgsiuosi vienokioje ar kitokie situacijoje ir aiškiai suformuluos klausimą, atsakysiu, kokie argumentai nulemtų mano balsavimą. Tikrai nepataikausiu žmonėms, kurių norai perdėm egoistiški.

Asmeninis atsakas į pirmąjį principą: kiek leidžia protas, nežiūrėsiu savo naudos, reitingų, aplinkos meilės ar palankumo, o ieškosiu to sprendimo, kuris, manau, garantuos valstybės ir dirbančių žmonių ateitį. 

2. Palaimintas politikas, kuris yra patikimas kaip žmogus. Mūsų dienomis vis daugėja skandalų politikos pasaulyje, ir dėl to prarandamas pasitikėjimas politiniais veikėjais; norint pakeisti šią situaciją, reikalingas stiprus atsakas, apimantis reformą ir apsivalymą, siekiant reabilituoti politiko įvaizdį.

Mano komentaras: kai vis daugiau skandalų politikos pasaulyje visomis jėgomis stengsiuosi viešai informuoti, kodėl darau tokį ar kitokį sprendimą; sąmoningai apsprendžiu gyventi vis kukliau; pasišvęsdama politiko karjerai įsipareigoju galimus malonius asmeninius sprendimus pajungti savo viešajai veiklai, kuriai visais atvejais teiksiu pirmenybę. Niekada nepataikausiu žurnalistams ir viešajai nuomonei, netgi jeigu už tai būsiu žeminama ir neteisingai puolama. Visada paremsiu oponentus, jeigu manysiu, kad jų pasiūlytas sprendimas geresnis, ir niekada nepalaikysiu politinio  sąjungininko vien todėl, kad jis sąjungininkas, taip bandydama atsižvelgti pirmiausia į visuomenės gėrį, kaip jį gebu suvokti. Sąžiningai ir toliau domėsiuosi Lietuvos ir pasaulio ekonomika ir politika, žvelgdama iš etikos, o ne etiketo perspektyvos. Viešai informuosiu apie susitikimus su suinteresuotais dėl mano sprendimų asmenimis, kuriuos, esant reikalui ar norint geriau suvokti žmonių lūkesčius, pati ir inicijuosiu.

 Asmeninis atsakas į antrąjį principą: ir toliau atvirai išpažinsiu principus, kuriais remsis mano privatus ir viešasis gyvenimas.  

3. Palaimintas politikas, kuris dirba dėl bendros gerovės, o ne dėl savo naudos. Kad gyventų su šiuo palaiminimu, politikas tesikreipia į savo sąžinę ir tepaklausia savęs: „Ar aš dirbu dėl tautos, ar dėl savęs? Ar dirbu dėl tėvynės, dėl kultūros? Dirbu, kad išaukštinčiau dorovę? Ar dirbu, kad būtų daugiau humaniškumo?

Mano komentaras: moderniame pasaulyje neretas konfliktas tarp tradiciškai įprastos dorovės normų ir humaniškumo. Tokie moraliniai konfliktai politikui itin dažnai gali kilti tada, kai jis bando apsispręsti dėl gyvybės apsaugos ribų, moterų teises vartoti kontraceptines priemones, gimdyti, neturint pragyvenimo šaltinio ir mylinčio bei norinčio vaikus auginti sutuoktinio, homoseksualių asmenų teisių ar paramos pabėgėliams. Šie ir kiti labai aštrūs ir visuomenėje prieštaringai vertinami klausimai iš pirmo žvilgsnio gal ir turi sprendimą, kuris fariziejiškai vienprasmis, vis dėlto panašiose moralinėse kolizijose remsiuosi mylinčio ir gailestingo, o ne rūstaus ir kerštingo, Dievo veidu ir nesmerksiu kenčiančio ir/ar pasiklydusio, o bandysiu kiek leidžia jėgos paremti tuos sprendimus, kurie padeda kenčiantiems.    

Niekada neremsiu grubia ekonomine nauda paremto sprendimo. Pirmenybę skirsiu tiems, kurie iškelia kultūrą ir švietimą, tad tautos ateitį; nepataikausiu rinkėjams, jeigu manysiu, kad jų norai neparemti jų asmeniniais įsipareigojimais; nepasiduosiu klerikaliniams reikalavimams drausti, neleisti ir visaip kitaip atimti iš žmonių teisę daryti savo sprendimus, kuriems kaip tikintis žmogus gal ir nenorėčiau pritarti. Kai kalbama apie gilius moralinius sprendimus, manau, neturiu teisės siaurinti kitų žmonių jiems Dievo suteiktos laisvės — nes tik Dievas yra galutinis teisėjas. Tačiau pasižadu, kad viešai pateiksiu savo vertinimą, kai bus kalbama apie man sunkius neišvengiamus balsavimus, kuriuose pasirinksiu susilaikyti arba balsuosiu prieš viešai Bažnyčios hierarchų pateiktus patarimus.

Esu įsitikinusi, kad atšiaurus įsitvėrimas ne tiek į Evangelijos, kiek į fariziejų — tiek politikoje, tiek Bažnyčioje — aukštinamas taisykles, kurias jie labai noriai primeta kitiems, bet kurių patys, deja, ne visada laikosi, dabar Lietuvoje dažnai tolina žmones nuo Dievo, vietoje to, kad parodytų mylinčią Bažnyčios prigimtį ir jos pagarbą vargšui.  

Asmeninis atsakas į trečiąjį principą: Esu tik klystantis žmogus, todėl kalbėsiu — ir kalbėsiu aštriai, bet neteisiu nė vieno atskiro žmogaus.   

4. Palaimintas politikas, kuris ištikimai išlieka nuoseklus. Žmogui, dalyvaujančiam politikoje, reikia nuolatinio atitikimo tarp jo tikėjimo ir gyvenimo; tvirto atitikimo tarp jo žodžių ir veiksmų; nuoseklumo, kuris gerbtų rinkiminius pažadus ir juos tesėtų.

Mano komentaras: Politika, paremta pinigais ir viešaisiais ryšiais, sutraukia sąsajas tarp realaus veikiančio politiko ir jo rinkėjų, suteikia dideles galias įtakingiesiems, turtingiesiems ar tiesiog esantiems arčiau politikų. Įprasta, kad dalinami pažadai, kurie realiai negali būti įgyvendinti arba todėl, kad yra pernelyg bendri arba pernelyg konkretūs, tad rinkėjų balsai perkami, jei ne dovanomis, tai saldžiu melu. Tokia „viešųjų ryšių“ politika pakerta dialogą ir polemiką ir tampa daugybės nesusipratimų ar net nusikaltimų priežastimi.

Asmeninis atsakas į ketvirtąjį principą: Nuosekliai visose situacijose ginsiu silpnesniųjų ir mažiau atstovaujamųjų interesus, nuolat aiškindama savo sprendimų logiką.

5. Palaimintas politikas, kuris siekia vienybės ir ją saugo. Tai todėl, kad susiskaldymas yra savęs naikinimas. Prancūzijoje sakoma, kad šios šalies katalikai niekada kartu nestovi, išskyrus tą akimirką, kai Bažnyčioje skaitoma Evangelija. Šį posakį galima pritaikyti ir daugybės kitų šalių katalikams.

Mano komentaras: deja, negaliu sutikti su tokiu reikalavimu politikui.  Politiniame gyvenime vienybės siekis būtų tolygus  absoliutaus gėrio ir grožio siekiui, ir nors kasdien kartoju, — „…kaip danguje, taip ir Žemėje“, bet nuodėmė yra kitas Žemės vardas. Iki susivienijimo politiniame gyvenime neišvengiamas susiskaidymas, nes  tik politiniai debatai, kurie mus padalina, leidžia išgryninti pozicijas ir galiausiai padėti aptikti daugiau ar mažiau priimtiną kompromisą. Jeigu nekovojama idėjomis parlamentuose, tada kovojama barikadose ir frontuose.

Asmeninis atsakas į penktąjį principą: visada nuosekliai ieškosiu papildomų argumentų, kurie paneigtų tiek mano pačios, tiek oponentų skelbiamas idėjas, ir širdimi norėdama vienybės, vis dėlto bandysiu būti pozicijas gryninančiu žmogumi, net jeigu tai kels papildomas įtampas tiek man asmeniškai, tiek visuomenėje.

6. Palaimintas politikas, kuris siekia radikalių pokyčių. Tokie pokyčiai įvyksta, kovojant su intelektualiniu iškrypimu; nevadinant gėriu to, kas yra blogis; neištremiant religijos į privatų gyvenimą, nusistatant prioritetus, remiantis savo tikėjimu, turint magna charta – Evangeliją.

Mano komentaras: yra vienas radikalus pokytis, kuris man atrodo esminis: tai pačios Bažnyčios sugrįžimas Evangelijos link, o tai reiškia suvokimą, kad Dievas griežtas galingiesiems ir tikintiems, kad jie yra teisieji, bet labai jautrus ir šiltas savo žodžiuose vargstantiems ir nuodėmingiems: tik nusilenkdamas vargstančiajam ar sužeistam, o ne rinkai, nuosavybei ar verslui skleidi Evangelijos dvasią. Vargstantys nėra paramos gavėjai, o darbas nėra galingojo dovana, — tai sandoris. Perkantis darbą privalo sąžiningai už jį atlyginti, taip, beje, kurdamas tolesnį savo paties pajamų ir gyvenimo ratą. Vargstantis nėra priemonė sielai gelbėti, jis Dievo plano tikslas. Savo politinėje veikloje visada bandysiu išvysti, kaip siūlomi ir priimami įstatymai gali paveikti visos visuomenės, o ne vien įtakingųjų, gyvenimus ir nuosekliai kovosiu, kad būtų siekiama sąžiningo ir doro balanso, o ne vien galingųjų „pergalių“.  

Asmeninis atsakas į šeštąjį principą: visada prisiminsiu, kad vargšas, nuodėmingas ir kenčiantis Dievo akyse yra daugiau, nei aš.

7. Palaimintas politikas, kuris moka išklausyti. Kuris moka išklausyti žmones, kuriems atstovauja, tiek prieš, tiek po rinkimų; kuris moka klausyti savo sąžinės; kuris moka klausytis Dievo maldoje. Iš viso to jo veikla įgis tvirtus įsitikinimus, pasitikėjimą ir veiksmingumą.

Mano komentaras: prievolė visada rasti laiko tiems, kurie patikėjo atstovauti jų interesus yra esminė; tiesa, kartais sudėtinga vienodai nuosekliai išklausyti ir išgirsti visas puses, kurias gali paliesti priimamas sprendimas, ir rasti jų interesų balansą. Manyčiau, būtina tobulinti ir plėtoti su lobizmu susijusius įstatymus, o išklausymo ir girdėjimo nepaversti vien pataikavimu rinkėjų norams.

Asmeninis atsakas į septintąjį principą: neapleisiu kasdienės maldos; mokysiuosi giliau ir nuosekliau klausyti, kas man kalbama;  rasti žodžių, kurie rinkėjams padėtų aiškiau  suvokti jų norų pasekmes. Viešai informuosiu apie visus savo susitikimus ir visomis išgalėmis sieksiu kiekvienu svarbesniu klausimu išklausyti kuo platesnį įvairias nuomones turinčių žmonių būrį.

8. Palaimintas politikas, kuris nebijo. Kuris visų pirma nebijo tiesos. Tik tiesa išgelbsti – šiuos žodžius nuolat kartoja Benediktas XVI, o Jonas Paulius II sakydavo, kad Tiesai nereikia rinkėjų balsų. Ko turi bijoti politikas, tai greičiau savęs paties. Dvidešimtasis JAV prezidentas Jamesas Garfieldas dažnai kartodavo: Garfieldas bijo tik Garfieldo, nes jį pažįsta. Tenebijo politikas žiniasklaidos, Paskutiniame teisme jis turės atsiskaityti prieš Dievą, o ne žiniasklaidą.

Mano komentaras: bijau savęs visada ir nuolat, tad nėra šis dalykas man naujas. Bijau savo žmogiškosios prigimties, savo silpnumo, bijau tiek labai, kad dažnai atrodau perdėtai drąsi. Vis dėlto žinau, kad tiesa, kuri gali būti nemaloni, yra tai, kas padeda išlikti autentiška ir suteikia jėgų sutikti rytojų. 

Asmeninis atsakas į aštuntąjį principą: niekada jokiomis aplinkybėmis nesakysiu to, kuo pati netikiu, ypač tuo atveju, kai tai man galėtų garantuoti didesnę naudą ar pripažinimą.