MENIU

Komentarai (1) #Maldeikienė

Politikai reikia meilės ir aistros

Per pastarąsias 6 dienas aplankiau su susitikimais keturias bibliotekas – Švenčionyse, Utenoje, Pasvalyje ir Šiauliuose. Šiandien dar laukia susitikimai Vievyje ir  Žiežmariuose, rytoj, ketvirtadienį – Palangos bibliotekoje, penktadienį – Giruliuose ir Klaipėdoje.

Dar vienas susitikimas įvyko praėjusį ketvirtadienį Vilniuje, Mažvydo bibliotekoje, kur kartu su kolegomis pristačiau mano verstą Roubini knygą „Krizių ekonomika“.

Per visus jau įvykusius susitikimus pasikalbėjau su gerokai daugiau nei 500 žmonių.

Pesimistai man aiškino, kad  „vasara, karšta, niekas neateis ir niekam ta politika neįdomi“.  Andrius Tapinas ironiškai vartė akis, nes pas jį tai gal ir ateis, bet jau kur kitur, –  tai ne.

Aš sau galvojau – kiek ateis – tiek ir gerai: maži kuklūs susitikimai, kur galima pasikalbėti akis į akį, yra ypatingai geri.

Atėjo tiek žmonių, kiek niekada net labiausia optimistiškai vertindama nebūčiau tikėjusi. Pasvalyje daug žmonių sėdėjo koridoriuje ir tik girdėjo, bet nematė, nes salė buvo pilna ir daugiau nebetilpo. Anšlagas buvo ir Šiauliuose, praktiškai visiškai pilnos salės Utenoje ir Švenčionyse.

Gerai žinau, kad tai ne todėl, kad žmonėms labai jau rūpėjo pamatyti ir gyvai išgirsti mane. Mane jie jau tiek kartų matė ir girdėjo, kad vien vaizdu neprisišauksi.

Manau, jog daug žmonių atėjo todėl, kad aš visada kalbu tai, ką suprantu ir jaučiu, o ne tai, ko „vargo politikus“, kurie ir nėra iš esmės politikai, primoko šiaip jau išskirtinai pilki Lietuvos ryšių su visuomene „specai“, kurie gal ir moka surašyti neįvykdomų „rUžavų“ rinkimų programų, bet neturi širdyje tikros meilės ir aistros nei savo Tėvynei, nei politikai, nei Lietuvos žmonėms.

Apie ką kalbame per susitikimus? Tikrai ne apie prezidento ar kokius kitus rinkimus, – dėl to nevažinėčiau.

Kalbame apie tai, kaip dirba Seimas, kaip iš tikro priimami įstatymai, apie tai, kodėl jokia problema, jeigu Seimo salėje matome tik 70-80 parlamento narių, arba apie tai, kodėl nieko labai gero nebūtų, jeigu turėtume tik vienmandatinius parlamentarus.

Žmones labai domina naujoji Sveikatos reforma, pensijų klausimai, Seimo darbas.

Tai, ką visą laiką jaučiu, pasitvirtina: Lietuvos žmonės turi labai labai menką supratimą, kaip iš tiesų veikia Seimas, kaip demokratijos šalyse parlamentai viešų debatų (dažnai labai aršių) keliu sprendžia bendrų reikalų tvarkymą ir padalina, kam turi atitekti visų bendrai sunešti biudžeto pinigai. O jeigu nežino, kaip veikia Seimas, tai, akivaizdu, nelabai turi kriterijų, ką ir kodėl į tą Seimą savo reikalų spręsti turėtų siųsti.

Kas kaltas, kad žinios tokios fragmentiškos, o kartais absoliučiai priešingos tikrovei? Žurnalistai. Vienareikšmiškai. Net jeigu tai ir labai nepatiks savimi besigrožintiems minčių formuotojams (Andrius Tapinas, galėtum būti žurnalistu, bet dirbi, deja, propagandistu) ar  tiems, kurie nesuvokia, kad vienodai saldžiu tonu klausyti absoliučių nesąmonių ir rimtų svarstymų, nereiškia, kad esi korektiškas, o kalba tik apie  tingėjimą sunkiai dirbti, nuosekliai padedant savo skaitytojams ar klausytojams sverti argumentus ir atpažinti kliedesius (pastaba skirta, tarkime, Aurimas Perednis).

Žurnalistas ne todėl yra ketvirtoji valdžia, kad jį kažkas priėmė į darbą ir leido TV ekrane pasisklaidyti ar pakalbėti per radiją, o todėl, kad tas žmogus turi gebėjimą giliau jausti bendras visų problemas ir nešališkai nuosekliai ieškoti tiesos bei logiškai, tegul ir labai griežtai, sverti politikų, biurokratų ir įvairių rūšių ekspertų argumentus. Sudėtinga? Taip. Labai.  Čia tai tikrai ne ordiną iš kokio nors eilinio prezidento  rankų pasiimti.

Švenčionyse ir Pasvalyje mane kalbino vietinių laikraščių žurnalistai. Buvo labai malonu, kad jų klausimai, nors ir aštrūs, buvo apie reikalus, o ne vien tuštokas skandalų paieškas. Ateityje jų straipsniais pasidalinsiu.

Susitikimų metu išgirstu ir labai keistų klausimų. Štai viena simpatiška žilagalvė močiutė Pasvalyje klausė, o kada vėl bus kolūkiai, kuriuose esą taip gražiai visi dirbo ir gyveno. Ką galiu pasakyti, labai labai tikiuosi, jų jau nebebus niekada.

Švenčionyse senolis klausė, kada Švenčionių rajone bus atpiginta elektra, nes esą dėl atominės elektrinės taip turi būti. Kai paklausiau, kas tada už Švenčionių žmonių lengvatą mokės, atsakymo neišgirdau, tik nuoširdžią nuostabą, jog nieko nežadu.

Taip, tikrai: nė viename susitikime nedalinu neįvykdomų kvailų pažadų. Kalbu apie problemas, apie galimus jų sprendimo kelius bei tai, kuris variantas labiau priimtinas man, ir tuo pačiu suteikiu teisę Lietuvos žmonėms mąstyti ir balsuoti mąstant.

Nuoširdžiai tikiu, kad tikroji politiko meilė savo darbui ir žmonėms, kuriems jis atstovauja, reiškia, jog jis suteikia žmonėms žinių, sąžiningai kalba apie tai, kiek kainuoja vienas ar kitas sprendimas, aiškina, kodėl nėra tobulų visiems vienodai gerų sprendimų ir moko žmones, atpažinti jiems naudingiausius variantus.

Politikoje esu nuo 1988 metų ankstyvo pavasario, tad galiu pasakyti, jog įžengiau į ketvirtą dešimtį, kai daugiau ar mažiau aktyviai užsiimu šituo darbu. Kalbu ir kalbėsiu, tiesa, prieš tai labai mėgstu galvoti ir skaityti. Kalba ir yra mano darbas. Sėkmės jums visiems.

1 komentarai įraše "Politikai reikia meilės ir aistros"

  1. Juozas parašė:

    o kada vėl bus kolūkiai. Kolukiu privatizavimo laikais sakydavau – kad ir rytoj susirinkite ir tie, kurie pritarsite, susiveskite gyvulius, padargus ir dirbkite bendrai, issirinkite pirmininka ir savo laisva valia turesite koluki. Privatizavome todel, kad prievarta buvo sukurti… Iki siol negirdejau savanoriu – kolukiu ir kolukieciu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *