2015 vasario 7 d.

Pirmadienį, vasario 2 dieną, Vilniaus universitete Džina Donauskaitė tapo mokslų daktare, apgynusi daktaro disertaciją apie žiniasklaidos vaidmenį skurdo mažinimo politikoje, remiantis 2008 metų ekonominės krizės metu Delfi ir Lietuvos ryto portaluose skelbtais straipsniais (disertaciją rasite  čia >>> ).

Tema man buvo įdomi. Disertaciją susidomėjusi perskaičiau. Tai, ką anksčiau intuityviai žinojau, pasitvirtino: bent jau pagrindiniai portalai iš esmės dirba kaip valdžios propagandiniai ruporai. Tai Džina labai neblogai pagrindžia faktine informacijos apimties ir jos turinio analize [priekaištas, jei tai priekaištas, vienas — lietuviška akademinė tradicija viską rašyti buka kanceliarine kalba užknisa… Džina galėtų būti vaizdingesnė, nors suprantu, tai gali nepatikti kokiai mokslo tarybai].

Vos prieš dvi dienas šventėme Delfi gimtadienį ir kaip esminį savo nuopelną šis didžiausias ir įtakingiausiu save laikantis portalas paskelbė savo gebėjimą nepasiduoti propagandiniams triukams. Žinoma, tą savo kovą su propaganda jie sugebėjo pamatyti vos vienoje — karo Ukrainoje ir pasipriešinimo Rusijos informacinėms atakoms lygmenyje. Tai, ko nemato (nemanau, kad sąmoningai nenorėtų, tiesiog abejoju, ar yra intelektualiai pajėgūs tai pamatyti) patys portalai ir ką vis dėlto galime labai aiškiai matyti, jei neužsidedame iš anksto pigių ideologinių akinukų, yra ta, kad tie patys „nepropagandiniai“ portalai daugelyje vidaus politikos — ir ypač socialinės politikos — sričių net ne tarnauja, o tiesiog vergauja valdžiai, visais būdais bandydami pagrįsti valdžios žingsnius. Socialinės politikos srityje tai gali būti net reikalavimas valdžiai dar griežčiau taupyti ir naikinti „veltėdžius“.

Esminė daugybės konfliktų visame pasaulyje (giliausios žaizdos — arabų šalys ir Ukraina, bei pati Rusija) priežastis: iki chaoso vyravusi ar vyraujanti visuose šiuose regionuose neoliberali politika pakerta visuomenių bendruomeniškumą ir atima išteklius bei galimybes adekvačiai egzistuoti iš vis didesnio žmonių rato. Galiausia tai sukelia konfliktus, kurie virsta ideologinės, religinės, politinės ir galiausia karinės įtampos židiniais. Ir nereikia visur kur matyti plaukuotos Rusijos rankos. Labai dažnai jai nereikia net stengtis. Perfrazuojant seną pasakojimą, tereikia sėdėti prie upelio ir laukti, kol priešo (kas bebūtų Ukraina, Lietuva, etc.) lavonas praplauks, o jau tada griebtis ginklų. Nepatinka žodis lavonas? Man irgi, bet nematydami gilių struktūrinių visuomenės bėdų ir jas spręsdami tik iš vienos — neoliberalios (šiuo atveju ypatingai agresyvūs Lietuvos socialdemokratai) ar neokonservatyvios (Kubiliaus taupymo  — lietuviškojo austerity — ir panašios politikos) galiausia viduje pagimdome tiek žaizdų, kad atveriame duris išorės priešams.

Pastarosios pastraipos turinys ne disertacijos autorės. Jis mano. Bet Džinos tekstas (nuoroda, matote aukščiau) labai gerai įrodo, kad individualistinė, liberali idėja, kuri linkusi dominuoti , ignoruoja struktūrines skurdo priežastis ir kuria diskursą, kuriame skurdo problemą siūloma spręsti dar labiau mažinant socialines išlaidas ir taip priverčiant „tinginius“ dirbti.

Žinoma, geriausias vaistas nuo galvos skausmo — giljotina. Gaila tik, kad taip gydantis kartu su galva netenkama ir kūno. Neduok Dieve, tai gali būti valstybė.