2017 m. balandžio 17 d.

Kai praėjusį trečiadienį (balandžio 12 dieną) paskambino „Kauno dienos“ žurnalistu prisistatantis Valdas Kvedaras, tikrai nesupratau, ko jis norėjo. Jis klausinėjo, kodėl kelis kartus susitikau su „Grindos“ vadovu, ką per tuos susitikimus kalbėjome, kodėl „Grinda“ mano puslapyje vadinama lobistu ir panašių keistų aptakių dalykėlių.

Kodėl mane domina ir domins „Grinda“?

Atsakymai į pirmus klausimus buvo labai aiškūs ir paprasti. „Grinda“, o tai savivaldybės įmonė, tikrai gali turėti įvairių klausimų Seimo nariui dėl tokio tipo įmonių veiklos reguliavimo, taigi, tai potencialus lobistas. Juolab, kad savo susitikimų su lobistais lentelėje aiškiai nurodau, jog lobistais vadinu visas su manimi susitikti pageidaujančias interesų grupes – ir neįgaliųjų organizacijas, ir gyventojų namų bendrijas… Kiekvienam, kas turi proto, aišku, kad visus panašius interesantus vienija galimas poreikis sau naudinga kryptimi pasukti tuos ar kitus jų veiklą reglamentuojančius įstatymus.

„Grindos“ atveju papildomas bendravimo momentas, aišku, siejasi ir su tuo, jog pusantrų metų nuo 2015 metų pavasario iki išrinkimo į Seimą 2016 metų rudenį buvau „Grindos“ stebėtojų tarybos pirmininkė ir labai aktyviai dirbau, kad „Grinda“ apsivalytų nuo visokių veikėjų, kurie lengva Andriaus Tapino ranka gavo ūsuotų bebrų vardą. Viešai reikalavau buvusio įsisenėjusio „Grindos“ direktoriaus A. Vilūno atsistatydinimo. Tiesa, dabartinio direktoriaus neskyriau, nes tai ne įmonės Stebėtojų, o jos Valdybos kompetencija, tačiau tikrai (ir tai paliudys visi tuometiniai įmonės stebėtojai ir valdybos nariai) primygtinai spaudžiau valdybą nuimti nuo pareigų A. Vilūną ir organizuoti konkursą naujam įmonės vadovui. Laimėjęs konkursą, kuriame dalyvavo per 70 pretendentų (visų laikų rekordas), buvo paskirtas dabartinis įmonės vadovas Kęstutis Vaiciekiūtis.

Pernai metų pabaigoje būtent jo iniciatyva ir susitikome, nes – labai žmogiška, jeigu esi žmogus – jis norėjo ir mane pradžiuginti gerais jo vadovaujamos įmonės veiklos rezultatais.

Beje, mano galva, Kęstutis Vaiciekiūtis dirba puikiai ir per mažiau nei metus radikaliai pertvarkė visą įmonės valdymą. Apie tai su juo tąkart ir kalbėjome. Apie tai, beje, vos vėliau plačiai aiškino ir miesto meras Remigijus Šimašius, tiesa, nors kad ir kaip vertintum, jo indėlis šiuo atveju gerokai menkesnis, nei Vilniaus miesto savivaldybės Administracijos direktorės Almos Vaitkunskienės.

Kitas mano susitikimas su „Grindos“ direktoriumi vyko Liutauro Stoškaus iniciatyva, kuris, man tapus Seimo nare, užėmė mano vietą „Grindos“ Stebėtojų taryboje. Tuokart tryse aptarėme įmonės veiklos klausimus. Tada kalbėta ir apie „Grindos“ galimybę imtis daugiabučių administravimo. Mano pozicija šiuo klausimu buvo ir yra neapibrėžta: pirma, „Grindos“ galimybės (daugiau pagal „Grindos“ finansinius rodiklius ir neįmanoma) administruoti apytikriai iki 20 daugiabučių, man atrodo nelabai vertos investicijų ir laiko; antra, menkai tikėtina, kad jos pajudins ir susiklosčiusias monopolines namų priežiūros tendencijas Vilniaus mieste. Tiesa, jei turėčiau galimybių, kaip nors šį procesą paveikti (tai ne Seimo nario kompetencija), tikriausiai nesipriešinčiau „Grindos“ kelionei į daugiabučių administravimo rinką Vilniuje. Viltis menka, bet gal „Grinda“ padėtų nustatyti adekvatesnes remonto kainas.

Skirtingai nuo aptariamo žurnalisto, tvirtinančio, kad Vilniuje nėra jokio monopolio daugiabučių namų administravimo rinkoje (jo straipsnį galite perskaityti čia) , žinau, kad miesto gyventojai praktiškai neturi jokio pasirinkimo, mat monopolizavimas vyksta ne miesto, o miesto rajonų rėmuose. Ir jeigu negali savo namo perkelti iš Žirmūnų, tai beveik neišvengiamai teks pasitenkinti „Žirmūnų būsto“ paslaugomis. O šios paslaugos vienbalsiai visų pas mane apsilankančių, ypač vyresnio amžiaus rinkėjų, vertinamos neigiamai.

Ir čia prasideda tikroji parsidavusios žurnalistikos istorija. Apie ką vis dėlto buvo tas Kvedaro logiškai neįgalus tekstukas, kuriame perpintos kelios visiškai nesusijusios temos?

Apie ką rašo V. Kvedaras?

Pirma. Kaltina Vilniaus merą, kuris sako, kad Vilniaus daugiabučių administravimo rinkoje yra monopolis, melu.

Antra. Tvirtina, kad ekonomistai juokiasi iš Vilniaus mero, kuris „pūsdamas gyventojams miglą į akis“ bando išstumti iš daugiabučių administravimo rinkos privatų verslą. Kokie konkrečiai ekonomistai ir iš ko juokiasi, V. Kvedaras nepatikslina. Ta vienintėlė ekonomistė, kuri minima tekste, greičiau jau juokais ne iš mero, o iš ekonominės logikos ir savęs.

Trečia, ekonomistų partiją tekste atliekanti Rūta Vainienė, kaip jai dažnokai pasitaiko, ir šį sykį nepataiko į toną bei taktą. Teigdama, kad “pas mus yra laisva ekonominė rinka”, ji tuo pat metu kaltina „Grindos“ direktorių Kęstutį Vaicekiūtį, kad “naujasis vadovas į daugiabučių administravimą žiūri kaip į verslą ir nori jo imtis, nors tai nėra savivaldybės įmonės verslas”. Suglumote? Suglumote ne tik jūs. Laisva ekonominė rinka (o išties Lietuvoje, kaip ir visose ES valstybėse, mišri ekonomika), kaip teisingai nurodo R. Vainienė, remiasi vartotojui suteikta privilegija pasirinkti tą prekę ar tiekėją, kuris jam priimtinesnis.

Taigi, jeigu jau sutinkame, kad „Grinda“ viešuose (girdite, viešuose!) daugiabučių administravimo konkursuose galės dalyvauti kartu su kitais komerciniais paslaugų teikėjais, tai sunku suvokti, kaip čia ta laisva rinka bus paminta. Pateiks „Grinda“ geresnes sąlygas — gal laimės, nepateiks — pralaimės. V. Kvedaras gąsdina skaitytojus tuo, kad “Grinda” gali dempinguoti kainas ir iš rinkos priversti traukti privatų verslą. Žinant, kad „Grindos“ galimybės dalyvauti šiame versle bent kol kas labai menkos, pavojus akivaizdžiai perdedamas. Kita vertus, laisva rinka ir laisvas konkuravimas NIEKAIP nepanaikina įvairių nuosavybės formų konkurencijos, net jeigu ponia R. Vainienė girdėdama žodį savivalda ir puola žegnotis. Vertinant iš savivaldos pusės, kartais jai verta plėsti miesto piliečiams siūlomų paslaugų asortimentą, kartais tai tiesiog neapsimoka.

Kaip yra šiuo konkrečiu atveju, palieku spręsti patiems Vilniaus gyventojams ir jų rinktai Vilniaus miesto Tarybai, kuriai jau nebepriklausau. Ir būtent todėl, kad skiriau Seimo nario ir savivaldos tarybos nario kompetencijas, valingai pabrėžiu, kad šiuo klausimu neturiu jokios griežtos pozicijos. Kaip Seimo narė kuriu tik bendras žaidimo taisykles.

Bet štai ir ketvirtoji tema. Staiga, jau pačioje teksto pabaigoje, ekonomistams nusijuokus ir prisijuokus, visiems pašiurpus nuo baisiosios „Grindos”, kuri išstumdys nabagėlius iš privataus verslo, dempinguos (taigi, gal sumažins, ar ne?) daugiabučių administravimo paslaugų kainas, pamins po savo „galingomis“ kojomis visą laisvą rinką, iškyla iš V. Kvedaro (ar jo straipsnio užsakovų, nes sunku patikėti, kad galima rašyti tokius niekus blaivia galva be priežasties) smegenų baisus įtarimas. Ir Vilniaus meras apie monopolius meluoja, ir „Grinda“ taip šakojasi vargšelius būstų administratorius skriausti ruošiasi todėl, kad turi Seime užtarėją. Ir tas užtarėjas baisioji Maldeikienė.

Nėra jokio alibi kvailumui nuslėpti

Taigi, nedidukas V. Kvedaro tekstas skyla į mažiausiai tris menkai susijusias skiltis ir apima bent keturias temas. Vargiai pavyks suvokti, ką vis dėlto išties norėjo parašyti ir išdėstyti V. Kvedaras: nagrinėti pilkų ir negabių žurnalistų straipsnius sudėtinga ne tik todėl, kad mintys juose bėgioja it tarakonai ryte pravėrus nevalyvos virtuvės duris. Nyku juos analizuoti ir todėl, kad labai dažnai jie turi kitą dugną, savotišką paslaptį, kuri šiaip jau ir jokia paslaptis. Tokiais ir panašiais tekstais stengiamasi taip viską suvelti, kad galiausia teksto pabaigoje paminėtas žmogus tarsi ir lieka be kaltės kaltas, nors lyg ir niekuo neapkaltintas.

Turėti užtarėjų Seime savaime nėra koks ypatingai blogis. Aš tikrai visada Seime užtarsiu tuos (ir tai deklaruota mano rinkimų programoje), kurie sunkiai dirbdami ir uždirbdami nuo apytikriai 700 iki 3000 eurų dabar tempia ne tik visus šalies varguolius, bet ir turtingiausius jos žmones. Be to, Seime visada užtarsiu tuos, kuriems sunku: neįgaliuosius, ilgus metus sąžiningai dirbusius ir dabar menkas pensijas gaunančius pensininkus, kurie priversti savo darbo vaisiais beveik lygiai dalintis su tais pensininkais, kurie realiai ir įmokų Sodrai nemokėjo. Užtarsiu vaikus, kurie nori mokytis, bet dabartinė švietimo sistema godoja tinginius, tačiau nepadeda talentingiesiems. Tų, kuriems atstovauju, labai daug.

Tiesa, šiame sąraše nėra savivaldybės įmonių, taigi ir šiaip man jau simpatiškos įmonės „Grinda“. Nėra jau vien todėl, kad nuosekliai pasisakau ir balsuoju prieš vidinius sandorius. Esu viena iš tų, kuri pasirašė prašymą Prezidentei vetuoti Viešųjų pirkimų įstatymą, kuriame tokie sandoriai palikti.

Žmogų, kuris balsuoja prieš vidinius sandorius, vadinti savivaldos įmonių užtarėju Seime gali tik absoliutus idiotas. Arba žmogus, kuriam liepta sukurpti, ką nors blogo apie Maldeikienę, bet neužtenka proto sugalvoti, ką nors rimtesnio.

Pigi melagių „žiniasklaida“

Pastaraisiais metais lietuviškoji žurnalistika (paskutinį žodį dėčiau kabutes, bet … ar jos būtinos palikusiu apsispręsti kiekvienam skaitančiam) perkama nebrangiai. Kai reikia įrodyti, kad koks nors žmogus (šiuo atveju aš) yra netinkamas, lyg ir murzinas, lyg ir parsidavęs, lyg ir ne taip sušukuotas, tai pasisamdai kokią nors janutienę ar kokį nors eilinį valduką ir pigiai pili šlamštą.

Pigiai, nes argumentai niekiniai ir baigiasi klaustukais, kurie lyg ir turėtų padėti išsiginti teiginių, jeigu kas nors su jais imtųsi ginčus vedžioti.

Pigiai, nes rašo primityvūs neišsilavinę bailiai (be jokių klaustukų rašau ir prašau, janutienės, kvedarai ir visi kiti pigūs melagiai – prašom, žygiuokit savo neturimos garbės į teismus ginti – teisme paaiškinsiu, kodėl esate buki), kurie nesugeba sujungti minčių.

Pigiai, nes negali sveiko proto užsakovas nematyti, kad darbai atliekami perdėm nevykusiai, tad rezultatas bus niekinis.

Mindaugai Marcinkevičiau (kreipiuosi į portalo savininką…) , jei nori rezultato (ar dėl daugiabučių rinkos administravimo (ne)monopolizavimo, ar dėl R. Šimašiaus ar A. Maldeikienės apjuodinimo) keisk arklius, t.y. išmesk Valduką. Bendrai, jei nori, kad tavo mirštantis leidinys nenusibaigtų ir liptų iš komos, nustok taupyti ir ieškok žmonių, kurie rašo blaivia galva ir turi nors minimalų išsilavinimą. Valdas Kvedaras jau nebepasikeis – buvo pigus ir toks pigus mirs.