2015 metų balandžio 12 diena

Pradedant bet kokį darbą, manyčiau, svarbu suvokti savo naują vaidmenį. Taigi, klausimas sau: ką man reiškia naujas iššūkis — politikės vaidmuo?

Ir žurnalistikoje, ir Universitete, ir mokydama vaikus mokykloje kalbėjau. Toks jau tas šių profesijų darbas. Skaičiau, rašiau, aiškinau, polemizavau, vėl aiškinau ir kartojau. Taigi, ruošiausi politiko darbui. Darbui kalbėti. Jokio kitokio darbo jokie politikai jokioje normalioje visuomenėje nedirba.

Bet kuris demokratinės (pabrėžiu, demokratinės) šalies parlamentas yra vieta, kur kalbama. Lietuviškai taip ir turėtume versti — kalbykla (nuo prancūziško žodžio parler — kalbėti). Politikas — tai žmogus, kuris analizuoja, ieško argumentų, bando numatyti sprendimų pasekmes ir kalba tai, kas svarbu jo atstovaujamiems rinkėjams.

Įstatymiškai viskas aišku: balandžio 22 dieną Vilniaus Savivaldybės taryboje prisieksiu vykdyti Lietuvos Konstituciją bei atstovauti miesto gyventojų viešuosius interesus.

Vis dėlto apie kokius viešuosius interesus čia konkrečiai kalbama? Banalus pastarųjų dienų pavyzdys (tikrai ne pats svarbiausias, bet šiuo matu plačiausiai diskutuojamas) — palikti Žaliojo tilto statulas ar nuimti? Juk akivaizdu, kad dalis miesto gyventojų šventai tiki, kad joms stovint tas viešasis interesas pažeidžiamas, tuo tarpu kiti mano priešingai.

Demokratinėje visuomenėje būtent politikų darbas yra kalbėti, tartis ir priimti panašius sprendimus ir /arba deleguoti juos atitinkamoms institucijoms. [Dabar nenagrinėju šio konkretaus dalyko, tiesiog imu jį kaip galimo konflikto pavyzdį].

Vertybes, kurias atstovausiu, deklaravau šimtus kartų, tad turiu teisę tikėtis, kad tie, kurie balsavo už mane žinojo, ką daro. Esu pasiruošusi kalbėti už laisvą bendruomenišką pilietį (ne užsisklendusi individą, kuriam rūpi tik daugiau užsidirbti), suvokiantį save pirmiausią kaip valstybės (o ne asmeninio turto) kūrėją. Taigi, ketinu atstovauti piliečius, kurie suvokia, kad bendras viešasis gėris egzistuoja, tad reikia jo ieškoti, tuos žmones, kurie supranta, kodėl būtina mokėti mokesčius, sugeba suprasti, ką gauna už sumokėtus mokesčius ir reikalauti, kad tie mokesčiai būtų skirstomi remiantis apibrėžtomis vertybėmis, suvokia pamatinę solidarumo vertę, geba suvokti save visuomenės grandinėje, žmones, atsakingus prieš savo šeimą ir bendruomenę bei suprantančius, kad valstybės laisvė yra ne duotybė, o pareiga. Labai abstraktu, bet kiekvienu konkrečiu atveju daugiau mažiau aiškiai pagrindžiama.

Sakysite žmonių, kurie mąsto panašiai, nedaug. Nežinau, matyt užtenkama, kad tapau išrinkta.  Vis dėlto netgi jeigu jų tik keli šimtai, mano darbas gali turėti prasmę. Tereikia tuos žmones burti ir kalbėti jų balsu, o priimant sprendimus miesto Taryboje bandyti ieškoti kompromisų su oponentais, pastariesiems nuolat primenant, kad be tos/tų interesų grupių, kurias jie atstovauja, esama ir ne mažiau vertingų kitų.

Vis dėlto kalba įtaigi, kai ji paremta argumentais. Klasikinė Vakarų demokratija (beje, net įvertinus visus dabarties nuokrypius, nes pasaulis nėra ideali vieta) remiasi  partijomis, taigi partijos nariui nebereikia kiekvienąkart minėti, kokius ir kieno interesus jis atstovauja.

Apskritai manau, kad žmogaus priklausymas partijai priešingai, nei kalba rinkėjai, reiškia aukštesnius pilietinio gyvenimo standartus, pritarimą apibrėžtoms vertybėms ir sutikimą savo laiką skirti bendruomenei ir šaliai. Partijos Lietuvoje išsigimsta, nes jos nesidomi vertybėmis ir ideologijomis, ir būtent todėl jų negerbia daugelis žmonių. Rinkėjai mato, kad tai ne piliečių su idealais, o karjeristų gūžtos, kur kovojama dėl kėdžių, bet ne dėl idealų.

Tarkime, koks krikščioniškos demokratijos principus išpažįstantis žmogus (kalbu apie save) gali stoti į Lietuvos dabartinę konservatorių partiją, kuri net analizuodama visai kitus, tarkime švietimo ar kultūros, dalykus remiasi ekonominiu neoliberalizmu? Pastarąjį griežtai ir neigiamai savo Enciklikoje „Caritas in Veritate“ analizavo Benediktas XVI ir eilėje kalbų bei plačiausiai apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ pasmerkė popiežius Pranciškus. Taigi, mano apsisprendimas stoti į partiją, kuriai tie krikščioniškos logikos ir krikščioniško veikimo principai yra visiškai svetimi, tikrai galėtų reikšti vieną: kažkokios neaiškios garbės ir/ar nepelnytos gerovės, jei tokios visuotinės paniekos politikams erdvėje ir pasirodo, siekį. Kita vertus,  anokia čia garbė priiminėti tavo įsitikinimams priešingus įstatymus; tai tik kančia ir parsidavimas. Ir kur malonumas gauti neuždirbtus pinigus? Išvada, negaliu stoti į partiją, kurios pavadinime užkoduoti vieni principai, tačiau deklaruoja ta partija kitus dalykus ir veikia ji priešingai.

Bet tada kyla eilė gilių vidinių konfliktų, ir asmeninė  situacija pasirodo esanti patinė. Gerbiu partijas ir partinį darbą, tačiau nematau Lietuvoje partijos, kurį atstovautų mano minėtas vertybes. Visokie pragmatiniai svaičiojimai apie partijos žmones, kurie tiesia kelius, prižiūri vandens tiekimą ar vairuoja troleibusus ir pasiremdami mistine „tikra“ ekonomika ne politikuoja, o esą „dirba“ ir kuria kažkokias darbo vietas ir/ar pritraukia užsienio investicijas, tėra absurdas ir nesąmonė.

Ekonomika yra retorikos mokslas, ir ji netampa kitokia vien todėl, kad Lietuvoje nesuvokiamas šio mokslo prigimtis ir filosofija. Ekonomika gali padėti politikams argumentuoti, tačiau ji neišsprendžia pamatinių moralinių dilemų, kurių sprendimas ir yra politiko veikla.

O minėtas darbo vietų kūrimo ar kokių nors investicijų pritraukimo veiklas vykdo visai kiti visuomeniniai dariniai — verslas, vykdomoji valdžia. Politikai tiesiog susitaria, kokiais tikslais, kaip konkrečiai ir kieno sąskaita tie darbai turi būti daromi. Taigi, kalba apie žaidimo taisykles ir moralinius sprendimų padarinius.

Čia galite man priminti, kad Tarybos nare tapau partijos sąraše. Tai tiesa, tačiau partijos nare nesu ir niekada nežadėjau ja tapti. Tikrai remsiu visus tos partijos darbus, kurie sutaps su mano principais, tačiau pasilieku teisę nebandyti kovoti už man nesuprantamą abstraktų teisingumą.

Manęs laukia ilgi mąstymo apie politiką ir save politikoje metai.  Ar tikiu, kad man pasiseks? Klausimas retorinis, mat neturiu atsakymo apie ką kalbama, kai kalbama apie sėkmes politikoje.    Prasideda išeities iš sudėtingo lietuviškos politikos akligatvio paieškos.

Bet kokių jūsų klausimų laukiu TIK bloge.  Facebooke į klausimus neatsakinėsiu. Tai neįmanoma tiesiog fiziškai. Kaip ten bebūtų, darbas miesto Taryboje yra nors iš dalies atlyginama, bet visuomeninė veikla.