Kas „spausdina“ pinigus?
Klausimas, o iš kur atsiranda pinigai, vienas populiariausių. Tiesa, jis dažniau pasirodo labai aiškaus (bet neteisingo!) atsakymo, kad pinigus spausdina vyriausybė ir/ar centrinis bankas, forma.
Žinoma, šalies centrinis bankas nuolat papildo grynųjų atsargas, ir tie atspausdinti banknotai ir nukaltos monetos ir yra vieninteliai pinigai, kuriuos kuria valstybė. Tiesa, net grynieji mums dažniausiai reikalingi tam, kad galėtume lengviau naudotis savo banko sąskaita/omis. Tad, bet banknotai ir monetos iš esmės atsiranda dėl tam tikru būdu veikiančios bankų sistemos.
Jei jau kalbėti apie tai, kad vyriausybė kažką “spausdina”, tai galima tik pasakyti, kad vyriausybė “spausdina” vyriausybės vertybinius popierius, bet tai ne pinigai (bent jau siaurąja prasme), o įvairaus laikotarpio obligacijos (vertybiniai popieriai).
O dabar pažiūrėkime, kas iš ties „spausdina“ tuos pinigus. Beje, ekonomistai nevartoja tokio žodžio, jie sako kuria pinigus. Ir šitas terminas tikslesnis. Panagrinėkime nuosekliau.
Didžiąją dalį pinigų sukuria bankai. Vyraujanti pinigų forma — sąskaitose esantys pinigai, kuriuos, savo ruožtu, sukuria paskolos. Taigi, jei jau sakoma, kad kažkas „spausdina“ pinigus, tai tiksliausia būtų sakyti, kad pinigus spausdina bankai. Vyriausybė tik naudojasi bankų pinigais: apmokestindama Petrą, ji paima jo pinigus, ir kai Vyriausybė pinigus leidžia („vartoja“), tai reiškia, kad ji perduoda juos Jonui. Jei vyriausybės biudžetas deficitinis (ji surenka mažiau mokesčių, nei išleidžia), tai iš esmės reiškia, kad Petras perka vyriausybės obligacijas (skolina vyriausybei) ir tą Petro banko indėlį, kuris buvo panaudotas obligacijoms pirkti, perduoda Jonui. Taip „spausdinamas“ finansinis turtas…
Vertinant ne esmę, o raidę, grynuosius išties spausdina vyriausybė, tačiau tie grynieji tėra priemonė, kuri bankams suteikia galimybę aptarnauti savo klientus. Kitaip sakant, jei turite banko sąskaitą, tai galite savo banko indėlį pakeisti į grynuosius, kuriuos gausite banke arba bankomate. Grynieji ilgai buvo pagrindinė bankų pinigų forma, tačiau palaipsniui, naudojant vis daugiau banko mokėjimo kortelių, praranda savo esminį vaidmenį, bent jau labiausiai finansiškai išsivysčiusiose valstybėse.
Taigi, pirma ir svarbiausia žinia, pinigus kuria bankai (ne vyriausybė ir ne centrinis bankas). Kaip tai vyksta?
Šiuolaikinėje ekonomikoje didžioji pinigų dalis yra bankų sąskaitose, ir jie ten atsiranda todėl, kad komerciniai bankai sąskaitų savininkams suteikia paskolas. Kai komercinis bankas sutiekia paskolą, jis tuo pačiu metu skolininko sąskaitoje suformuoja analogiškos apimties indėlį, taip sukurdamas pinigus.
Senesniuose vadovėliuose buvo aiškinama, kad kai žmonės ar verslas taupo pinigus, jie juos suneša į bankas, ir jau po to tuos pinigus komerciniai bankai išskolina. Tačiau išties būtent bankų skolinimas, paskolų teikimas, ir sukuria indėlius, kurie ir yra pagrindinė pinigų forma modernioje ekonomikoje.
Vis dėlto, nors komerciniai bankai kuria pinigus, tas procesas turi aiškias ribas.Bankai neskolina vien todėl, kad jie turi pinigų savo balanse. Būtini kiti du dalykai.
- Pirma turi būti klientų, kurie nori skolintis.
- Antra, bankai skolina tik patikimiems klientams, t.y. tiems žmonėms ar verslams, kurių verslo sėkme (ar gyvenimo perspektyvomis ir būsimomis pajamomis) pasitiki. Jei nėra tokių patikimų paskolų paklausos, bankai paskolų neduoda. Jie nedaro skolinimo sprendimų atsižvelgdami vien į tai, ar jų balanse yra laisvų lėšų.
- Pinigų kūrimo procesą riboja ir atsakingo skolinimosi taisyklės, kuriomis valstybė apriboja kreditų apimtis bei nustato kreditavimo sąlygas. Tarkime, dabar svarstoma, kad bankai žmonėms galės teikti ne didesnės, kaip 6 metų pajamų, apimties paskolas (šiuo metu galima teikti paskolą, kuri lygi 11 metų pajamoms), taigi naujos taisyklės sumažintų pinigų kūrimo apimtis.
Pinigai išnyksta tuo metu, kai žmogus ar verslas grąžina paskolą.
Schematiškai tai galima būti įsivaizduoti taip. Iki pinigų kūrimo proceso komercinio banko balanso turto pusę sudarė atsargos ir valiuta (čia labai supaprastinta banko balanso forma), o jo įsipareigojimus sudarė klientų (verslo ir namų ūkių) indėliai. Tuo metu (iki pinigų kūrimo) klientų balansas buvo veidrodinis: turto pusėje — indėliai ir valiuta, o įsipareigojimų pusėje — jau turimos paskolos.
Kas pasikeičia po pinigų kūrimo veiksmo?
Komercinio banko balanso turto pusėje valiutą ir atsargas papildo nauja paskola, o jo įsipareigojimų pusėje atsiranda naujas indėlis, kurio vertė tolygi naujos paskolos apimčiai.
Klientų balansas irgi padidėja: dabar jų turtą sudaro ne tik buvę indėliai bei turimos grynųjų atsargos, bet ir naujai jų sąskaitose banko suformuotas indėlis (kurio apimtis lygi suteiktai paskolai), o įsipareigojimai padidiėja naujia suteiktos paskolos apimtimi.
Grąžinant paskolą, visos banko ir kliento balansų skiltys atitinkamai susitraukia.
__________________
Kelios tipinės vadovėliuose platinamos klaidos.
(1) Tikėtina (jeigu klausėte makroekonomikos kursą universitete), girdėjote, kad pinigų kūrimas susijęs su centrinio banko vykdoma pinigų politika. Tai nėra logiška.
Tarkime, kai šalies Centrinis bankas vykdo skatinančią pinigų politiką, jis atlieka atviros rinkos operaciją (mainais į pinigus perka banko turimas vyriausybės obligacijas), kurios esmė iš esmės yra apsikeitimas (finansiniu) turtu: mainais už turimus vertybinius popierius bankai gauna atsargas. Tai reiškia, kad privatus sektorius netenka finansinio turto (iždo vekselių ar kokių kitų vertybinių popierių) ir mainais įgyja kitą turtą— atsargas (rezervus) ar indėlius.
Galutinis rezultatas — privataus sektorius grynasis finansinis turtas (aktyvai) nepakeičia savo apimties, nors kinta jo vidinė struktūra. Ar galime sakyti, kad tokiu būdu „atspausdinami“ pinigai? Ne. Jeigu jūsų terminuotoje sąskaitose esančios lėšos (pinigai) būtų perversti į einamąją sąskaitą, ar galėtumėte sakyti, kad dabar jau turite daugiau pinigų? Ne. Tiesiog dabar jūsų pinigai jums lengviau pasiekiami ir jūs galite jais lengviau naudotis, bet tikrai netapote turtingesnis.
(2) Nelogiškas ir aiškinimas, kad bankai skolina atsargas. Aiškinimas paremtas pinigų multiplikatoriaus hipoteze, kurią rasite daugumoje bazinių ekonomikos vadovėlių.
Hipotezė remiasi prielaida, kad bankas, kuris atsargose turi $100, vėliau tuos pinigus gali padauginti (“multiplikuoti”) tarkime 10 kartų. Gal girdėjote labai plačiai paplitusius gąsdinimus, kad dėl to, jog JAV centrinis bankas nuo 2008 metų iki 2014 metų spalio „spausdino“ (apie kiekybinį švelninimą, kurį prieš kelias savaites pradėjo Europos centrinis bankas, papasakosiu kitą kartą) pinigus, tai amerikiečių ir galiausiai visos žmonijos laukia nežmoniška hiperinfliacija. [Jokios hiperinfliacijos nėra, patikrinkite skaičius . http://www.usinflationcalculator.com/inflation/current-inflation-rates/ (paskutinis šių metų kovo 24 dieną skelbtas JAV metinės nuo 2014 iki 2015 metų vasario infliacijos lygis buvo 0.0%, o sausį fiksuota net 0,1 proc. defliacija); tiesa, tai nereiškia, kad nebuvo paskatintas spekuliavimas turtu, akcijomis ir žaliavomis, taigi, atsirado naujų problemų.]
Iš tikrųjų per šešerius metus nuo 2008 metų komercinių bankų balansuose atsargos tikrai labai padidėjo, nes labai išaugo JAV centrinio banko — Federalinių rezervų balansas.
Vis dėlto grįžkime prie pinigų kūrimo proceso ir išsiaiškinkime, kas vyksta, kai centriniai bankai imasi kiekybinio švelninimo?
Kiekybinis švelninimas (QE, quantitative easing) yra tokia pinigų politikos forma, kuri apima Centrinio banko balanso praplėtimą siekiant pakeisti privataus sektorius balansų struktūrą (visi apibrėžimai teksto pabaigoje). Tai reiškia, kad Centrinis bankas perka privataus sektoriaus turtą, tarkime iždo vekselius (T-bonds) ar būsto paskolomis dengtus vertybinius popierius, ir taip didina komercinio banko galimybes kurti naujas paskolas, taigi, ir pinigus.
Ar QE yra pinigų spausdinimas?
Kai Centriniai bankai perka šį finansinį turtą, jie techniškai „spausdina“ naujus pinigus, tačiau jie taip faktiškai „naikina“ privačių komercinių bankų iždo vekselius ar minėtus būsto paskolomis dengtus vertybinius popierius. Kai žmonės kiekybinį švelninimą vadina „pinigų spausdinimu“ jie mano, kad tokiu būdu mistiškai privačiame sektoriuje atsiranda daugiau pinigų, kurie „ieškos“ prekių, o jau tai nulems infliaciją. Vis dėlto kiekybinis švelninimas nekeičia privataus sektoriaus grynosios turto vertės (kalbame tik apie paprasčiausius mainus) operacija panašiausia į tą, kai terminuotas indėlis virsta einamąja sąskaita. Tai tikrai nėra „pinigų spausdinimas“.
Taigi, tai nereiškia ir naujos infliacijos bangos grėsmės.
Žodynėlis
Būsto paskolomis dengti vertybiniai popieriai (mortgage-backed securities; mortgage-related securities; mortgage pass through) — turtų dengtų vertybinių popierių rūšis, kur užstatas yra arba skatina naujų pinigus ir išdavė reguliuojama finansų institucija Šie vertybiniai popieriai paprastai turi akredituotos reitingų agentūros suteiktą reitingą, ir už juos mokami pastovūs mokėjimai..
Federaliniai rezervai (Federal Reserve) — Jungtinių valstijų centrinis bankas, kuris atlieka nepriklausomo centrinio banko funkcijas, tarpe jų kontroliuoja pinigų pasiūlą ir reguliuoja jam pavaldžius bankus. Federaliniai rezervai susformuoti iš 12 regioninių Federalinių rezervų bankų, kurių būstinės Bostone, Niujorke, Filadelfijoje, Klivlende, Sent Luise, San Fransiske, Ričmonde, Atlantoje, Čikagoje, Mineapolyje, Kanzas Sityje ir Dalase.
Iždo obligacijos (Treasury bond) — likvidus, fiksuotų palūkanų, ilgesnės nei 10 metų trukmės Jungtinių Valstijų vyriausybės skolinis įsipareigojimas. Pradžioje Iždo obligacijos, kurių minimali nominali išraiška yra 1000 dolerių, praduodami aukcione, vėliau jais galima prekiauti antrinėje rinkoje. Iždo obligacijų palūkanų mokėjimai atliekami kas pusmetį.
Iždo vekselis (Treasury Bill; T-bill )— trumpo laikotarpio (ne ilgesnio nei vieneri metai) Jungtinių Valstijų vyriausybės skoliniai įsipareigojimai. Parduodami nominuoti 1000 JAV dolerių už ne daugiau, kaip 5 mln. JAV dolerių, ir įprasta jų trukmė vienas mėnuo (keturios savaitės), trys mėnesiai (13 savaičių) ar šeši mėnesiai (26 savaitės).
Kiekybinis pinigų sistemos pokytis (kiekybinis švelninimas) (quantitative easing; QE) — viena iš 2007-2008 metų krizės metu pradėtų taikyti netradicinių ekonominių politikų, kai didinant pinigų įsipareigojimus, auginama centrinio banko balanso apimtis. Kiekybinis pinigų sistemos pokytis atliekamas superkant komercinių bankų ar kitų privačių institucijų finansinį turtą ir taip padidinant pinigų bazę. Tokia politika skiriasi nuo labiau įprastos vyriausybės obligacijų pirkimo ir pardavimo taktikos, kuria rinkoje siekiama palaikyti tikslinę palūkanų normą. Paprastai skatinanti pinigų politika apima centrinio banko vykdomą trumpalaikių vyriausybės obligacijų įsigijimą, siekiant sumažinti trumpalaikes rinkos palūkanų normas. Tačiau tuo metu, kai trumpalaikės palūkanų normos nulinės arba artėja prie nulio, tradicine pinigų politika jų dar labiau sumažinti nebeįmanoma, ir tokiu atveju kiekybinis pinigų sistemos pokytis, kai perkami ilgesnio, o ne vien trumpo laikotarpio vyriausybės įsipareigojimai, ir taip mažinamos ilgalaikės palūkanų normos, gali paskatinti ekonomikos augimą. Dėl kiekybinio pinigų sistemos pokyčio brangsta įsigytas finansinis turtas, ir tai mažina jo pajamingumą. Kiekybinio švelninimo programos pradininkė pasaulyje buvo Japonija, kuri dar 2001 metais pradėjo penkerių metų ekonomikos skatinimo programą, kuri deja nedavė lauktų vaisių ir šalis nesugebėjo išbristi iš defliacijos spąstų. Nauja 1,4 trln. JAV dolerių vertės programa pradėta Abenomikos rėmuose 2013 metų balandį. JAV kiekybinis švelninimas taikytas nuo 2008 metų gruodžio iki 2014 metų spalio pabaigos; per šešerius metus iš komercinių bankų buvo nupirkta turto už 4,5 trilijonų JAV dolerių. Jungtinė Karalystė savo kiekybinio švelninimo programą pradėjo 2009 metų kovą, bendra apimtis — 375 mlrd. svarų. Europos centrinis bankas apie eurozonos kiekybinio švelninimo programą paskelbė 2015 metų sausio viduryje. Ji prasidėjo kovo mėnesį ir iki 2016 metų rugsėjo kas mėnesį bus superkama 60 mlrd. eurų vertės obligacijų (taiga, bendra apimtis per 18 mėnesių — 1,08 trln. eurų)
Pinigų politika (monetary policy) — centrinio banko, valiutų valdybos ar kitos reguliuojančios institucijos veiksmai, kurie apibrėžia pinigų pasiūlos apimtis ir augimo tempus, kurie savo ruožtu veikia palūkanų normas. Pinigų politika vykdoma keičiant palūkanų normas ar privalomų atsargų reikalavimus.