2016 m.sausio 21 d.

Antradienį dalyvavau Andriaus Užkalnio laidoje, kaip ten įprasta kalbėjome apie pastarųjų dienų aktualijas. Pagrindinis klausimas — ką reikėtų daryti, kad išvengtume tokių tragedijų, kokia įvyko metų pradžioje Kėdainiuose.

Tikrai žinau, ko NEREIKIA daryti, kad tragedijos, kai nuo prasto išsilavinimo, socialinių įgūdžių stokos, dvasinio abuojumo ir, tikėtina, alkoholinės abstinencijos apdujęs žmogus muša žmoną ir žudo savo vaikus, nepasikartotų.

Svarbiausia, NEREIKIA kurti komisijų, kaip mažinti atskirtį ir kovoti su patyčiomis, kurios atsiranda prie pietų stalo Prezidentei su ministrais ir didžiu žmogaus teisų gynėju (vis dar socdemas, ar ne?) Algirdu Butkevičiumi pasimėgavus oto ir lašišos suktiniais su špinatais, veršienos kepsniu su baravykais, šokolado putėsiais su riešutiniu ir kavos padažu — ir užgėrus tai vandeniu (rūšis nenurodyta, o gaila) bei kava. [ įrašas straipsnio, kur galima tai sužinoti, jau nebeatsiveria].

Esu suglumusi: nejaugi otas pramaišiui su veršiena ir šokoladu yra toks sprogstamasis mišinys, kad jo paragavusios šalies galvos nebesugeba mąstyti ir paklausti savęs paprastų dalykų. Be komisijų, tiesiog PATYS.

Kiek realu, kad viena socialinė darbuotoja su apytikriai 420 eurų atlygiu dirbanti su 87 vaikais iš socialinės rizikos šeimų (Kėdainių rajono skaičiai) pajėgi adekvačiai įvertinti vaiko padėtį, pagalvoti, kaip jam realiai padėti, pamąstyti, kokios pagalbos reikia jo tėveliams? Ar numetant žmonėms nepadaromus darbus ir taip atsiskaitant net nežinau kam (Europos Komisijai, piliečiams???) problemos tikrai sprendžiamos? O gal jų sprendimo paieškos tik imituojamos?

Kiek pamenu, prieš susitikimą su Andriumi papietavau, o meniu buvo paprastas, tautinis: burokėlių sriuba ir nedidelis gabalėlis kugelio. Matyt, todėl, priešingai, nei valdžios ponai ir ponios, susitikime su Andriumi kalbėjau apie tai, kas kasdien vyksta su mūsų, eilinių žmonių, gyvenimais.

Manau, kad išgelbėti visų tų jau prarastų pragertų gyvenimų nepavyks (jiems gali padėti tik tikėjimas ir Dievas — kalbu be ironijos).tad padėkime tiems, kurie dirba. Tarkime, toms pačioms socialinėms darbuotojoms. Pradėkime už jų vieną pačių sudėtingiausių darbų mokėti padorų atlygį (mažiausiai 600-700 eurų į rankas) ir nepamirškime jiems kasdien dėkoti, kad bando gelbėti šalį. Pagarba ir uždarbis, kuris leidžia išgyventi, bei, žinoma, adekvati darbo apimtis (nežinau kiek, ko gero, daugiausiai 10-15 tokių rizikos šeimų vaikų vienai darbuotojai) yra vienintelis situacijos gerinimo kelias.

Jeigu neturime tokių galimybių (nėra pinigų biudžete, nėra tinkamų darbuotojų ir panašiai), tai nustokime vaidinti, kad socialinis darbas vyksta, uždarykime visas tas ir panašias programas, o lėšas permeskime ten, kur galime daryti tikrus darbus. Ir nekliedėkime apie komisijas ir programas, kuomet socialiniai darbuotojai stokoja elementarių darbo įrankių ir galimybių darbus atlikti.

Laidoje su Andriumi kalbu nors apie kitus sektorius, bet iš esmės tą patį: nevaidinkime „skandinavų“ ar „vokiečių“, kai per biudžetą perskirstome ne per 50 proc. BVP, o mažiau nei 30 proc. Kiek turi lėšų, eidamas į parduotuvę, už tiek ir perki. Tarkime, negali su dabartiniu biudžetu Lietuva turėti nemokamo aukštojo mokslo. Negali, ir viskas.

Tiesa, kai esi įpratęs valgyti otą, gal atrodo, kad jį gali įpirkti bet kas. Ne. Dauguma valgo makaronus. Ir, pridursiu, pagamintus ne iš pilno grūdo kietagrūdžių kviečių. Tiesiog — perka, kai būna akcijos, ir valgo pigiausius.

Taip ir mes galime turėti tik tiek socialinės rūpybos, kiek tam turime lėšų. Jei norime kitokių rezultatų, turime realiai įvertinti padėtį ir galimybes, ir pasakyti sau, ką galime išties padaryti.

Premjero paaiškinimai, kad iki vasario mėnesio bus parengtas konkretus veiksmų planas, kad tokios tragedijos kaip Kėdainiuose nebepasikartotų, pasakykime tiesiai šviesiai yra kliedesys. Planą, žinoma, galima parašyti, bet išvengti žmogiškų tragedijų tiesiog neįmanoma. Taip galėtų atsitikti tik tokiu atveju, jeigu sugebėtume panaikinti fizikos ir socialinius dėsnius. Taigi, pinigus, kurie bus skirti tokiems planams ruošti, atiduokime Kėdainių socialinėms darbuotojoms, kad jos paragautų oto, pasijustų pagerbtos, nusiramintų ir gal toliau sutiktų nuolankiai nešti savo gyvenimo kryžių, kurį ant jų pečių užmetė valstybė, turinti tokius ciniškus vadovus.

Antra laida: http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/ramanauskas-uzkalnis-plius/ziurek-a-uzkalnis-plius-15

Pirma laida: http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/ramanauskas-uzkalnis-plius/ziurek-uzkalnis-plius-2