Įrašuose iš Europos Parlamento vengiu teorinių svarstymų, vis dėlto kartas nuo karto tai tiesiog neišvengiama. Skaitydama Lietuvos politikų komentarus, klausydama diskusijų apie grėsmingą kainų šuolį, deja, dažnai girdžiu mintis, kurios neišlaiko elementarios kritikos, o mažiau su ekonomika susipažinę žmonės gali patekti į jiems sąmoningai ar dėl neišmanymo paspęstus spąstus.

Klasikinis tokių samprotavimų pavyzdys yra noriai nuo prezidento iki partijų lyderių it religinis užkeikimas kartojama mantra, kad kainoms augant privalu didinti atlyginimus ir išmokas.

Suprasti, kur atsidūrėme

Deja, ekonomika, kuri angliškai net turi kitą – niūraus mokslo – vardą, nėra tokia paprasta kaip norėtųsi. Dažnai infliacijai siautėjant pajamų augimas užsuka infliacijos spiralę, ir tada labiausiai kenčia patys neturtingiausi. 

Augančios kainos neabejotinai gąsdina daugelį Lietuvos šeimų. Kita vertus, visada daugiausia nerimo kelia tas, kas nesuprantama.

Štai tik keli klausimai, kurie gręžia ne vieną galvą: kodėl tos kainos auga, kiek ilgai tai truks, ar sugebėsiu sumokėti savo paskolas, kokiu būdu galėčiau apsaugoti savo indėlius ir t. t.

Ateityje pabandysiu paaiškinti, kokių veiksmų vertėtų imtis priklausomai nuo jūsų ekonomines situacijos, ir kaip neužkibti ant kabliukų, kuriuos į kairę ir dešinę kasdien mėto ekonomikos neišmanantys žmonės arba tie, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių naudinga skleisti abejotinos kokybės informaciją ir patarimus. 

Vis dėlto, atsakyti į klausimą, ką daryti, galima tik po to, kai supranti, kokioje padėtyje esame atsidūrę, kas tai nulėmė ir ko galima tikėtis. 

Kainų kilimas artimiausiu metu neišsisems

Priešingai, nei dauguma Lietuvos ekonomistų ir net prezidentas, nemanau, kad dabartinis kainų kilimas per artimiausius metus išsisems.

Infliacija yra painus ekonominis reiškinys, kurio priežastys labai įvairios. Kainas gali auginti mažėjančios palūkanos (visi noriau skolinasi), auganti pinigų masė (kai komerciniai bankai labai drąsiai dalina paskolas), dėl darbuotojų trūkumo augantys atlyginimai. Šie procesai padidina bendras pajamas, žmonės daugiau perka, o augant paklausai auga ir kainos.

Kai didžiausios bėdos susijusios su paklausa, sprendimus priima centriniai bankai, kurių pareiga siekti, kad kainų kilimas suktųsi apie 2 procentus. Kodėl koncentruojamasi ties 2 procentais? Kai infliacija mažesnė nei 2 proc. ar net neigiama, verslas praranda norą investuoti, mat jo būsimos pajamos neskatina rizikuoti. Kai skaičius tolsta nuo 2 į didėjimo pusę, verslas priverstas didinti darbo užmokestį ir savo gaminių kainas, o gyventojai vis sunkiau suveda galus su galais.

Kokių ginklų savo rankose turi centriniai bankai? Jų nedaug, ganėtinai dažnai tie ginklai nepakankamai taiklūs. Bendrai imant, kainoms kylant yra didinamos palūkanos, o tai reiškia, kad brangsta pinigai. Brangūs pinigai mažina norą skolintis ir investuoti, tai slopina ekonomikos augimą (tai prasta žinia), bet tuo pačiu metu numuša kainas (daugumai tai gera žinia).

Bendrai imant, paklausos infliaciją suvaldyti santykinai paprasta. Tereikia padidinti palūkanas (kitaip sakant branginti pinigus), nekelti algų ir palaipsniui kainos stabilizuosis. Daugelis žmonių patirs sunkius laikus, gal neteks darbo, jų realios pajamos mažės, bet ilgainiui situacija stabilizuosis ir ekonomika vėl pradės augti.

Problema – Kinija

Deja, infliaciją lemia ne vien auganti paklausa. Kai kuriais atvejais infliaciją lemia mažėjanti pasiūla – dėl smarkiai augančių algų mažinama gamyba, augantys mokesčiai, pernelyg brangūs pinigai ar komplektuojančių detalių stygius. Tarkime, pandemijos metu kainos augo ir todėl, kad užsivėrus rinkoms trūkinėjo tiekimo grandinės, gamyba stojo ar brango.

Pasiūlos infliaciją geriausiai suvaldo laikas. Kai tų ar kitų prekių stinga, jos brangsta, ir tada verslas mato galimybių užsidirbti ir palaipsniui plečia gamybą, ieško naujų tiekimo rinkų ir taip situacija vėl grįžta į ramią būseną.

Tiesa, šiuo metu šioje srityje turime rimtą problemą — autoritarinę komunistinę Kiniją.

Nesiplėtodama į detales pasakysiu, kad Kinijos ekonomika dabar patiria labai didelius iššūkius. Pastarosiomis dienomis Kinijoje stebimi ir ganėtinai plataus masto politiniai neramumai, kurie gali priversti Kinijos vadovus panaikinti nulinio kovido siekį, kuris stabdo ūkį.

Jeigu bus atvertos Kinijos rinkos, pasaulio ekonomika patirs dar vieną ganėtinai neapibrėžtą iššūkį, kuris, labiausia tikėtina, taps dar vienu papildomu infliacijos šaltiniu.

Infliaciniai lūkesčiai

Bet ir čia dar ne pasakojimo pabaiga. Infliaciją taip pat gimdo įsitikinimas, jog kainos toliau augs. Ekonomistai tokį reiškinį vadina infliaciniais lūkesčiais.

Kodėl iš esmės psichologinis fenomenas gali pakeisti ekonomikos tėkmę? Atsakymas labai paprastas. Kai didžioji dalis žmonių tiki, kad kainos augs, jie reikalauja didinti atlyginimus ar kitas išmokas, nes kitaip nepragyvens.

Augantys atlyginimai didina verslo sąnaudas ir kainos tikrai auga. Turime savotišką savaime išsipildančią pranašystę, kuri ekonomikoje labai dažnai pakiša mums koją.

Ekonomistai turi atsakymą, kaip kovoti su tokio pobūdžio infliacija. Visų pirma privalu visais įmanomais būdais demonstruoti, kad tiek paklausa, tiek pasiūla  trauksis. Tarkime, brangs pinigai ir/ar bus apsunkintos paskolų gavimo sąlygos. Netikėdami, kad ateityje bus geriau, žmonės stengsis daugiau taupyti ir mažiau išlaidauti, o tai ilgainiui tikrai numuš kainas.

Išoriniai šokai

Galų gale, infliaciją gali auginti ir vadinamieji išoriniai šokai, kitaip sakant, reiškiniai, kurie vyksta anapus aptariamos ekonomikos rėmų ir kurių iš anksto jokiu būdu numatyti negalime.

Tarkime, šiuo metu žiauriai brangsta energetiniai ištekliai. Konkrečiu atveju pagrindinė priežastis Rusijos dar pernai vasarą pradėtas energetinis karas prieš eilę Europos Sąjungos valstybių, kurios buvo labiau priklausomos nuo Rusijos dujų ar naftos tiekimų. Dabar jau visai akivaizdu, kad taip putinas bandė iš anksto pademonstruoti Europos Sąjungai, kas jos laukia, jeigu ji jo suplanuotame kare prieš Ukrainą stos pastarosios pusėn.

Rusijai sumažinus energetinių išteklių tiekimą, jų kainos augo ir visi tai matėme savo piniginėse. Agresorės viltys, kad augančios kainos privers užsimerkti prieš jos sukeltą barbarišką karą, laimei, nepasiteisino, priešingai, parama Ukrainai nuolat auga, tačiau ir Rusijos spaudimas didėja.

Suvaldyti tokio pobūdžio kainų kilimą pavyks atsisakius priklausomybės nuo tiesioginių ir netiesioginių tiekimų iš Rusijos, perėjus prie naujų rinkų ir naujų atsinaujinančių energetinių išteklių. Ir tai ilgalaikis skausmingas kelias.

Nedrįsta kalbėti tiesiai

Paprastai kainos pradeda augti dėl vienos ar poros čia paminėtų priežasčių, tad ir sprendimą rasti lengviau.

Dabar kainos auga dėl visų ketverių čia paminėtų priežasčių, kur ypač didelė reikšmė tenka labai neapibrėžtoms nuo mūsų valios nepriklausomoms geopolitinėms įtampoms, viena kurių yra Rusijos agresija.

Deja, šioje neapibrėžtumo erdvėje veikia ne vien Rusija. Pasaulis jau beveik 10 metų sparčiai kinta, tik didelė dalis Lietuvos politikų, visokios blinkevičiūtės, paluckai ar skverneliai, deja, ir dabartinis prezidentas, nėra intelektualiai pajėgūs įvertinti, o gal net suvokti, kintančios politinės erdvės, kurios pokyčiai neišvengiamai veikia ir ekonomiką. 

Geopolitiniai pokyčiai pasaulyje tik prasideda ir labai tikėtina tęsis ne vieną dešimtmetį. Liberalios demokratijos erdvė neišvengiamai bus spaudžiama autoritarinių režimų, pastaruoju metu sukančių jau link tiesioginio totalitarizmo.

Ilgų septynių dešimtmečių taikos metų užliūliuoti Europos politikai (karas visad vykdavo kažkur toli) net suprasdami, į kokią kebekšnę neria pasaulis, dėl įvairių priežasčių negali ar nedrįsta kalbėti tiesiai. O ta tiesa paprasta: mūsų laukia ilgi neapibrėžtumo metai, kurie daugeliui bus labai sudėtingi ekonomiškai.

Galios ir statuso žaidimai

Jeigu žmonės nebūtų užliūliuojami tuščiais pažadais, kurių jokiais realiais faktais pagrįsti negalima, jie, tikėtina, geriau prisitaikytų prie kintančios erdvės.

Praėjusią savaitę Lietuvos ekonomistai vėl aiškino, kad jau kitais metais Lietuvos ekonomika trauksis, o tai neišvengiamai sumažins ir infliaciją. Prognozė tikrai atitinka visus ekonomikos vadovėlių postulatus, deja, ji nepagrįsta politinės rizikos vertinimu, kuris šiuo metu yra bene svarbiausias infliacinis veiksnys.

Iliuzija, kad Vakarų pasaulis jau niekada nepatirs karo, suprantama: ilgus metus absoliuti dauguma pasaulio ekonomistų buvo ugdomi mistinio tikėjimo ekonomikos galia pagrindu.

Visokios sunkiai įrodomos Maslow piramidės ir kitos panašios klišės apie pagrindinių poreikių pirmenybiškumą nuoširdžiai bandė raminti žmones, kurie – ir tai dabar žiauriomis formomis demonstruoja Rusija – nėra ekonominiai gyvūnai.

Jeigu žmogus būtų vedamas tik ekonominių turtėjimo instinktų, karai būtų retesni, o suvaldyti ekonominius procesus būtų gerokai paprasčiau. Deja, ne mažiau svarbus, o politikoje ypač svarbus kitas – galios ir statuso žaidimas. Jis irgi, o dabar ypač, yra infliacijos veiksnys.

Pripažino, ką ilgai neigė

Tai, kas vis dar nesuprantama Lietuvoje, Vakarų Europoje jau pradedama įsisąmoninti.

Šią savaitę kalbėdama Europos parlamente Europos centrinio banko prezidentė Christine Lagarde galų gale pripažino tai, ką ilgai neigė. Jeigu anksčiau ji dėstė, kad infliacija tikrai artimiausiais mėnesiais pradės nykti, tai dabar atsakydama į vienos politikės klausimą, abejojo, kad infliacija greitai išsisems.

Ko galima imtis ir ar verta imtis, pabandysiu paaiškinti kitą kartą.