2017 lapkričio 23 d.

Noriu gerbiamiems kolegoms pateikti penkis argumentus, kodėl nebalsuosiu už Vyriausybės pateiktą biudžetą. Jų yra gerokai daugiau, vis dėlto labai prašau išklausyti argumentus ir pagalvoti apie savo moralinę atsakomybę prieš rinkėjus.

Pirma. Melas, jog tai biudžetas, kuris deramai vykdo Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą. Apie tai Valstybės kontrolė dar kartą paskelbė lapkričio 15 d. dieną, konstatuodama, kad biudžetas sudarytas nesilaikant šalies fiskalinės drausmės įstatymų. Liepos 28 dieną finansų ministras paskelbė įsakymą dėl valdžios sektoriaus išlaidų augimo ribojimo taisyklės vertinimo nustatymo, kurio taikymas leido kurti iliuziją, kad biudžetas vykdo Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, nors tai buvo atviras melas.

Valstybės kontrolės įspėjimai nebuvo išgirsti; priešingai, nuolat, net šioje salėje, p. V. Šapoka manipuliavo daugumos Seimo narių neišmanymu ir aiškino, kad jam taip elgtis leidžia Europos Komisija. Paskutinį kart apie tai išgirdome vakar. Tiesa ta, kad Europos Komisija nevertina jokių nacionalinių taisyklių: Europos Komisija stebi tik tai, ar biudžetas tenkina valstybės skolos tvarumo reikalavimus. Nacionalinės taisyklės vertina ne tik skolos tvarumą, jos visų pirma akcentuoja ekonomikos stabilizavimą ir įvertina, ar balsavimui teikiamame biudžete vykdoma anticiklinė stabilizuojanti fiskalinė politika. Kitaip sakant, jei Europos Komisija biudžetą vertina atsižvelgdama tik į Stabilumo ir augimo pakto nuostatas, tai Lietuvos biudžetas dar papildomai turi būti įvertintas pagal Konstitucinio įstatymo nuostatas, pagal kurias naudojamos tik einamojo prognozavimo laikotarpio reikšmės, akcentuojant biudžeto turinio galimą poveikį šalies ekonomikos ateičiai. Pateikiamas biudžetas sudarytas nesilaikant šių konstitucinių įpareigojimų, tad tiesiog negali būti patvirtintas.

Dar baisiau tai, jog finansų ministras atvirai apgaudinėja Seimą ir žinodamas, kad absoliuti dauguma Seimo narių neturi pakankamos kompetencijos įvertinti iš pirmo žvilgsnio ganėtinai painių profesionalia kalba pateiktų aiškinimų, atvirai meluoja. Kaip galima gerbti save ir savo valstybę, jeigu negerbi jos įstatymų, net tų, kurie įkalti Konstitucijoje? Kam tada reikalingi tie įstatymai, jeigu paskui nieko daugiau nedarai, kaip tik intensyviai ieškai būdu, kaip tas įstatymo nuostatas apeiti? Save gerbiančioje visuomenėje diskusija apie taisykles ir galų gale jų keitimas, jeigu tai būtina, yra logiškas kelias, o ne primityvus melas ir manipuliaciją, kurią pasirinko S. Skvernelio vyriausybė?

Jeigu galvojate, kad čia aš dabar ieškau priekabių, pamąstykite dar kartą: šis biudžetas, nors, kaip pristatydamas biudžetą sakė pats Vilius Šapoka, „ekonomika šyla“, nekuria tinkamos apimties apsaugos priemonių, kurios bus būtinos, kai įžengsime į ekonomikos nuosmukio etapą.

Beje, Latvijos ir juolab Estijos biudžetai sudaryti laikantis atitinkamų taisyklių, kurias atmetė Lietuvos Finansų ministerija.

Antra. Melas, jog tai biudžetas, kuris mažins atskirtį. Atskirtis turi daug veidų, bet pajamų nelygybė virstanti galimybių nelygybe yra esminiai jos pavidalai. Ar siūlymas didinti paramą neturtingiausiems sumažina atskirtį? Tikrai ne. Pajamų atskirtis mažėtų, jeigu turėtume tokią pajamų perskirstymo sistemą, kuri labiau apmokestintų turtingiausius ir mažintų galimybes gauti neapmokestinamas pajamas. Šiame biudžete teikiama sistema mažiausias pajamas gaunančių pajamas didina atimdama iš vos vos turtingesnių, vadinamojo vidutinio sluoksnio (kuris Lietuvoje įvertinus realius pragyvenimo kaštus svyruoja tarp 900 ir 2500 eurų vieno asmens namų ūkiui). Kai palaužt ekonomines galimybes tų, kurie iš esmės ir suneša valstybės biudžetą bei kuria jos ateitį, pamatai, jog nebėra ko dalinti.

Manipuliacinės schemos, kuriomis mažinamas Neapmokestinimas pajamų dydis, kol galų gale jis išnyksta dar ganėtai kuklių pajamų grupėje; nuolatinė apeliacija į skurdžiausius sluoksnius; atimtas neapmokestinamas pajamų dydis už vaikus iš vos daugiau uždirbančių žmonių, kurių savigarba neleidžia prašyti pašalpų, tad jie galiausia įsikinko į nepabaigiamas naujų darbų paieškas ir nežmoniškai ilgas darbo valandas; nebe menkstančios, o daugumai šalies gyventojų, kurie negali papildomai mokėti už tai, už ką jau kartą sumokėjo mokėdami mokesčius, nebepasiekiamos deramos kokybės švietimo, medicininės pagalbos ir kitos paslaugos pakertą šalies ateitį ir skatina emigraciją, ką ir rodo jos skaičiai.

Drąsiai galiu pasakyti, jog šis biudžetas, mažindamas vidurinės klasės realias (o dažnai net nominalias pajamas bei dar labiau menkindamas ir taip itin kuklų socialinį kapitalą bei ekonominį ir socialinį saugumą gali būti vadinamas ir Emigracijos skatinimo biudžetu. Ir tai nėra pikti kokios nors agresyvios Seimo narės žodžiai. Tai faktas.

Kita vertus, mokslas seniai įrodė, kad pajamų ir galimybių nelygybę geriausiai mažina stipri ir subalansuota švietimo sistema, tuo tarpu mūsų sistema realiai mažina nemokamo kokybiško ikimokyklinio, mokyklinio ir aukštojo mokslo prieinamumą apatinių pajamų grupių žmonėms. Kol švietimas de facto suvokiamas tik kaip nuostolinga biudžeto išlaidų eilutė, kurios tikslas kurti darbo jėgą, Lietuva net nepradės savo kelio į teisingesnę ir stabilesnę visuomenę.

Trečia. Melas, kad žemės įsigijimo kaina apskaitoje gali būti įtraukiama į sąnaudas. Bandydami išlaikyti gyvulių ūkio principais paremtą ekonomiką bei mokesčių sistemą ir toliau leisti stambiems ūkininkams nemokėti mokesčių bei deramai neatsilyginti visuomenei ir net savo vaikų mokytojams, biudžeto autoriai sukonstravo naują ekonominę teoriją, kuri paneigia tai, kad visiems žinoma dar nuo A. Smitho laikų, tad jau beveik 250 metų.

Bet kuriame apskaitos vadovėlyje rasite paaiškinimą, kad visos turto formos nusidėvi ir galiausiai išnyksta, tačiau tas teiginys nepritaikomas žemei, kuri negali išnykti ar būti sunaikinta, negali prarasti vertės, kaip kitos turto formos. Priešingai, žemė išlaiko, o dažniau nei padidina savo vertę: ilgainiui ji tik brangsta, nes jos paklausa nuolat auga, nes neįmanoma sukurti jokios „naujos“ žemės.

Sugalvoti, kad žemė gali tapti nykstančiu dalyku, kurį reikia iš naujo atkurti, yra neįtikimas cinizmas ir išskirtinė nepagarba elementariai ekonominei logikai bei tarptautiniams apskaitos standartams, kurių, bent jau deklaratyviai, Lietuva laikosi.

Ketvirta. Tai yra biudžetas, kuris absoliučiai nuvertina itin kvalifikuotą darbą viešajame sektoriuje, itin dažnai net žmones su aukštuoju išsilavinimu, tarkime slauges ligoninėse ar mokytojus, paversdamas minimalios algos gavėjais. Tai, jog šie žmonės po to, kai jų atlygiai jau dešimt metų yra įšaldyti, gauna kelių eurų priedą, kurį infliacija suvalgys per kelis mėnesius, rodo ne tik tai, jog Finansų ministerija nesugeba mąstyti ilgesnio laikotarpio sąvokomis, bet ir tai, koks godus ir nevalyvas darbdavys yra Lietuvos valstybė, kuri geba kelti algas tik aukščiausius ponus aptarnaujančiai menkai žmonių grupelei, pamiršdama tuos, kurie ir kurią bendrąjį gėrį.

Penkta. Melas, kad būna nemokamų pietų. Kai mąstai ekonomikos kategorijomis, niekada nekalbi apie tai, ką gauni, nepasakydamas, kiek už tai moki. Neišsilavinusių arba ciniškų (kartais sunku atskirti) biurokratų kabinetuose sukurpta ekonomikos teorija ir praktika, kurios pavidalą matome ir šiame biudžete (pakeitus makiažą, veidas išlieka tas pats) aptarnauja turtingiausius gyventojų ir verslo sluoksnius, kitiems palikdami ilgas darbo valandas ir/arba skurdą. Tokios politikos kaina – emigracija.
Kartoju, svarstomas biudžetas yra naujos emigracijos bangos biudžetas. Ir todėl bent jau aš už jį nebalsuosiu.