Spalio pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos užklausiau apie Lazdynų baseine mokamus darbo užmokesčius bei aplinkybes, kuriomis ne konkurso būdu Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijai skirtos patalpos buvo pernuomotos švietimo įstaigai už 25 kartus didesnį atlygį. Buvo priekaištauta, kad vėluoju, tad iš karto pasakau, kad Administracija atsakymus atsiuntė laiku, tačiau mano įrašas šiek tiek vėluoja: darbų gausa verčia griežtai rinktis prioritetus.

Štai atsakymai, kurie kelia naujų, dabar gerokai rimtesnių, klausimų.

Nemalonių finansinių problemų krečiamo Lazdynų baseino, kuriame dirba 17 žmonių, vadovo atlyginimas pernai buvo 2719 Lt į rankas, šiemet — 807,23 eurų į rankas; jo pavaduotojo atitinkamai — 2507,13 LT ir 679,73 euro; vyr. finansininkės atlygis pernai buvo panašus į pavaduotojo, šiemet — 746,30 eurų į rankas.

“Lazdynų baseino” likusio personalo atlyginimo vidurkis už 2014 metus — 1027,42 Lt “į rankas”, o šiemet — 296,42 eurų į rankas.

Vienas mano komentatorių neseniai rašė nesutinkąs, kad „807 eurų alga į rankas yra pakankama direktoriui, tokia alga, manau, turėtų būti iki vidutinio lygio specialisto“. Ir pats pridūrė: „Tik kyla vištos ir kiaušinio klausimas, kas pirmiau turėtų atsirasti – kompetentingas direktorius, ar didelis atlyginimas“. Jis taip pat mano, kad „automobilis kaip motyvacinė priemonė atrodo gerai, nes kaštai mažesni nei algos“, nors ir sutinka, kad “tikrai ne tokio lygio automobilius eilinių įstaigų vadovai turėtų sau leisti“.

Mano pozicija griežtesnė. Gerokai griežtesnė. „Lazdynų baseino“ vadovo atlygis, įvertinus jo kompetencijas, kurias jis pademonstravo, tarkime, viešai atsakinėdamas į elementarius klausimus („parkerį už 1058 Lt man kolektyvas nupirko gimimo dienai, tik jie nežinojo, kad to negalima daryti įmonės sąskaita“ — !?) ir negebėdamas garantuoti elementaraus baseino lankytojų saugumo (yra labai rimtų skundų dėl susižeidusių lankytojų) verčia klausti, ne ar jis vertas didesnio atlygio, bet ar jis vertas užimamų pareigų. Jau minėto komentatoriaus drįstu klausti, ar jis tikrai savo įmonėje pasisamdęs panašių gebėjimų vadovą ilgai jį laikytų ir dar jo visureigio išlaikymą kompensuotų?

Palyginimo dėlei pasakysiu, kad viešajame sektoriuje (o valstybinių organizacijų vadovai galiausiai yra to paties viešojo sektoriaus dalis) panašų atlygį gauna ypatingai aukštų, o dažniausiai unikalių kompetencijų turintis profesorius ar aukštos klasės gydytojas.

Deja, tokiose ar panašiose pareigose itin dažnai atsirandama ne dėl išmanymo ir gebėjimo vadovauti, o tik todėl, kad esi kieno nors statytinis. Darosi nebejuokinga, kai Vilniaus miesto savivaldybėje kiekvienu panašiu atveju pirmas klausimas, o kieno tai žmogus. Ir jei taip, tai darbo vieta ir atlyginimas tampa savotišku atlygiu už pažintis ar giminystes.

Kita vertus, jei gaudamas „kuklius“ 807 eurų į rankas sugebi įsigyti prašmatnų visureigį, būk malonus už savus ir kuro prisipilti, ir padangas pasikeisti.

——————-

Atsakymas apie patalpų pernuomavimą irgi kelia virtinę naujų klausimų.

Primenu istoriją. 2013 metų sausio 31 dieną Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą ne konkurso būdu Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijai penkeriems metams išnuomoti Savivaldybei nuosavybės teise priklausančias, gydymo paskirties negyvenamąsias 287,05 kv. m patalpas Žolyno gatvėje už 1 Lt už kv. m. per mėnesį. Vasario pabaigoje asociacija kreipėsi  į Vilniaus savivaldybę, kad jai būtų leista anksčiau gautas gydymo paskirties patalpas pernuomoti švietimo įstaigai. Kovo 13 dieną prašymas nagrinėtas Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijoje ir pasidomėta, ar tokiam žingsniui pritartų Švietimo, Kultūros ir sporto departamentas. Pastarieji raštu patvirtino sutinką, tad balandžio 10 dieną Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisija klausimą svarstė dar kartą ir leido Asociacijai patalpas pernuomoti.

O dabar grįžtame į pradžią. Mano klausimai, kuriuos pateikiau savivaldybės administracijai, buvo tokie: 1. Ar Asociacija turi teisę pernuomoti patalpas kitai įstaigai? 2. Ar Asociacija nuspręsdama pernuomoti patalpas turėjo gauti Vilniaus miesto savivaldybės leidimą, ir jeigu tokį leidimą gavo, kas jį išdavė?

Taigi, leidimą išnuomoti gydymo (pabrėžiu, gydymo) paskirties patalpas suteikė miesto Tarybą, bet va 25 kartus brangiau pernuomoti jau leido Administracijos komisija. Taip kažkokiuose juridiniuose vingiuose įvyko akivaizdi ir esminė transformacija, kuri politikų atsakomybę už miesto gyventojų turto valdymą (o tai Tarybos atsakomybė) perleido valdininkams.

Konkretus atvejis labai gražiai rodo, kad tokiu būdu gali būti pamaloninti administracijai reikalingi ar svarbūs žmonės: asociacijos, kurios pajamos valdant SVETIMĄ turtą stebuklingai auga, vadovė yra Neringa Šalugienė, kuri, žinoma, visai atsitikinai, yra buvusio aukštos savivaldybės pareigūno (beje, teisto už korupciją) žmona, kuris, beje, iki šiol vadovauja Vilniaus miesto savivaldybės profsąjungai. Taip sakant, gina valdininkų interesus.

Įdomu ir tai, kad patalpos, kurias buvo leista pernuomoti, buvo (ir yra) gydymo paskirties, tačiau dėl leidimo jas pernuomoti atsiklausta dabar jau buvusio švietimo departamento vadovo. Kas išlošė ir kas prarado? Prisiminkime nepabaigiamas epopėjas su Vaiko raidos centru, kuriam vis neatsiranda patalpų. Gal aptariamos patalpos, jeigu jos būtų tekusios Vaiko raidos centrui, būtų daug geriau pasitarnavusios miesto gyventojams ir jų vaikų poreikiams?

Taigi, išsiaiškinsiu juridines tvarkas ir vėl kreipsiuosi dabar jau į Vilniaus Tarybą, kaip jį vertina savo teisių perleidimą žmonėms, kurie, kaip rodo faktai, vėliau tenkina ne tiek miesto, kiek savo interesus, ir reikalausiu, kad panašūs dokumentai neaplenktų miesto tarybos posėdžių.