MENIU

Komentarai (1) #išgyvenkLietuvoje, #išsaugokgalvą

Kaip nukirsti socialinių įmonių Gordijaus mazgą

Pasisakymo  Spaudos konferencijoje 2017 m. vasario 21 d. matmenys

Situacija, kuri susiklostė su socialinėmis įmonėmis, ir tai, kokiu būdu bandoma spręsti vis aštriau keliamus šios srities klausimus, leidžia kalbėti apie gerokai gilesnes ir platesnes Lietuvos viešosios politikos sprendimų dizaino problemas.

Didžiausia bėda ta, kad dabartinė įstatymų kūrimo mechanika itin dažnai sudaro prielaidas tam, kad konstruojant sprendimą visiškai neatsižvelgiama į įstatymo tikslą bei tai, ar įstatymas išsprendžia problemą, kuriai jis yra pašauktas. Priemonės užgožia tikslus ir prasmę, ir galutinė nauda atitenka ne tiems, kam turėjo atitekti, o visuomenė, klausimui spręsti paskyrusi savo pinigus lieka prie suskilusios geldos.

Išskirčiau kelis šio (o dažnai ir kitų) įstatymo prasmės naikinimo etapus:

  1. Tikslas pradedamas naikinti jau pačioje įstatymo kūrimo mechanikoje

Sprendimų viešajame sektoriuje būdas toks, kad jau įstatymo kūrimo pradžioje formuojant įstatymo kūrimo (pataisų) grupę į ją įtraukiama neproporcingai daug biudžeto lėšomis „besidominčių“ suinteresuotų grupių.

Konkrečiu atveju grupėje yra net 7 socialinių įmonių atstovai, kai atskirties grupėms, kurios ir yra šio įstatymo subjektas ir objektas, skirtos tik  4 vietos. Suinteresuoti asmenys nedeklaruoja savo privačių interesų, o valdžios atstovai tai nuolat geba „pamiršti“.

Pasitarime, kuriame dalyvavau, SADM darbuotojai moderuoja it kokioje plenarinėje sesijoje, tačiau valstybės šiuo įstatymu keliamas tikslas jiems neatrodo esminė grandis — jiems svarbiausia priduoti įstatymo projektą ir išvengti bet kokių konfliktų (t.y. „mandagi politika net tada, kai spardomi mažieji“).

  1. Tikslą eliminuoja ir pasirenkamas klausimo sprendimo kelias

Socialinė įmonė tikslinių grupių įtraukimo į atvirą rinką klausimą sprendžia per išimtis: atskirus statusus; tikslines biudžeto dotacijas; mokesčių lengvatas; viešųjų pirkimų privilegijas. Viešosios lėšos (bent jau itin didelė jų dalis), kurios buvo skirtos problemai spręsti, galiausiai atitenka verslui, tiksliau — nedidelei šio sektoriaus žaidėjų grupei.

Jeigu įstatymas veiktų kaip reikia, t.y. būtų realizuojamas jo tikslas įtraukti tikslines grupes į atvirą rinką, tai verslas pelno negautų. Tokiu atveju  palaipsniui situacija kryptų socialinio verslo arba VŠĮ, kurių tikslas socialinis gėris, plėtros linkme.

Jeigu lėšos skiriamos privačiam verslui, tai susiformuoja neišsprendžiamas tikslų konfliktas: kodėl, gaudamas lėšas už turimą darbuotoją (kaip rodo skaičiai, dažniausiai neįgalų asmenį) verslas jį turėtų atiduotų atvirai rinkai? Juk jo pajamų šaltinis yra pats neįgalusis, verslui nemokama už neįgaliojo  (su)grąžinimą į atvirą rinką. Jis pelnosi iš  tikslinės grupės žmonių išlaikymo ir dauginimo uždaroje segreguotoje įmonėje.

Privačioje verslo įmonėje tikslas yra pelnas, o ne tikslinės įstatymo grupės, kurie verslo veikloje pasirodo priemonė, kuri leidžia paimti biudžeto lėšas.

Nuolat akcentuojant, kokie prasti ir nevykę darbuotojai esą yra neįgalieji (tai tenka klausyti kiekviename susitikime su socialinių įmonių atstovais), valstybė bando kompensuoti tariamus verslo nuostolius, ir taip tik dar labiau siurbiamos biudžeto lėšos. Įstatymas privalėtų veikti taip, kad naudą gautų tik tikslinės grupės.

Tiesa, problemos šerdis giliau: neįgalieji marginalizuojami nuo pat gimimo (neišsivystytas neįgaliųjų švietimas, izoliacija nuo visuomenės, etc.), tad iki tol, kol jie nebus įtraukiame į visuomenę visuose jų gyvenimo etapuose, klausimas nebus išspręstas.

  1. Dar labiau problemą pagilina institucinės (tarpinstitucinės) lenktynės — kas (SADM ar Ūkio ministerija) priglobs pinigus, skirtus neįgaliųjų integracijai. Kiekvienas matęs legendinį britų serialą, „Yes, Minister“ puikiai prisimins Sero Humphry Appleby ištarmę, kad kiekviena ministerija  siekia kuo didesnio biudžeto, kuo daugiau darbuotojų ir kuo mažiau aiškių funkcijų bei galutinių darbo tikslų.

Ir šiuo konkrečiu atveju įstatymas yra biurokrato tikslas,  o ne neįgalieji (ar kitos tikslinės grupės) ir jų integracija. Biurokrato kompetencija vertinama pagal tai, ar jis sukūrė įstatymą, o ne pagal tai, kas atitiko su tais neįgaliaisiais. Jei biurokratus domintų įstatymo tikslas, tai naudos ir kaštų analizėje būtų kalbama apie tai, kiek tikslinių grupių žmonių grįžo į atvirą rinką ir kiek tai kainavo biudžetui, o ne svarstoma, kiek neįgaliųjų gaus darbo vietą segreguotoje socialinių įmonių sistemoje ir kiek tam reikės biudžeto lėšų. Kita vertus, biurokratui net tai nėra esminis dalykas: jis tiesiog siekia priduoti įstatymą, net jeigu tas įstatymas beprasmis ar net priešingas deklaruojamam tikslui.

Faktai, kuriuos turime, rodo, jog SADM viduje negalvojama apie prasmę, nenorima nieko reformuoti, nes tai būtų papildomas darbas, galima įtarti esant rimtą kompetencijos stoką ir/ar negebėjimą suformuluoti aiškią klausimo sprendimo viziją, kuri atitiktų įstatymo paskirtį.

Konkrečiu atveju dvi ministerijos — SADM ir Ūkio  — kariauja dėl vieno tikslo, kas priglobs biudžeto lėšas, skirtas tikslinėms grupėms, ir tokiu būdu paralyžiuoja visus sprendimus bei eliminuoja pačią neįgaliųjų integracijos galimybę.

SADM socialinių įmonių nebandys transformuoti į socialinį verslą jau vien todėl, kad tai kitos ministerijos sprendimų laukas.

  1. Tikslas toliau traukiasi priežiūros etape.

Valstybės priedermė yra stebėti, ar skiriamos lėšos atitenka tiems ir teka ten, kur jos turėjo būti nukreiptos. Nėra grįžtamojo ryšio analizės. Naudos kaštų analizė, t,y, klausimas, kas iš to įstatymo gauna naudą ir kas už jį moka, atliekama tik per biudžeto lėšų taupymo prizmę.  Realiai naudą gauna ne neįgalieji ar kitos tikslinės grupės, o kelios tarpusavyje susijusios įmonės, kurios papildomai tampa ir dar joms pačioms palankesnio įstatymo kūrėjomis.

  1. Galiausiai procesai žengia dar toliau ir susikuria jau visa burslą (biurokratinį verslą, kuris minta biudžetu, t.y. parazitinį verslą) aptarnaujanti sistema, kuri jau pati generuoja naujas ir vis gilesnes bėdas:
  • politikai, kurie padeda iš nesusivokimo arba iš naudos siekio;
  • antrinė prekybos neįgaliais ir kitoms socialinėms grupėmis sistema;
  • uždari neįgaliųjų anklavai, sutempiantys tikslines grupes į uždarus getus;
  • atsiranda verslas, kuris aptarnauja šitą antrinę rinką — leidimai įteisinti socialinių įmonių statusą, neįgaliųjų nuoma, jų paieška etc.

Paradoksas klaikus: įstatymas, kuris turėjo humanizuoti neįgaliuosius, įtraukti juos į atvirą darbo rinką bei integruoti į visuomenę veikia kaip dehumanizacijos traukinys, vežantis preke virtusius žmones į uždarą nužmoginančią erdvę.

  1. Teisėsaugos veiksmai ir tyrimai nesuponuoja įstatymų pasikeitimų: nesustabadžius „prekybos“ neįgaliaisiais dauguma socialinių įmonių kaipo buvo korupcijos lizdai, taip ir liks korupcijos lizdais. Socialinės įmonės, deja, pasirodo esančios landomis, per kurias labai patogu laimėti viešuosius pirkimus ir juos padalinti politiniams draugeliams ar „rėmėjams“. Socialinės įmonės, kaip rodo duomenys, maitina platų parlamentinių politinių partijų spektrą

Išvada — vienintelis kelias problemai spręsti, kuo greičiau panaikinti socialinių įmonių statusą, nes jis sukuria antrines ir tretines problemas, ir visiškai išnyksta neįgaliųjų integracijos siekis.

Darbas išlaisvina, buvo rašoma ant vienų liūdnų vartų. Ar visada?

 

 

1 komentaras įraše Kaip nukirsti socialinių įmonių Gordijaus mazgą

  1. Marius parašė:

    Aš nebūčiau toks optimistas, girdi jei socialinės įmonės pavirs VšĮ tai problema išsispręs. VšĮ gali būti tokie patys parazitai. Na taip, pelno nesieka, bet vadovai gali pasiskirti tūkstantines algas na ir tada, žinoma, kam tada pelnas?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *