Šios dienos balsavimas dėl Gamtos atkūrimo reglamento buvo tikrai įsimintinas. 336 balsais už, 300 prieš ir susilaikius 13 Europos Parlamento nariams Europos Komisijos reglamento pasiūlymas patvirtintas ir siunčiamas tolesniam svarstymui. Aš balsavau už, ir mano pozicija buvo priešinga, nei mano politinės frakcijos griežtas nurodymas balsuoti prieš Europos Komisijos svarstymui pateiktą variantą.  

Kodėl sakau, kad balsavimas buvo įsimintinas? 

Pirma, kalbama apie esminę Žaliojo kurso dalį — gamtą ir biologinę įvairovę. Tai pirmas per 30 metų Europos parlamente svarstomas teisės aktas, skirtas tiesiogiai gamtai. Ir juo siekiama  ilgainiui sumažinti žalą, padarytą jai dėl labai intensyvaus ūkininkavimo. Neatsitiktinai reglamento pavadinime išskiriami žodžiai gamtos atkūrimas. 

Vienas mano kolegų, manyčiau, nelabai vykusiai tokį dokumentą palygino su sovietiniais laikais  įprastu gamtos pertvarkymu žmonių naudai. Tikrai, anas upių sukiojimas ir visų įmanomų pelkių transformavimas į pramonės zonas, buvo klaikokas dalykas. Duonos gal ir padaugėjo, jos kaina parduotuvėse sumenko, bet apmokėjome už šią gausą savo sveikata ir nykstančia gamta. Mano galva, tokia kaina buvo ir yra smarkiai per aukšta. 

Antra, šiame klausime labai aiškiai regima verslo dedamoji. Dalis politikų, jų tarpe ir mano politinės frakcijos vadovybė, be atodairos kartoja, kad bandymai atkurti gamtą tuo mastu, koks numatomas reglamente, sužlugdys daugybės ūkininkų darbus, o kainos parduotuvėse išaugs dar daugiau. 

Prieš kelis metus, kai dar dirbau Seime, Europos reikalų komitete svarstėme panašų dokumentą, kuriuo buvo numatoma tam tikram laikui uždrausti menkių žvejybą Baltijos jūroje. Ir tuomet posėdyje dalyvavę žvejybos laivų savininkai aiškino, kad reglamentas sunaikins jų verslą ir neliks darbo vietų. Aniems tada priminiau, kad žvejų darbo vietas kuria ne laivai ar  laivų savininkai, o menkės: nėra menkių, nebus ir darbo vietų. Dokumentą po tos pastabos gan greit priėmėme.  

Šiaip jau tai yra elementari ekonomika, kurios iki šiol daugelis labai savanaudiškai nenori girdėti. Gaila, bet principas, kad po manęs — nors tvanas, sunkiai išgyvendinamas. 

Kalbos, kad šis reglamentas sunaikins žemės ūkį yra be turinio. Žemės ūkį jau dabar smarkiai apsunkina klimato kaitos padariniai, vis dažnėjančios audros, sausros, karščio ar, priešingai, šalčio bangos. O klimato kaita ir gamtos bei gyvybės įvairovė yra broliai dvyniai: nykstant gyvūnijai, o dirvožemio kokybei menkstant ne dienomis, bet valandomis, ūkininkų verslas komplikuojasi. Ir tai girdime dažnėjančiose jų raudose dėl papildomo finansavimo, kuris būtinas, kad jie galėtų gauti jiems įprastus pelnus. 

Ūkininkai turi aiškiai suvokti, kad jų verslą kuria žemė ir jos kokybė. Ir tik po to jie. Be gyvos vaisingos žemės jie yra niekas.

Trečia, reglamentu vėl ir vėl kvestionuojama mokslo svarba ir jo vaidmuo politikoje. Be abejo, niekas nežinome, kokia bus ateitis. Bet būtent todėl, kad nežinome, privalome klausyti mokslo, kuris nagrinėja mūsų planetos ateitį. Moksliniai tyrimai ir modeliai bent jau gali padėti prognozuoti tų ar kitų įvykių tikimybes. 

Galiausiai, ketvirta, ir bene labiausiai komplikuota — politika pati savaime. Deja, esu priversta pripažinti, kad mano politinės frakcijos vadovybė šį kartą į pirmą vietą iškėlė ne daugumos žmonių interesus, o ūkininkų, kuriam sakosi atstovaujanti, pageidavimus bei savo politines ambicijas. 

Balsuoti prieš labai griežtą frakcijos nurodymą nepalaikyti dokumento nėra malonu. Tiesa,  baltos varnos statusas man ne naujiena, ir visi, kurie nors šiek tiek domisi mano darbu, puikiai žino, kad niekada nekartoju banalybių ir visokių malonių dalykų, jeigu jais netikiu. 

Klimato kaita yra realybė, kaip ir realybė — nykstančios rūšys. Tiesiog privalome stabdyti šiuos procesus, o galimas ūkininkų bėdas spręsti ne tikrovės neigimu, o galbūt finansine parama ar kokiomis kitomis priemonėmis. Kalbos, kad būtinai liksime be duonos, jeigu ūkininkų pelnai sumenks, o kainos šiek tiek pakils, yra gryna demagogija.  

Nesu ir niekada nebuvau atskiros gyventojų grupės atstovė. Ūkininkai man neatrodo niekuo geresni už kitus žmones, o jų verslai reikalingi kažkokio išskirtinio palaikymo. Beje, bent jau Europos Sąjungoje tą neproporcingą palaikymą jie savo laiku tikrai išsimušė, ir neretai atvirai ir labai agresyviai atmeta kitų poreikius, tarkime, mokslininkų, kurių kuriamomis technologijoms tie patys ūkininkai naudojasi. 

Tarkime, dirvožemio erozija ypač aktuali Lietuvai, bet ta žemė buvo nugyvenama didžia dalimi ir dėl labai dosnios Europos Sąjungos paramos, skiriamos deramai neįvertinus gamtai daromo poveikio. Visokie karbauskiai noriai eina į žemės ūkį, nes ten gauti milijoninę paramą be rimtos atsakomybės už žalą gamtai buvo įprasta. 

Atstovauju tiems, kurie pasitiki mokslu ir pasirengę aukotis, kad klimato kaita būtų bent jau pristabdyta. Galų gale tai ir mūsų prievolė ateičiai. 

Beje, bent jau jaunoji pažangi ūkininkų karta, tikiu, tikrai supranta, kiek jų verslui svarbi sveika, gyvybės ir įvairovės kupina gamta. 

Taip pat nuoširdžiai tikiu, kad ir didžioji Tėvynės Sąjungos rinkėjų bendruomenės dalis tikrai yra žalia, tad klimato kaitos klausimai jai artimi. 

Krikščionių demokratų flangui partijoje tokia parama Dievo kūriniui  — Žemei yra tiesiog privaloma, kaip Bažnyčios mokymo dalis. 

„Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per sesę Žemę, mūsų motiną, kuri maitina, valdo, brandina įvairius vaisius, gėles spalvingas ir žolę“, — giedojo šventasis Pranciškus Asyžietis.  Šiais jo žodžiais prasideda ir mums, katalikams, privaloma Enciklika „Laudato si“ , kurios jau pirma pastraipa  liepia savo vaikams kasdien prisiminti, kad mūsų bendrieji namai taip pat yra tartum sesuo, su kuria dalijamės savo egzistencija, ir ji graži, lyg mus apkabinanti motina. 

Vis dėlto blogiausia, ir tai penkta, ką įžvelgiu šiame susipriešinimo balsavime, yra politikoje ganėtinai dažnas balsavimas ne už, o prieš. 

Manau, kad Europos liaudies partijų frakcija ne tiek priešinasi pačiam reglamentui, kurį turėjo galimybę daugybę kartų tobulinti, teikdama pataisas. 

Labiausiai frakcijos vadovybei kliūva tai, kad dokumentą pateikė socialdemokratų frakcijos į Europos Komisijos vicepirminko postą deleguotas įtakingas Europos politikas Fransas Timermansas.  Artėjant rinkimams tai matoma kaip grėsmė, kad socialdemokratai gali perimti visą šio klausimo darbotvarkę. 

Ieškant rinkiminės centro dešinės žinutės pasiklysta vertybių hierarchijoje, ir taip ūkininkų interesai pakelti į aukštesnį rangą, nei visus mus maitinančios gamtos likimas.

Man malonu ir tai, kad tai supranta Lietuvos Vyriausybė, kuri vienareikšmiškai remia šį dokumentą, nors Vyriausybės vadovai ir priklauso tai pačiai politinei šeimai. Lietuva pasisakė už šį reglamentą ir Taryboje.

Politika, kurios esmė „prieš kokį konkrečiai asmenį dabar draugaujame“, man iš esmės nepriimtina. Už gamtą privalome kautis visi kartu, nežiūrėdami į politinių rinkimų tvarkaraščius. 

Šis priesakas ypatingai svarbus mano kartai, kuri per pastaruosius 50 metų didele dalimi gamtos reguliavimo dėka tapo viena turtingiausių pasaulio istorijoje, o dabar privalo savo vaikams ir anūkams palikti nors galimybę matyti visą jos grožį. 

Ne paskutinėje vietoje, kad balsavau už dokumentą yra ir tai, kad tai aktas, kuriuo konkrečiai tęsiami Europos Sąjungos įsipareigojimai klimato kaitos srityje, prisiimti visoje eilėje tarptautinių konferencijų — nuo Kioto iki Paryžiaus, o pastaraisiais metais ir Šarm al Šeiche bei Glazge. Tad Europos Sąjungai svarbu nemesti kelio dėl takelio ir toliau nuosekliai lyderiauti pasaulyje stabdant klimato kaitos padarinius.  

Vaikystėje su broliu ir draugais Ronžės upelyje Palangoje gaudydavome vėžius. Šiandien mano vaikystės upelis panašėja į akmenyse įkalintą griovį. 

Balsavau už gamtos atkūrimą, nes  noriu, kad ir mano anūkai ir jų vaikai braidžiotų gyvame vandenyje.