Virusai ėdantys sankcijas
Sankcijos ilgai buvo vertinamos kaip nepakankamai efektyvus priešininko suvaldymo mechanizmas.
Geriausią paaiškinimą, kodėl sankcijos paprastai nepasiekia savo tikslo, galime gauti pasitelkę analogiją su antibiotikais. Jie išties veikia tik tuo atveju, kai pakankamai ilgai vartojamos stiprios jų dozės. Bet tada išlenda šalutiniai poveikiai.
Prasmę atkuria moralė
Dabar gyvename vadovėlinių tiesų perrašymo laikais. Jau gerus 15 metų aišku, kad visos tos gražios ir viską aiškiai sudėliojančios mikro ir makro ekonomikos paklausos pasiūlos kreivių diagramos turi tiek papildomų sąlygų, kad neturi prasmės.
Apie tai šimtus kartų aiškinau auditorijose, tik gaila, kad jos prastuose universitetuose vis dar kalamos į studentų ir net mokinių galvas.
Prieš šimtą metų gimusi ekonomika vis dar atrajojama vadovėliuose, o Lietuvoje, deja, atgaivinama net pernai partvirtintose mokyklinėse mokymo programose.
Vis dėlto ekonomikos tyrimų laukas grįžta prie savo keleto tūkstančių metų šaknų ir vėl vadinasi politine ekonomija. Politinė ekonomija remiasi aiškiai išgrynintomis tos ar kitos politinės grupės moralės normomis ir taip jungia ekonomiką su politika.
Kinta ne tik teorija. Kitaip vertinami ir ekonominiai veiksmai, tarpe jų sankcijos.
Prekyba karo nesustabdo
Kaip ir dauguma mūsų, su didžia pagarba Ukrainai stebiu jos kovas. Tai, kad Rusija išplės jau aštuonerius metus vykstantį karą į visą Ukrainą, buvo aišku gerą pusmetį.
Apie tai ne kartą kalbėjo daugybė analitikų ir politikų. Tai, kad minios klausė „taikos“ šauklių, kurie nuolat kalbėjo apie ekonominius ryšius (kitaip sakant savo pelnus, kaip tokių brolių vizbarų atveju) yra normalu: visada maloniau girdėti apie pelną, ypač jeigu naiviai tiki, jog juo bus pasidalinta.
Pastarosios dienos, kai paskelbtos iš esmės jokio precedento niekur ir niekada neturėjusios sankcijos (pabrėžiu, tai ne tik ir ne tiek ekonominės, kiek politinės sankcijos) pakeičia dar vieną pastaruosius apytikriai septynis dešimtmečius vyravusią paradigmą, jog tarpusavio prekyba sustabdo rimtų karinių konfliktų galimybę.
Kai Lietuva pyko (ir teisingai pyko), kad Vokietija stato nordstrymus, sąmoningai ar nesąmoningai buvo akcentuojamas Vokietijos pramonės godumas. Atseit, vokiečiams reikia rusų naftos ir jie, godulio apimti, nebemato rusų grėsmes.
Manau, kad toks paaiškinimas tikrai pernelyg primityvus.
Vokietijos politikai, remdami minėtą ir panašius projektus, rėmėsi naivia economics logikos pagimdyta prielaida, kad prekyba savaime pakerta karinio konflikto tarp prekiaujančių šalių šaknis.
Mąstoma, kad jeigu jau ryšiai labai tamprūs ir abipusiai naudingi, tai kas gi imsis juos kapoti. Toks mąstymas paremtas dvejomis giluminėmis klaidomis.
Pirma, naiviai tikima, kad žmogus racionalus ir jo veikimas nukreiptas naudos link. Panašus tikėjimas toks gilus, kad suvokiamas kaip kažkoks gamtos dėsnis.
Prisimenate, vos prieš kelias savaites mąstantys ir iš ateities perspektyvos procesus analizuojantys politikai buvo pašiepiami ir linčiuojami, nes esą sugalvojo kažkokią vertybinę politiką, kai reikia kalbėti apie verslo plėtrą ir jo naudas.
Politika visada vertybinė
Šiaip jau bet kam, kas mąsto, aišku, kad bet kokia politika yra vertybinė ir kitokia būti negali.
Tiesiog vieni politikai akcentuoja laisvę, demokratiją, įstatymo viršenybę — kitaip sakant taikaus sugyvenimo vertę, o kiti mano, jog vertybė yra matuojama pinigais.
Priešprieša „verslas“ versus „ kažkokios vertybės“, net jeigu tokiais terminais besimėtantys veikėjai patys to nesuvokia, gali būti sutraukta į formulę, už kiek parsiduosime ir kaip parduosime savo laisvę.
Taigi, kam jau kam, bet didelę paramą vizbarams pademonstravusiems lietuviams tikrai nederėtų pamokslauti vokiečiams.
Antra, ekonomiką į priekį stumiantis mąstymas linkęs tikėti, jog ir kita pusė mąsto panašiai. Jeigu jau aš bijau prarasti rinkas ir pelnus, tai ir kita pusė, akivaizdu, to visomis jėgomis stengsis išvengti.
Panašus mąstymas itin primityvus ta prasme, kad galios, statuso siekis, noras dominuoti žmonių bendruomenėse yra gerokai stipresnis, nei banalus materialinės naudos siekis.
Visos tos maslow ir panašios piramidės, kur pradedama nuo bazinių poreikių ir po to slenkama aukštesniųjų link, tėra grubi saviapgaulė.
Žmogus gerokai sudėtingesnis, ir jo gebėjimas aukotis yra neišmatuojamas, net jeigu teisindama save konformizmu persisunkusi minia ir akcentuos materialius dalykus. Tai dabar tūkstantąjį kartą žmonijos istorijoje demonstruoja Ukraina.
Tai demonstruoja ir demokratinių Vakarų valstybių vyriausybės nuo Europos Sąjungos ir Japonijos iki JAV ir Kanados.
Sukurti stiprią ES gynybos sistemą
Šiandien regime, kaip griūva dar vienas vulgarios ekonomikos mitas giliai įsišaknijęs būtent demokratinėse Vakarų visuomenėse, kad neverta manyti, jog politinio lauko žaidėjai sąmoningai pasirinks veiksmus, kurių kaina jiems bus labai didelė.
Visos valstybės, ir ypač Europos Sąjungos, kurios ryšiai su Rusija labai tamprūs, puikiai suvokia, kad gyvenimas Sąjungoje tikrai pasunkės ir tai, kas dešimtmečiais atrodė norma gali tapti (ir manau taps) prabanga.
Per labai trumpą laiką teks sukurti labai stiprią Europos Sąjungos autonominę gynybos sistemą bei kariuomenę.
Beje, apie tai kalbėjau ir prieš 2019 metų Europos parlamento rinkimus — tada tai sakiau vienintelė, ir net konservatoriai, istoriškai akcentuojantys NATO gynybinę sistemą, tada tokią poziciją labai kritikavo.
Dabar — tiesiog valandomis! — ji įsigali ne tik Europos Sąjungos institucijose bei Europos akademinėje bendruomenėje, bet ir valstybėse narėse.
Tokio žingsnio kaina visiems tikrai bus didelė, ką demonstruoja vien 100 mlrd. eurų, kuriuos savo kariuomenei stiprinti skyrė Vokietija.
Europos liaudies partijos grupė Europos parlamente, kuriai priklausau, pradeda reikalauti nutraukti bendradarbiavimą su Rusija bet kokios ginkluotės klausimu, kalba apie kuo skubesnį infrastruktūros, kuri leistų permesti karius į Rytų Europą, stiprinimą.
Nepriklausomos energetinės sistemos sukūrimas
Labai brangiai atsieis ir nepriklausomos nuo Rusijos energetinės sistemos kūrimas bei jos dujų ir naftos atsisakymas. Vien pernai Europos Sąjunga Rusijai už naftą ir dujas sumokėjo 100 mlrd. eurų, po 120 mln. eurų per dieną.
Jei vienas tankas kainuoja apytikriai 1,5 mln. eurų, o ukrainiečiai sakosi kasdien sunaikinantys 50 tankų, galime sakyti, jog per dieną mes Rusijos kariuomenę apginkluojame 30 naujų tankų. Be abejo, viskas gerokai sudėtingiau, bet susimąstyti verta.
Norint pristabdyti Rusijos puolimą Ukrainoje , o vėliau ir mūsų namuose, jau dabar privalu skelbti embargą Rusijos naftai ir dujoms.
Skamba neįtikimai? Na ką gi, dabar sakau jums ne tai, kas gimė mano galvoje, kartoju tai, kas trečiadienį kalbėta didžiausioje Europos Parlamento grupėje, žinomoje kaip labiausiai verslą remianti europinė centro partija.
Ir tai buvo sutikta jei ne palankiai, tai tikrai su supratimu. Net ir vokiečių delegacijos, kuri dar prieš keletą savaičių būtų tiesiog sukilusi. Ekspertų vertinimai rodo, kad atsargų išgyventi iki žiemos turėtų užtekti.
Embargo Rusijojs energetiniams ištekliams
Kol kas dalis Rusijos bankų, jų tarpe tokie gigantai kaip Sberbank nėra atjungti nuo SWIFT sistemos būtent todėl, kad būtų galima apmokėti Rusijai už energetinius išteklius.
Ir tai labai silpnina visą sankcijų paketą. Įvedus embargą, galima toliau plėsti ir bankinės sistemos užkardymą.
Taip pat kalbama, kad tuoj pat turi būti sustabdytas anglies iš Rusijos importas. Tam, kad nors dalinai būtų atkurtas balansas, ribotam laikui siūloma pasitelkti anglis iš Pietų Afrikos ir kitų pasaulio valstybių.
Nors itin griežtai prieš pasisako aplinkosaugininkai, ribotam laikotarpiui taip pat siūloma pasitelkti skalūnų dujas iš JAV, tokiu būdu mažinant priklausomybę nuo Rusijos dujų.
Siūloma, kad branduolinės jėgainės, kurios nepriklauso nuo urano ar Rusijos technologijų, turėtų būti naudojamas dar kažkokį ribotą laiką.
Kad ir kaip žiūrėtume, netvari branduolinė energetika, vertinant iš platesnės perspektyvos, tikrai tvaresnė nei Rusijos dujos, anglis ar nafta.
Kaina už laisvę
Siūlomos tolesnės sankcijos yra drastiškos, bet žinant, kad Rusija tikrai nesustos, jos anksčiau ar vėliau tikrai taps realybe.
Vyresnė Lietuvos karta dar pamena šaltą 1991 metų žiemą, kai nebuvo šilto vandens ir nuo šalčio geliančiais pirštais skalavome savo ir vaikų rūbus. Bijau, jog tai gali tekti patirti ir mūsų jaunimui.
Į gynybos sistemas ir energetinio sektoriaus transformacijas permesti pinigai nepasieks daugelio kitų verslų, per pastaruosius porą metų ir taip nukentėjusių nuo pandemijos, tad jų atsigavimas irgi užtruks.
Nemanykime, kad Rusijos agresijos kainą mokės tik Rusija.
Mokėsime visi — ir tiesiogiai kaip sumažėjusius finansų srautus, ir netiesiogiai, kaip jau dabar skaudžiai kandančios infliacijos prieaugį. Bet tai bus kaina už laisvę.
Laukia ir dar vienas, bene rimčiausias, išbandymas. Kai nuslūgs įtampa dėl Rusijos paskelbto karo, kai kasdieniai darbai palaipsniui mūsų galvose uždengs ukrainiečių didvyriškumo pavyzdžius, prabils tie ir tos, kurie aiškins, kad kenčiame ir mokame už svetimą karą
Kad tai mūsų neliečia. Kad priešas yra ne toks baisus, kaip karksi politiniai oponentai. Netikite?
Pasaulis jau kitoks
Kaip visokie girniai ir paluckai su vilijomis neatsiprašė tautos, už tai, ką kalbėjo vos prieš kelias dienas, taip ateityje sunkumams užklupus jie vėl aiškins, kad bėda ne autoritariniai Rusijos ir Kinijos (tai kitas, dar žiauresnis priešas), o politiniai oponentai. Ir išvargę žmonės jais tikės. Baisiausia, kad tai vyks visoje ESe ir ne tik. Pasiruoškime kitokiam pasauliui.
