2015 lapkričio 20 d.

Pone Algimantai Vilūnai, nežinau, kada paskutinį kartą prisiminėte du žodžius — gėda ir moralė?

Pastarųjų dienų prabangių visureigių skandalas, kurio herojumi esate,  turi keletą lygmenų. Manau, prisimenate, Atgimimo aušrą. Tada visi vieningai deklaravome, kad  norime gyventi laisvoje, sąžiningesnėje ir teisingesnėje visuomenėje. Deja, prabėgę metai šį esminį (pabrėžiu, esminį — visokie turtai ir gėrybės tik išvestinis dalykas) bet kurios sveikos visuomenės siekį ir absoliučios daugumos Lietuvos žmonių lūkestį sunaikino.

Viešai deklaruoti Jūsų paaiškinimai, kad prabangus visureigis jums priklauso, nes „tokios aplinkybės“, „tradicijos“, o ir įpročiai („su džipu darbe važinėju pakankamai seniai“), neįtikino nei manęs, nei absoliučios daugumos žmonių. Jeigu netikite, paskaitykite vienareikšmiškai neigiamus atsiliepimus po tekstais, kuriuose aprašinėjami jūsų automobiliniai pomėgiai.

Sakote, kad jūsų elgesys nėra „nuodėmė“. O aš manau, kad tai yra labai didelis moralės — santykio su tikrove, su savimi ir su šalimi — klausimas.

Aiškinate, kad nuomojatės automobilį pigiai, nes per tris metus jis įmonei kainuos „tik“ apie 30 tūkst. eurų.  Net jeigu vertinsime išimtinai ekonominio efektyvumo požiūriu, panašūs teiginiai abejotini, bet dabar kalbėkime apie gilesnius dalykus — apie skolose paskendusios savivaldybės įmonės atsakomybę tos įmonės savininkams, o tai reiškia ­— jos atsakomybę visiems Vilniaus gyventojams.

Tamstos supratimas apie nuosavybės santykius, švelniai sakant, keistokas. Aiškinate, kad nematote jokio skirtumo tarp „Grindos“ ir bet kokios privačios įmonės. Cituoju: „privačiose įmonėse gauti pinigai — tai įmonės pinigai, o mes kažkuo skiriamės? Mes tokie patys, kaip visi esam ūkio subjektai, kurie uždirba pinigus, ir valdyba, taryba, aš kaip direktorius, sprendžiu, kur investuoti, kur pinigus leisti ir panašiai“. Dar daugiau — kalbas, kad miestui priklausančios įmonės uždirbti pinigai turi atsidurti miesto kišenėje, tai yra jos biudžete, vadinate „neišmanėlių kalbomis“, drąsiai apibendrindamas, kad „čia yra juokinga mums žmonėms“.  Kaip suprantu, „žmonės“ šiame sakinyje reiškia „aš“.

Tačiau man, — o aš irgi žmogus, ir beje, žmogus, atstovaujantis Vilniaus gyventojų, taigi jūsų įmonės savininko, interesus, nejuokinga. Aš tikrai manau, kad dorai dirbdamas privalote vengti mažiausių abejonių, kad pažeidžiate įmonės savininko interesus.

Jums mokama solidi Lietuvos mastais alga — apie 2000 eurų per mėnesį „į rankas“. Pats sakote, kad iki krizės (o tada pinigo vertė buvo dar aukštesnė) uždirbdavote apie 3400 eurų. Nejaugi tikrai nesugebate už „savus“ įsigyti jūsų medžioklėms ir kelionėms į darbą ir iš darbo reikalingo visureigio?

Paaiškinimai, kad įmonės automobiliu galite naudotis kada norite ir kaip norite, nes iš 900 eurų, kuriuos kas mėnesį įmonė atseikėja lizingo bendrovei, 366 eurus mokate iš savo atlyginimo, situacijos nekeičia. Nesuprantate kodėl?

Paklauskite Vilniaus universiteto mokslų daktarų, kurie iš „savų“ perka ne automobilius kelionei į Universitetą, o knygas reikalingas darbui, gydytojų, kurie aria per tris darbovietes vien tam, kad suvestų galus, paklauskite daugybės sąžiningai dirbančių Vilniaus gyventojų, kaip jie vertina tokias „poniškas“ privilegijas, kurias sau prisiskyrėte, ir jie jums paaiškins. Primins, kas yra sąžinė ir gėda.

Žinau, kad nuo turto kaupimo apdujusioje mūsų visuomenėje tai, ką kalbu, skamba, kaip nesąmonės, bet dar ir dar kartą kartoju: gimstame ne tam, kad plėštume kitus. Gimstame, kad dalintumėmės.

Žmonių, kurių supratimas apie moralę, pagarbą aplinkai, kitiems ir galų gale sau pačiam yra toks, kaip jūsų, dabar labai daug. Vis dėlto ilgi metai žurnalistikoje, dėstymas Universitete ir darbas mokykloje mane suvedė su šimtais žmonių, kurių pasaulis iš esmės kitoks. Jie gimė dalintis. Ir va jie yra tikrieji žmonės, kurių reikia Tėvynei.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad suprasite, ką čia rašau. Ir labai tikiuosi, kad turėsite drąsos pripažinti, jog ambicijos miesto įmonę laikyti sava, primesti aplinkai savo žaidimo taisykles, medžioti, pasitelkus įmonės automobilį, ambicijos visur ir visada matyti save, kaip „vertą geresnių sąlygų“, nėra tinkamos Vilniaus įmonės vadovui. Ir jos nėra tinkamos Lietuvos piliečiui, kuris myli savo šalį ir trokšta jai gero.

Žinoma, galite sakyti, kad tokių, kaip jūs daug, tad net nėra apie ką čia kalbėti. Tačiau galiu pasakyti ir kitaip: būkite pirmas, kuris prisipažins klydęs ir pradės Lietuvai iš korupcijos, neužsitarnautų privilegijų ir atskirties gilinimo grįžti į teisingumo kelią.

Atsistatydinkite, pone Algimantai, ir parodykite sau ir visiems, kad suvokiate, kas yra vertybės,.  Būkite pirmas, išdrįsęs atsispirti  įprastai žemų moralės standartų traukai.