Žalioji pertvarka stringa politikų kovose

340 Europos Parlamento nariams balsavus prieš, o 265 — už (dar 34 nariai susilaikė), Europos Sąjungos asamblėja šią savaitę 75 balsų persvara atmetė kelis teisės aktus, kurie turėjo pradėti praktinį ES žaliosios pertvarkos plano kelią į kiekvieno mūsų namus.

Tai dar kartą pademonstravo, kaip sudėtinga suderinti įvairiausių socialinių sluoksnių, verslo ir visuomenės, skirtingų valstybių interesus ir rasti kompromisinį sprendimą net tada, kai dauguma aiškiai suvokia, kokios didelės grėsmes akivaizdoje yra atsidūręs pasaulis ir Europa.

Po baubimo, neplanuotų kalbų ir elegantiškai aršių replikų birželio 8 dieną Europos parlamentas nesutiko su pateiktu dokumentu ir pasiuntė jį naujam svarstymui. Ambicingi ES kovos su klimato kaita planai kol kas nukelti neapibrėžtam vėlesniam laikui.

Ateityje dar laukia daug labai aistringų ginčų, ir nelabai aišku, kokie galiausiai bus galutinai sprendimai, — gal gerokai radikalesni, o gal, priešingai, palankesni tiems, kurie norėtų lėtinti pertvarkos tempą.

Kalbant labai bendrai, anksčiau Europos klimato teisės aktu, kuris yra Europos žaliojo kurso dalis, ES sau nusistatė privalomą tikslą — iki 2050 metų užtikrinti poveikio klimatui neutralumą. Tam reikia, kad dabartinis išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis per ateinančius dešimtmečius gerokai sumažėtų.

Žengdama tarpinį žingsnį siekiant užtikrinti poveikio klimatui neutralumą, Sąjunga įsipareigojo iki 2030 metų išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti bent 55 %.

Atmesti dokumentai ir buvo skirti teisiškai įforminti bei suderinti dabartinius teisės aktus su minėtais užmojais. Į priemonių rinkinį taip pat bandyta įtraukta keletą naujų iniciatyvų. Visa tai įstrigo, ir tikėtina, ne vienai savaitei.

Kairieji laimėjo kraštutinės dešinės balsais

Parlamento salėje nugalėjo iš pirmo žvilgsnio keistokas socialistų, žaliųjų ir kraštutinės dešinės aljansas.

Socialistams ir žaliesiems atrodė, kad prisiimami įsipareigojimai pernelyg kuklūs ir Europa turėtų būti gerokai ambicingesnė.

Kraštutinė dešinė laikosi nuostatos, kad klimato kaitos klausimas pernelyg išpūstas, ir tokie dalykai apskritai neturėtų būti rimtai svarstomi. Tad jie irgi balsavo prieš.

Susijungusios radikaliai priešingos pozicijos šį kartą įveikė nuosaikesnius siūlymus.

Didžiausios audros kilo dėl to, kada ir kaip turėtų būti atsisakoma nemokamų apyvartinės taršos leidimų. Būtent atmestas pasiūlymas dėl pokyčių šioje srityje ir nulėmė nuosaikesnių centristinių proverslinininkiškų parlamento jėgų pralaimėjimą.

Apie ką konkrečiai kalbama? Iki šiol strateginiams sektoriams — geležies, plieno, cemento, elektros gamybos, aliuminio, trąšų ir kai kurių chemijos produktų gamybai yra suteikiami nemokami taršos leidimai. Tokiu būdu buvo siekiama palengvinti šių pramonės sektorių konkurenciją su taršesniais būdais gaminama trečiųjų šalių produkcija.

Jei būtų priimtas sprendimas panaikinti nemokamus taršos leidimus, didžiosios įmonės taršos mokesčiams išleistų gerokai daugiau, naujų išlaidų neišvengtų ir smulkesnės bendrovės.

Tarkime, Lietuvoje šiemet nemokamus taršos leidimus gavo 64 įmonės, tad panaikinus tokius leidimus, jų sąnaudos neišvengiamai padidėtų.

Akivaizdu, kad atsisakius nemokamų apyvartinės taršos leidimų anksčiau tokius leidimus gaudavusių įmonių produkciją brangtų. Dabartiniame pandemijos ir karo Ukrainoje nulemtame kainų kilimo fone tai būtų dar vienas infliacijos šaltinis.

Klimato kaita versus darbo vietos

Didžiausias įtampos židinys formuojasi ieškant atsakymo į klausimą, kas šiuo metu pavojingiau — klimato kaitos keliami iššūkiai ar pernelyg didelė pokyčių kaina Europos gyventojams.

Kairesni politikai mano, kad svarbiau radikaliai stabdyti klimato kaitos padarinius, o gyventojus ir verslą remti papildomų finansų pagalba. 

Centro dešinė, kuriai priklauso ir mano partija, bei liberalai akcentuoja gamybos ir savo šalies pramonės išgyvenimą, pabrėždami, kad būtina rasti pamatuotus sprendimus ir nuogiems nepulti į ugnį. 

Atsakyti į klausimą, kuri pusė teisesnė, nėra lengva. Jeigu nugali radikalesnės pertvarkos šalininkai, tai padidėjusi našta verslui gali ne tik gerokai išauginti kainas, bet tiesiog eliminuoti atskiras gamybos šakas, taigi ir darbo vietas.

Tokiomis sąlygomis papildomomis išmokomis gelbėjant tuos, kurie nukentės labiausiai, kainos augtų dar daugiau.

Kita vertus, jeigu nebus imtasi jokių priemonių, tai jau dabar radikalius pokyčius patirianti aplinka gali kelti pavojų milijardams Žemės gyventojų, kurie neteks namų, pragyvenimo šaltinio ar net gyvybės.  

Perėjimą būtina palengvinti

ES institucijos ir gyventojai, be abejo, galvoja, kaip bent kiek palengvinti sąlygas verslui ir išlaikyti gamintojų konkurencingumą Sąjungos rinkoje. Tuo tikslu, tarkime, turėjo būti balsuojama ir už paramos verslui priemonę — Pasienio anglies dioksido mechanizmą, kuris būtų taikomas visoms šalims, kurios nėra Sąjungos narės.

Siūloma, kad importuojama trečiųjų šalių produkcija, kuri pagaminta pigesniais, bet taršesniais metodais, būtų apmokestinama papildomai.

Pagal siūlomą tvarką, importuotojai iš trečiųjų šalių turėtų pateikti informaciją apie gaunamas prekes: jas gaminant išmesto CO2 kiekį, užsienyje sumokėtų mokesčių dydį, taršos sertifikatus. Šių kaina pagal specialią formulę būtų suvienodinta su europietiškais reikalavimais, o nemokamai dalijamiems apyvartinės taršos leidimams su laiku traukiantis iš ES gamybos, keistųsi ir mokestis importuotojams iš trečiųjų šalių.

Europos Parlamentas anksčiau yra pasisakęs už tai, kad Pasienio anglies dioksido mechanizmas pilnai pradėtų veikti 2030 metais, kai baigtųsi nemokamų apyvartinės taršos leidimų praktika.

Gyventojų naštai palengvinti planuojama sukurti Socialinį klimato fondą, kurio tikslas padėti gyventojams siekti klimato apsaugos tikslų bent iš dalies kompensuojant jų patiriamus nuostolius. Apie ketvirtadalį fondo lėšų turėtų sudaryti pajamos iš Pasienio korekcinio anglies mechanizmo.

Ar tikrai vėliau yra geriau

Rimtas įtampa kelia ir skirtingų frakcijų skirtingos nuostatos dėl tokio mokesčio įsigaliojimo termino.

Aptariamus teisės aktus svarsčiusio Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas balsavo, kad tokie pokyčiai įsigaliotų jau nuo kitų metų su pereinamuoju 2 metų laikotarpiu.

Kairesnės politinės jėgos ir šiuo atveju siekia trumpesnio pereinamojo laikotarpio, taip pabrėždamos klimato kaitos tikslus. Dešinesnės frakcijos, tarp jų ir mano politinė grupė, pasisako už ilgesnį laikotarpį — tai suteiktų daugiau manevro laisvės verslui, kurį paliestų naujieji reikalavimai, tačiau tuo pat metu keltų tolesnį pavojų aplinkai.

Kadangi įvairių rūšių transportas generuoja apie ketvirtadalį CO2 taršos, ginčijamasi ir dėl to, kokia apimtimi keisti reikalavimus, kokiu laipsniu ir kokiu tempu juos griežtinti.

Gyventojams, tikėtina, aktualiausiais yra siūlymas uždrausti nuo 2035 metų Europos Sąjungoje prekiauti automobiliais su vidaus degimo varikliais. Šis siūlymas labai nepatinka šalims, kurios turi stiprią automobilių pramonę, visų pirma Vokietijai ir Prancūzijai. Jų nariai labai aršiai siekia, kad toks draudimas netaptų šimtaprocentiniu.

Parlamentas turėtų balsuoti ir dėl šešių su atmosferos tarša susijusių teisės aktų. Du iš jų susiję su aviacijos taršos leidimų naikinimu nuo 2027 metų, o vienas — su Žemės ir miškų pritaikymu natūraliai saugoti CO2.  

Kol kas palaikymo sulaukė tik du projektai, susiję su pokyčiais aviacijoje. 479 balsais už, 130 — prieš, ir dar 32 europarlamentarams susilaikius, pritarta ES aviacijos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos peržiūrai. Dar didesniu skirtumu pritarta naujai Tarptautinės aviacijos išmetamo anglies dioksido kiekio kompensavimo ir mažinimo sistemai.

Tai, kas paminėta, toli gražu neišsemia visų nesutarimų sąrašo.

Perėjimas bus brangus

Ginčijamasi, tarkime, dėl siekio, kad visos Europos šalys įsipareigotų sumažinti bendrą savo anglies dioksido taršą tose srityse, kurių neapima dabar taikoma apyvartinės taršos leidimų sistema. Manoma, kad tokia tarša sudaro apie 60 proc. visų išmetimų. Daugiausiai anglies dioksido išmeta transporto, statybų, žemės ūkio ir atliekų tvarkymo sektoriai.

Šioje srityje skirtingų šalių interesai irgi labai skiriasi. Tarkime, pagal prieš ketverius metus priimtą dabar galiojantį reglamentą, Lietuvai reikėjo 2030 metais CO2 taršą dabar nereguliuojamose srityse sumažinti 9 proc. lyginant su 2005 m. lygiu, o priėmus atnaujintą reglamentą, tikslas padidėtų iki 21 proc. Šalims narėms paliekama teisė rasti joms geriausiai tinkančius sprendimus.

Matyt, jau aišku, kad kova su klimato kaita tikrai nebus nemokama, ir net nebus pigi. Ji tikrai mums visiems kainuos, ir kainuos nemažai. Kils kainos, keisis užimtumo pavidalas — dalis darbuotojų neteks darbo, kitiems teks keisti savo profesiją. Pokyčių priešininkai lakstys ir šauks, kas viską padarė jų politiniai oponentai, bet nesugebės suformuluoti nė vieno rimtesnio pasiūlymo.

Politika tuo ir įdomi, kad sunkiai nuspėjama. Ir ji pavojinga, nes jeigu ja nesidomėsi, nejausi asmeninės atsakomybės, politika gali ateiti į namus naktį kaukiančiomis sirenomis ir artilerijos salvėmis. 

Politika — pasirinkimas tarp blogo ir blogiausio

Anapus šios savaitės audrų plenarinių posėdžių salėje aiškiai matėsi du dalykai — mūsų visų gyvenimus valdo politika, kur be sustojo bandoma rasti kompromisą tarp blogo ir blogiausio pasirinkimo.

Karo, nežabotos infliacijos, klimato kaitos akivaizdoje galiausiai net tie, kurie išdidžiai atmetė politiką, pradeda suvokti, kad mūsų gyvenimai visais laikais vyksta politikos erdvėje. Jeigu žmogus to nesugeba pastebėti, niekas nesikeičia.

Tokį atsiribojusį nuo politikos žmogų, kuris Antikoje vadintas idiotu, politika vis tiek aptinka. Tiesa, toks žmogus yra priverstas gyventi pagal taisykles, kurias suformuoja protingesni ir geriau suprantantys, kaip veikia visuomenės.

Dabartinė geopolitinė padėtis ir vienas po kito žmoniją užgriūvantys iššūkiai taip pat pateikia daugybę medžiagos, kuri padeda suprasti, kad tobulų sprendimų nėra.

Kam nauda, o kam mokėti?

Net ilgai socialdemokratiniu ar kokiu nors valstietišku politiniu surogatu apie amžiną gėrį visiems ir mistinę darną Lietuvoje šerti žmonės, jeigu jie geba mąstyti, vis dažniau priversti suprasti, kad nėra sprendimų, kurie vienodai tinkami visiems.

Ir nėra nemokamų sprendimų. Klausimas visada tas pats — kas gaus naudos ir kas mokės.