2018 liepos 4 d.

Šiandieną delfi.lt publikavo Edgaro Savicko straipsnį apie Donaldo Trumpo prekybos karus. Norėtųsi pateikti keletą savo įžvalgų.

Donaldas Trumpas savo rinkimų kampanijoje daug dėmesio tariamai “nesąžiningoms” prekybos sutartims (tarkime, NAFTA) bei JAV prekybai su Kinijai.

Tokia retorika jis gavo taip vadinamos „rūdžių juostos“ mėlynųjų apykaklių (darbininkų) balsus. Nuo septinto XX amžiaus dešimtmečio gamyboje čia buvo vis mažiau darbo vietų, o ir pati gamyba traukėsi iškeliaudama į visas pasaulio šalis nuo Meksikos iki Kinijos. Tai kėlė ir iki šiol kelia socialinę įtampą, kuri atsispindi JAV rinkimų rezultatuose.

Dabar šias nepalankias tendencijas Trumpas bando perlaužti pasinaudodamas vykdomosios valdžios dispozicijoje esančia priemones – tarifais. Kaip žinia, JAV nuo birželio 1 dienos Europos Sąjungai, Kanadai ir Meksikai įvedė 25 proc. tarifą plienui ir 10 proc. tarifą aliuminiui. Pastaruoju metu Trumpo administracija ne kartą garsiai kalbėjo ir apie tarifus automobiliams iš Europos Sąjungos. Šiuo atveju šiokia tokia grėsmė jau kiltų ir tiems Lietuvos gamintojams, kurie tiekia detales Europos Sąjungos automobilių gamintojams. Jei JAV galutinai žengs šį žingsnį, tikėtina, kad plataus mąsto prekybos karas ir atsakomosios Europos Sąjungos priemonės bus neišvengiamos.

Kodėl D. Trumpas eskaluoja muitų Europos Sąjungoje pagamintiems automobiliams klausimą? Taip, visų pirma savo rinkėjams, jis demonstruoja, jo per rinkimus išgrynintos ekonomikos bėdos pradedamos spręsti. Jį palaiko ir jam talkina pati pramonė ir organizuotas darbo judėjimas, kurie naujoje protekcionistinėje prekybos politikoje įžvelgia ir naujas galimybes sau. Nors šiuos žingsnius galima vertinti, kaip dalinius, t. y. nesprendžiančius visos valstybės ekonomikos bėdų, ir net perdėm savanaudiškus, jie tiesiog paremti kitokia, nei iki šiol vyravo, mąstymo apie prekybą logika.

Vykdydamas savo pažadus rinkėjams, D. Trumpas blaiviai vertina, jog naujoji jo prekybos politika sukurs ir naujas laimėtojų grupes. O jau šie gali padėti laimėti kadencijos vidurio rinkimus lapkritį.

Politinė valia akivaizdi, tačiau klausimas, ar JAV pajėgios iki galo išnaudoti savo prekybinės tarifų ginkluotės užtaisą?

Panaši šalies gamintojų apsaugos praktika JAV istorijoje ne naujiena, tačiau kalbėti apie sėkmės istorijas būtų keblu. Tarkime 2002 metais, iš karto po to, kai panašiomis rinkiminėmis aplinkybėmis tuometinis prezidentas Džordžas W. Bušas įvedė iki 30 proc. tarifus plienui, juos teko atšaukti vos po 21 mėnesio. Ir nors šalininkai garsiai dėstė, jog per tą laiką šalies pramonė atgavo jėgas, restruktūrizavosi ir taip sukūrė 16 tūkst. darbo vietų, vis dėlto oponentai skaičiavo dešimtis tūkstančių prarastų darbo vietų kituose susijusiuose sektoriuose. Nei ekonomiškai, nei politiškai pergalė tikrai nebuvo vienareikšmė.

Kokios galimos grėsmės tyko šios dabar jau Trumpo administracijos protekcionistinės iniciatyvos? Kiek tikėtinai, kad prasidėjus platesnio masto prekybiniam karui, JAV sugebės išlošti?
Negalima pamiršti, jog JAV ekonomika yra išskirtinai didelė, ir, nepaisant jos centrinio vaidmens globaliame ūkyje, vis dėlto ji tuo pat metu yra ir gana uždara ekonomika. Ji turi potencijos atlaikyti net labai rimtus sukrėtimus, ir, nors prekybos karas suvalgytų daug darbo vietų kai kuriuose sektoriuose, ji pajėgi priversti net stambias tarptautines korporacijas taikytis prie muitų įvežtinei produkcijai ir steigti savo gamyklas šalyje.

Ar galime rasti istorinių tokio scenarijaus paralelių? Atsakymas teigiamas.

Pirmasis naftos kainų šokas ir JAV išėjimas iš Bretton Woodso susitarimų, kurie 1973 metais galingai supurtė visą tuometinį išsivysčiusį pasaulį, yra puikus pavyzdys, kaip JAV nutarus, jog veikianti sistema nebeatitinka jos interesų, ji nelinkusi taikytis, o griauna ir kuria naujus saitus. Kad ir ką kalbėtų kritikai, JAV ekonomika, pramonė, finansinė ir politinė sistemos tokią, prisiminus Šumpeterio terminologiją, (kūrybinę) destrukciją atlaikys.

Gerokai kebliau atsakyti į klausimą, ar tokius pokyčius atlaikys kylančios ir trečio pasaulio valstybės ir pati Europos Sąjunga.

Lietuvai prekybos karai yra nenaudingi. Mes esame itin atvira ekonomika labai priklausoma nuo eksporto. Nors jau įvesta JAV muitų politika Lietuvos ekonomiką paliečia labai menkai, tačiau galimi muitai automobiliams, kurių dalys ir komponentai gaminami ir Lietuvoje, jau būtų šioks toks ekonominis šokas. Ypatingai grėsmingai šiame kontekste gali atrodyti neigiama “sinergija” tarp galimo “kieto” Brexito ir tolesnės prekybos karų eskalacijos.

Ką turėtume daryti? Pirmiausiai Lietuva privalo su kitomis atlantinę geopolitinę kryptį Europos Sąjungoje atstovaujančiomis valstybėmis veikti išvien ir ieškoti sprendimų, kurie negriautų pasaulio prekybinės sistemos. Svarbu kalbėtis su JAV, ieškoti bendrų sąlyčio taškų ir gal būt persvarstyti tarpusavio prekybos politiką.

Nevalia pamiršti ir galimo blogiausio scenarijaus — ekonominės krizės. O jau čia privalu savo norus derinti su nepervertinomis galimybėmis ir valstybės lygiu rengtis duobėtam keliui, kuris gali mūųs tykoti už kiekvieno naujo posūkio.