2018 m. vasario 28 d.

Gavau Finansų ministro atsakymą į paklausimus dėl jo galimo naudojimosi išskirtinėmis paslaugomis Santaros klinikose.

Ministras rašo, „Atsakydamas į Jūsų klausimus [dėl naudojimosi privilegijomis- A.M.] yra NE.“

Toliau ministras atkreipia mano dėmesį į Konstitucijos 25 straipsnį apie tai, jog „Laisvė reikšti savo įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – .[…] šmeižtu ir dezinformacija“.

Pastaroji pastaba, nors visiškai nesusijusi su mano užklausų turiniu, gan aiškiai reiškia grasinimą Seimo nariui, kuris dirba savo tiesioginį darbą – vykdo parlamentinės priežiūros funkciją. Nesu baili, tad jeigu finansų ministras paduos mane į teismą, jog klausimas jį pažemino, tikrai nepasinaudosiu savo imuniteto teise, o, priešingai, ir ten toliau aiškinsiu savo tautai, koks yra parlamentaro darbas demokratinėje visuomenėje.

Priešingai, nei Lietuvoje įprasta, apie 80 proc. parlamentaro darbo turi sudaryti ne įstatymų skylių lopymas ir naujų skylių kūrimas, o analizė, kaip veikia jau priimti įstatymai. Pastarieji turi būti keičiami tik po to, kai visapusiškai išnagrinėjus randamos sisteminės problemos, dėl kurių ir formuojasi nuokrypiai nuo įstatymuose suformuluotų tikslų.

Pabrėžiu, ministro buvo klausta, „ar Jums teko be eilės ir išskirtinėmis sąlygomis pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis Santaros klinikose?“. Ministras, nors ir labai grubiai, į šį klausimą atsakė, ir mes patikėsime juo, o ne liudijimais.

Vis dėlto, kaip ne kartą sakiau, gerokai įdomesnis yra kitas klausimas į kurį atsakymo taip ir negavau: o kaip tokios privilegijos (ir jos labai paplitę, ką besakytų konkretus atvejis) vertintinos iš moralės perspektyvos?

Klausimas juolab įdomus, kad net aukščiausiuose Seimo postuose esantys žmonės, leidžia sau aiškinti, kaip šiandien tai padarė Seimo pirmininko pavaduotoja Rima Baškienė „Žinių radijo“ rytinėje laidoje.

Viena aukščiausių mūsų valstybės politikių aiškino: „Suprantu ministrų užimtumą ir, ko gero, ministro valanda yra brangesnė, ta prasme, jo užimtumo prasme, negu galbūt pensijoje esančio žmogaus. Aš gerbiu visus vienodai ir visi vienodai turi eilėje sulaukti pas gydytoją, turint na ir eilių nereikia, turint nustatytą laiką ir taloną ir manau, kad tokių atvejų nebus. Taip pat kaip ir nebebus tų atskirųjų kabinetų, kurie buvo ir Antakalnio klinikose buvo ketvirtas kabinetas, kurį eilę meto Seimo nariai paskambinę galėjo ateiti ir greičiau gauti paslaugas.“

Akivaizdu, kad pasisakymas prieštaringas: antrasis sakinys paneigia pirmąjį.

Kad ir kaip vertintum, ypatingai šios šalies „galingieji“ ir visi įstatymų priėmėjai privalo nuosekliai puoselėti savyje visų asmenų lygybės prieš įstatymą principus.