2017 lapkričio 26 d.

Lapkričio 21 dieną Europos Parlamente kartu su kitų 15 ES valstybių ir Norvegijos parlamentarais dalyvavau diskusijoje „Stambulo konvencija: kovojant su smurtu prieš moteris nacionaliniu ir ES lygiu“. Posėdžio metu taip pat kalbėjo Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos nariai, šios srities ekspertai. Susitikime buvo diskutuojama apie tai, kaip skirtingose šalyse suprantama kova prieš smurtą prieš moteris; parlamentarai pristatė šios problemos padėtį savo šalyse, dalis kurių jau ratifikavo konvenciją, dalis (jų tarpe ir Lietuva) to dar nėra padariusios.

Renginį organizavo ir labai gražiai vedė Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė.

Diskusijos buvo ganėtinai įdomios: prisiminti konkretūs didesnio dėmesio sulaukę atvejai (visų pirma, Lenkijos ir Portugalijos kontroversiškos ir realios istorijos), kai kurie pranešimai (ir čia paminėtini kaimyninės Lenkijos kalbėtojai) ganėtinai aiškiai smurtą prieš moteris bandė sieti su netinkama moraline ir vertybine esą dirbtinai peršama lyčių lygybės ideologija, kuri smurtą, kaip jie teigia, ir inspiruoja.

Tarkime, vienas iš kalbėjusių, kaip įrodymą, jog moterys Lenkijoje nepatiria jokios prievartos, siejo su viename iš įstatymų įrašyta teze „moterys ir žmonės“. Juokas ir pasipiktinimas salėje rodė, kad tokioms interpretacijoms nepritariančių buvo nemažai, bet šis ir pora kitų pasisakymų kelia įvairių minčių.

Pritariu vienos iš pagrindinių pranešėjų minčiai, kad moterims artimiausiu metu gali tekti vėl iš naujo kovoti dėl kai kurių savo, atrodytų, jau visuotinai pripažintų teisių. Tai, jog Konvencija, kurioje pasisakoma prieš SMURTĄ prieš moteris ne vienos ES valstybės parlamente dėl vienokių ar kitokių priežasčių stringa irgi yra simptomas, kuris verčia vėl ir vėl pergalvoti, kiek neatšaukiamos iki šiol pasiektos moterų teisės.

Lietuvoje irgi apstu pavyzdžių, kurie verčia mažų mažiausia nerimauti. Vieno iš Seimo narių nesenas nusišnekėjimas, kad kūdikio besilaukianti moteris negali pateikti vieno ar kito įstatymo, yra absoliučiai nesuvokiamas dalykas, juolab, kad toks akibrokštas rėmėsi tik to žmogaus įsitikinimu, kad jis turi teisę žeminti kitą vien todėl, kad jam nepriimtina kita nuomonė. Dar daugiau, panaši mintis Lietuvos parlamente 1990-1991 metais, kai kūrėme savo valstybės teisinius pamatus, būtų absoliučiai neįsivaizduojama.

Tai, jog Seime vėl atgyja abortų draudimo įstatymas agresyviai stumiamas į Seimo dienotvarkę tinkamai šio klausimo nepatarus visuomenėje ir neįvertinus visų galimų pasekmių; tai, jog salėje santykinai pakančiai priimamos K. Pūko elgesio normos, o tokie veikėjai, kaip A. Skardžius ar P. Gražulis deklaruoja primityviausią mačizmą ir nėra pakankamai griežtai stabdomi.

Viena iš atgyjančio nepritarimo moterų lygybės ir jų teisių klausimas ištakų Lietuvoje, manyčiau, yra primityviai suvokiama katalikybė, kai krikščionybės meilės dvasia pakeičiama klerikaliniu ritualiniu mąstymu, tiesą sakant, išplaunančiu pati tikėjimo pamatą ir darančiu didelę žalą pačiai Bažnyčiai.

Ne kartą esu viešai deklaravusi, kad esu praktikuojanti katalikė. Daugybė kartų esu mąsčiusi apie savo tikėjimo ištakas, galią, moralines dilemas. Labai nuoširdžiai ir su tikru susižavėjimu skaitau pastarųjų dešimties metų Katalikų bažnyčios dokumentus, konkrečiu smurto atveju išskirčiau Posinodinį apaštališkąjį paraginimą „Amoris Laetitia“ apie meilę šeimoje.

Vis dėlto man absoliučiai nepriimtina palaipsniui Lietuvoje įsigalinti vienos minties diktatūrą, kai rimtas ir atsakingas krikščionio moralinių dilemų aptarimas, taip gyvai skambantis daugelyje Vakarų valstybių, Lietuvoje vis dažniau pakeičiamas kai kurių asmenų agresyvokai pasisavinama teise spręsti už visus tikinčius žmones, savo įsitikinimus pateikiant kaip galutinį Dievo žodį.

Popiežius Pranciškus visai neseniai Kartagenoje kalbėdamas su jėzuitais aiškino, kad jam nepriimtina filosofija, kuri atsiranda laboratorijoje; jis už filosofiją, „kuri prasideda gyvenime, pokalbyje su realybe” ir šiame kontekste pacitavo Popiežių Benediktą XVI, kad su tiesa susitinkama kelyje, o ne kuriant įvairias klasifikacijas.

Faktai, nors jų nenori matyti daugelis agresyvių klerikalų (neabejoju jų tikėjimu, bet labai abejoju jų gebėjimu reflektuoti savo kalbėjimą ir fariziejišką laikyseną), rodo, jog tas smurtas labai paplitęs ir Lietuvoje ir net tarp žmonių, kurie viešai deklaruodami esantys tikintys žmonės išgėrę muša savo žmoną ir dukrą vienuolę.

Tokiomis aplinkybėmis išskirtinai apgailėtini ir kai kurių politikų kliedesiai, kad kovojant su smurtu prieš moteris, esą atsivers vartai kažkokių esą neįvardintų lyčių begaliniam dauginimuisi. Tų „gender blender“ lyčių kol kas niekas, išskyrus p. R. Dagį, dar nematė, o va smurtas prieš moteris, deja, kasdienybė. Ir Stambulo Konvencija kreipia dėmesį ten, kur dera. Į realios problemos sprendimą, į unikalų asmenį su savo istorija.

Kalbėdama susitikimo metu pristačiau Stambulo konvencijos situaciją Lietuvoje, kuri, mano galva, gan komplikuota, ir savo poziciją. [Toliau mano kalbos vertimas iš anglų kalbos.]

Stambulo konvencijos klausimas yra gana kontroversiškas, nes veikia intensyvus prieš konvencijos priėmimą nukreiptas lobizmas. Daugiausiai ginčų sukelia kai kurios laisvai interpretuojamos konvencijoje naudojamos sąvokos, pvz. socialinės lyties sąvoką, kuri yra kai kurių grupių suvokiama kaip prieštaraujanti krikščioniškoms vertybėms. Dėl panašių priežasčių tie patys asmenys priešinasi ir lytinio švietimo įvedimui Lietuvos mokyklose, jei pamokose būtų kalbama apie lytiškumo įvairovę.

Šios kontraversijos atsispindi diskusijose Lietuvos Parlamente.

Asmeniškai aš priklausau tiems Seimo nariams, kurie vienareikšmiškai palaiko šią konvenciją, bet realus situacijos Seime vertinimas leidžia daryti prielaidą, kad teigiamo rezultato iš balsavimų Seime veikiausiai nesulauksime.

Siekiant išvengti spekuliacijų dėl terminų naudojamų konvencijoje, kai kurie Seimo nariai diskutuoja apie galimybę iškelti klausimą Konstituciniam teismui, kuris galėtų išaiškinti konvencijos tekstą, ir paaiškinti, ar konvencijos tekstas neprieštarauja Lietuvos konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms.

Kartoju. Smurtas yra problema, kuri sukrečia kaskart, kai didžiųjų naujienų portalų puslapiuose skaitome apie dar vieną moterį nužudytą sutuoktinio. Kol kas rimto lūžio šiame sunkiame kelyje prieš blogį nėra. Tad aš labai atvirai ir aiškiai teigiu, kad Stambulo konvencija, kurios tikslas padėti kovoti prieš smurtą prieš moteris, padės išsaugoti gyvybes ir, priešingai, nei gąsdina kai kurie žmonės, ši Konvencija NIEKAIP negraso gyvybei ir krikščioniškai meilei, o priešingai, už ją kovoja.

Aš palaikau Stambulo konvenciją ir balsuosiu už ją, kai ši konvencija atkeliaus į Seimo salę.