Šis video įrašas žymi naują mano bendravimo socialiniuose tinkluose etapą. Nuo šiol asmeninis Facebook‘o arba Metos, kaip dabar matyt reikėtų sakyti, puslapis naikinamas, o politiko puslapyje rasite tik tą medžiagą, kuri iki tol bus paskelbta mano interneto svetainėje adresu maldeikiene.lt

Manau, kad  tiems, kurie mano video įrašus seka dėl to, kad nori daugiau sužinoti bei geriau suprasti, kaip veikia politinė mašina, bus gerokai paprasčiau. Jums tereikės užsiprenumeruoti mano svetainę. Be kita ko, ten galėsite išdėstyti ir savo pastabas bei pageidavimus, ir po to, kai mano komandos narė Luka juos aprobuos, jie bus skelbiami, kai kuriais atvejais sulauksite ir mano atsakymo. Norint, kad komentaras būtų paviešintas privalomas nors vienas argumentas už arba prieš.  

Įrašų skaičius nebus gausus: gerbdama jūsų laiką kelsiu tik labai ribotą gerai atrinktos informacijos kiekį. Kinta ir įrašų skelbimo diena. Nuo šiol mano įrašai jus pasieks penktadienį — vienu metu tiek vaizdo, tiek tekstiniu pavidalu.

Žinoma, aš suprantu, kad  heiterių minios savo komentarais labai padidina mano įrašų žinomumą, vis dėlto patys jų komentarai jau kuris metas kartojasi, tad laikas, kurį esu priversta jiems skirti, nebeatsiperka.

Anksčiau man tikrai buvo įdomu suvokti anos paralelinės Lietuvos, kurioje niekada neteko gyventi ar artimiau lankytis, mentalitetą, mąstymo logiką bei tai, kas jų nuomone gyvenime svarbu. Nesu buvusi kokio Dambrausko koncerte, pirmą kartą išskirtinio šlykštumo Orlausko anekdotą patarėjo priversta išklausiau vos prieš kelis mėnesius (pripažįstu, paliko įspūdį — atgrasu iki neįtikimo laipsnio), plastiko (kaip jį pavadino prezidentas) politinės godos irgi buvo šioks toks atradimas. Bet minčių ten nėra daug, ir jas išlukštenti netrunka.

Sunkesnė situacija su pagyvenusiomis nedidelių miestelių moterims. Jų pikti komentarai nugula mano sieloje sunkia našta. Tie komentarai slegia mane tikrai ne todėl, kad  priimu juos asmeniškai. Jie man skaudūs, nes juose atpažįstų sunkią tų moterų dalią. Galiu bandyti ironizuoti, atsakyti tuo pačiu ar bandyti aiškinti, bet pati netikiu, kad gebėčiau pasiekti jų protus ar širdis. Ir ne todėl, kad esu kuo nors už jas geresnė ar viršesnė, bet todėl, kad mūsų gyvenimai tekėjo pernelyg skirtingose erdvėse.

Tiesiog fiziškai kiekviena kūno dalele suvokiu, kaip turi būti sunku, kai diena dienon durstai galus su galais, didžiausia gyvenimo sėkme laikai vyro „turėjimą“, esi auklėta patriarchalinėje aplinkoje, mokyta neišsišokti, neturėti jokių didesnių asmeninių ambicijų, bet, priešingai, aklai aukotis kitiems.

Labai dažnai tokiu atveju visas kultūrinis laukas sutraukiamas į ganėtinai siaurą vadinamojo grožio ir gėrio erdvę, kur tiek vienas, tiek kitas pasirodo pačia banaliausia saldinto kičo forma.  Skaitydama kokio eilinio toliato knygelę, tokia moteris įtiki pasaka apie kažkur esančius gėrio klonius, ir paskęsta svajose apie princus gelbėtojus. Jei cukraus perteklius neša mirtį kūnui, tai tokia  blizgiu sluoksniu dengta, deja, labai dažnai klerikalinė, lektūra gerokai baisesnė — ji sunaikina sielą. Ir tada kančią, kurią pagimdo vidinė tuštuma, bandoma kompensuoti svetimų gyvenimų įžvalgomis.

Būtent tos moterys ir tai, kad neturiu jokių instrumentų palengvinti jų gyvenimą, man padėjo galutinai apsispręsti ir trečią kartą gyvenime keisti komunikavimo formas.

Kažkada aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjusi daugiau rašyti plačiajai visuomenei, nuoširdžiai dalinausi naujausiomis ekonomikos ir politikos įžvalgomis, kalbėjau apie žymiausius mąstytojus. Atkūrus Nepriklausomybę, pradėjau dirbti apžvalgininke tuomet didžiausiame, pusę milijono skaitytojų turėjusiame, „Lietuvos ryto“ dienraštyje, kur analizavau tuomet kuriamus mūsų valstybės įstatymus bei galimas pasirinkimų pasekmes.

Viena ar kita forma toks profesionalus bendravimas su skaitytojais įvairiausiuose žiniasklaidos kanaluose tęsėsi iki apytikriai didžiosios 2009 metų recesijos. Beje, ir tuomet, kai buvau perdėm korektiška net ironizuodama, sulaukdavau piktų oponentų pastabų. Didžioji kritikos dalis buvo ad hominem ir tik labai retais atvejais išsiskleisdavo į rimtesnę diskusiją.

Po poros dešimtmečių tokio profesionalaus kalbėjimo sąmoningai pasirinkau kitokią komunikacijos formą — gerokai aštresnę, dažnai itin tiesmuką. Savo mintis aprėdžiusi skandalingu rūbu, pasiekiau daug: problemos buvo geriau girdimos, keldavo  emocijas, lankstesnius protus priversdavo mąstyti. Neapykantos sulaukdavau irgi apsčiai, ypatingai, kai paliečiau auksinio rinkėjų būrio — pensininkų — klausimą arba pradėjau kalbėti, kad ir turguose privalu mokėti mokesčius, o kasos aparatai yra civilizuoto verslo atributas. Tokia komunikacija buvo pagrįsta ir, manyčiau, galutinis rezultatas tinkamas. Didžioji tų probelmų dalis jau sėkmingai sprendžiama.

Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje pradėtas statyti valstybės rūmas dėl įvairiausių objektyvių ir subjektyvių priežasčių, kurias plačiau esu išnagrinėjusi savo „Melo ekonomikoje“, galiausiai pagimdė didelę atskirtį. Dalis visuomenės  nesugebėjo rasti savo vietos naujame pasaulyje (beje, dažnai būtent todėl, kad buvo mokyti paklusti, o ne mąstyti), kiti tiesiog nespėjo su sparčiai kintančio pasaulio žingsniais ir atsiliko.

Mano sprendimas pradėti kalbėti šiurkščia, paprasta, neišdailinta kalba, atsisakyti tarptautinių žodžių, viešumoje komunikuoti kartais perdėm emocionaliai buvo logiškas.

Politika ir ekonomika iš esmės yra emocijų laukas. Absoliuti dauguma sudėtingiausių sprendimų yra padaromi remiantis emocijomis jau vien todėl, kad mums reikėtų pernelyg daug laiko įvertinti visus pasirinkimo už ir prieš. Visi rinkimai visose demokratinėse valstybėse yra savotiškas žaidimas su ramunėle — myliu, nemyliu.

Ką myli rinkėjai? Dažnai tai bus gražus ir aukštas, nes jų atmintis ilgai nelaiko fakto, kad tas žmogus pats sau nuolat prieštarauja it klajojanti be vietos siela. O kartais, priešingai, rinksimės tą, kuris, tikime, vienas kovos su liūtais ir drakonais.

Dalis mano rinkėjų manyje regėjo kovotoją, o ne valstybės problemas ir jos ateitį reflektuojantį kandidatą. Tokie rinkėjai man kartais priekaištauja, kad nekovoju su korupcija, kaip jie ją supranta, o nieko neveikiu, t.y. kalbu. Tiesa ta, kad kalbėjimas  ir yra viso gyvenimo ašis ir sunkiausias darbas — tiek mokykloje, tiek universiteto auditorijoje, tiek žurnalistikoje ar dabar, politikoje.  

Kita vertus, analizuoti šalies ekonominius procesus, ekonominių pasirinkimų moralines dimensijas nereiškia kovoti su asmenimi. Kai aš dėstau argumentus, kodėl to ar kito politiko ar biurokrato mintys netinkamos, nekalbu ne apie tai, jog tas žmogus blogas. Aš kviečiu analizuoti jo sprendimų pasekmes, ypatingai silpnesnėms visuomenės grupėms. Kai reikalas kvepia baudžiamuoju kodeksu, turi dirbti ne politikas, o prokuratūra ir STT.

Būtent kalbėjimas ir argumentų paieška, o ne mažesniems neišlavintiems protams toks svarbus siekis nustatyti kaltąjį žmogų ir po to jį apmėtyti akmenimis, ir yra tikrosios politikos šerdis.  

Aukščiausias politikos laipsnis — gebėti vesti valstybę ir jos piliečius į priekį. Mokėti derinti einamuosius klausimus su ilgalaikiais tikslais, be viso to labai aiškiai suvokiant, kad ilgalaikiai tikslai kintant aplinkybėms keičiasi.

Gyvename pasaulyje, kuris sparčiai keičia formą ir įtampos taškus. Kinta technologijos, gimsta dirbtinio intelekto valdomos erdvės, autoritariniai režimai manipuliuodami demokratija bando laužyti liberalios demokratijos stuburą. Ir tikrai graudžiai atrodo toks nacionalinio lygio politikas, kuris šiame įtampu lauke geba sapalioti tik apie savo rinkimų apygardos n-tojo kultūros centro statybos reikaliukus, taip pigiai pirkdamas rinkėjų sielas.

1940 m. birželio pradžioje Lietuvos verslas ruošėsi plėstis, kūrė naujus pieno centrus, šventė pergales ir svarstė, kaip užimti naujas rinkas. Jie kliedėjo ir buvo akli, nors Dievas jiems tiesiog pirštu badė į vos už poros šimtų kilometrų tuomet žiauriausio karo niokojamą Lenkiją.

Dabar turime tą patį. Verslai verkia, kad kažkokio gėrimo siuntos nepriėmė Kinija, nes Lietuvos politikai jai rankų nebučiavo. Ir tada atbėga politikai iš praeities, ir verkia kartu. Negąsdinu, tik primenu: tokia praeities politika visada baigiasi blogai. Galbūt griovyje, o gal net Sibiro lageriuose ar kapo duobėje. 

Tarkime, silpniausia dabartinės Vyriausybės grandimi laikau švietimo ministrę, kuri nelabai suvokia, kas yra mokykla ir koks anos tikslas. Įstrigo ministrė praeityje ir taiso pastatą, kuris jau geras dešimtmetis moraliai pasenęs. 

Tuo tarpus stipriausia grandis — į ateities pasaulį Lietuvą vedanti Užsienio reikalų ministerija ir jos lyderis Gabrielius Landsbergis.

Beje, prisiminkite švietimo ministrės pavardę? Dauguma dabar, matyt, sustingote, bet jūsų nuostaba ir yra jos darbo įvertinimas. Zero yra zero. Net jeigu tas zero apsimeta tūkstantmečio mokykla.

Dabar atveriu trečią komunikavimo etapą. Nepykite tie, kuriems mano tekstai įdomūs, bet kartais man rašote, jog ne viską suprantate. Aš irgi nesuprantu krepšinio žaidimo taisyklių arba kaip veikia dirbtinis intelektas, kuris „Spotify“ programėlėje man parenka muziką.

Rašysiu kiek įmanoma paprastai, bet grįžtu prie šiek tiek profesionalesnio kalbėjimo. O tie iš jūsų, kuriems tikrai įdomu, būsite skatinami žvelgi plačiau ir giliau.

Ir tegul neramus pasaulis neužgesina šviesos jūsų languose! Ypač šaltą žiemą.