2017 kovo 19 d.
Revoliucijai kilti būtinos dvi sąlygos: reikia turėti prieš ką maištauti ir realių maištautojų. Apranga neturi reikšmės, dėl laiko ir vietos – paprastai dalyvaujantieji gali nesunkiai prisitaikyti vienas prie kito. Svarbiausia, kad į šį reikalą įsitrauktų abi pusės, antraip visas sumanymas bus pasmerktas žlugti. Vykstant 1650 m. Kinijos revoliucijai, nė vienas priešininkas taip ir nepasirodė, tad už salės nuomą paliktas užstatas nuėjo šuniui ant uodegos. (Woody Allen)
Susitikimas su interesantas Žirmūnų seniūnijoje šeštadienį nusidažė naujomis spalvomis. Du valandos skirtumu pasirodę interesantai buvo stebėtinai panašūs: vyrai nuo 65 iki 75, geri kostiumai (brangoki), gana neapibrėžtos asmeninės vizito priežastys ir vienodas labai rimtas susidomėjimas, ką gi veikiu Seime, jeigu nuolat jie mane mato per televiziją.
Galima, žinoma, patarti, mažiau žiūrėti televiziją (aš savęs ten nemačiau metų metais), bet apie viską iš eilės.
Gyvenimas (tie 50 proc. pozityvo, kurių taip trokšta kolegė Dovilė)
Tobulai elegantiški Tung-Chien Chuang‘o mostai šeštadienio vakarą Filharmonijoje pavertė garsų, nuotaikų ir stulbinančių perėjimų iš gilaus piano į galvą plėšiantį crescendo fantasmagorija. Ta nereali fantastiška gyvenimo ir jausmų iliuzija prabilusi romantiškais Carlo Maria von Weber‘io ir impresionistiškais Maurice Ravel‘io pasažais neįtikimai tiksliai pakartojo visa tai, kuo man buvo apdovanota prabėgusi savaitė.
Pirmadienį buvo mokyklinės salės Druskininkuose ir Lazdijuose, penktadienį — Kelmėje. Trys puikūs susitikimai, trys atviros gimnazistų auditorijos ir klausimai. Sunkoka man dabar būtų prisiminti apie ką tiksliai kalbėjome, jeigu kalbėjome apie mokyklą, gyvenimą, laisvę ir politiko darbą (o taip, ir ilgesnius mokinių mokslo metus, už kuriuos liepiau lenktis ir dėkoti tiems mokytojams, kurie yra mokytojai). Vis dėlto viena detalė širdyje (ir prote…kodėl?) nusėdo ilgam. Kai ramiai prie lango Kelmės salėje stovėjęs vaikinukas paklausė, kodėl p. P.G. iš Seimo yra jūsų priešas, nustebau, mat šiaip jau apie tokius pg negalvoju ilgiau, nei tas kelias minutes, kai susiduriu akis į akį, tad atsakiau tai, kas man atrodo yra akivaizdu: norit būti mano priešu reikia būti asmenybe. Iki priešo statuso irgi reikia pakilti.
Kai tai išgirdę vaikai salėje pradėjo spontaniškai ploti, gimė aiškus suvokimas, kokiu laipsniu tie jauni žmonės yra kitos kartos vaikai, sugebėję palikti mane su atviru klausimu: kodėl jie taip reagavo, kokia mintis pagimdė tą nerežisuotą jų reakciją?
Kita vertus, šalia šio veržlaus judėjimo ir neišvengiamų kalbų srauto, savaitę žymėjo ir tokia įprasta politikui slegianti ir monotoniška pasikartojančių judesių erdvė, kurią savaitės pradžioje atvėriau sau su Natalie Portman herojės tragedija filme „Žaklina“.
Menas turi skonį, kvapą, tikras menas turi gyvybės sėklą. Gyvenimas politikoje irgi nudažytas aitriu audringų jausmų prieskoniu bei šaltu statiškos minčių raizgalynės kvapu — nerimo, šalčio ir atskirties kvapu. Subrandinti sėklą tokioje šalčio ir nevilties sukaustytoje dirvoje yra dvasios žygdarbis.
Anapus meno: politika
Politika yra kova, interesų sankirta. Kol gyveni ramiai, visuotinai mylima(s), pats sau gražus, giriamas pataikūnų iš nusisamdytos ryšių su visuomene agentūros ar šiaip „šviesių, nevalgančių to, kas turi širdį“(1) patarėjų, kurie net dorai nesuvokia, kas ta politika apskritai, tai politika pasirodo kaip tobulo nekonfliktiško, net savotiškai rafinuoto, gyvenimo iliuzija. Kaip sakė toks ponas, dabar vadovaujantis Seimo valdybai: „Politikas — tas pats biurokratas“, vėliau pataręs Audito komiteto nariams mažiau diskutuoti ir daugiau balsuoti. Ši patarėja ryšiams su visuomenei irgi savo ministrą išstato kvaileliu, kuris it baltoji gulbė sklaidosi ir rankele mostelėjęs visus laimina ir… palaimina.
Tokia saldi, nekonfliktiška, nučiulpta ir gličiu saldumu užlieta politika kvepia melu ir mirtimi. Ji tvoskia nužudytais, pragertais, sunaikintais kitų — paprastai švelnių, trapių, apdovanotų širdimis, bet turinčių kūno negalių, mažų, senų — gyvenimais.
Reitingai yra mažiausia, kuo gali girtis politikas. Priešingai, tikras politikas yra tas, kurio daugelis nemėgsta, nes jis DRĮSTA kalbėti apie nemalonius dalykus ir siūlyti NEMALONIUS sprendimus.
Kai viskas, ką galima pasakyti apie žmogų parlamente, yra tai, kad jis santūrus ir ramus, tai (1) toks veikėjas nėra politikas, o politinė marionetė; (2) jis arba tyli, nes nesuvokia apie ką kalbama (Lietuvoje labai dažnas dalykas), arba tyliai neatverdamas savo tikrųjų interesų ir kėslų medžioklėse sprendžia savo ir jį į politiką atvedusių žmonių klausimus kitų gyventojų sluoksnių sąskaita.
Aš atėjau į Seimą atstovauti tiems, kurie dabar neturėdami jokių privilegijų, sunkiai dirbdami mokėdami mokesčius, kurie neretai perkopia 40 proc. pajamų, yra niekinami vadinant juos visokių labai privilegijuotų grupių išlaikytiniais. Tų privilegijuotų grupių, apaugusių lengvatomis ir visokiomis gėrybėmis, kurias jie be atodairos semia iš bendro katilo, dešimtys ir jie naudojasi per 280 vien mokestinių (neskaitant kitokių) lengvatų. Tarp jų ir ūkininkai (25 lengvatos), ir šešėlio atstovai, kurių pajamų niekas nemato, bet džipai kiemus šalia didelių namų puošia (pastarieji atpažįstami iš šventos jiems frazės — neskaičiuokime svetimų pinigų, nors tie pinigai biudžeto, t.y. mūsų visų, bei/arba turtingų mamyčių iš vaikų darželių), ir kažkodėl 5 proc.,. nuo savo darbo pajamų mokantys tų profesijų, kur lengviau paslėpti pajamas žmonės, kai kiti turi mokėti 15 proc. (2)
Mokesčių lengvatos — tai biudžeto išlaidos, kurios atiteko jau iš anksto apibrėžtai grupei ir atiteko kitų gyventojų sąskaita. Jeigu iki 2009 metų ūkininkai nemokėjo Sodros įmokų, tai jų tėvus išlaikė kiti dirbantys žmonės. Galima žinoma aiškinti, kad ūkininkai patys skurdžiausi ir sunkiausiai dirbantys Lietuvos žmonės (tikinčių pasakomis ir ateiviais visada rasi), bet galima paklausti, kodėl visi pensininkai turi gauti mažesnes pensijas, nes kai kas — net būdamas išties turtingas ir tuo besididžiuodamas — tų pensijų senjorams nemoka.
Įvairiausios lengvatos Lietuvoje atsiranda dažnai net suformulavus, kodėl jos būtinos (iš 70 valstybės auditorių vertintų mokesčių lengvatų 43 tikslus galima įžvelgti tik labai bendrai, o 27 jie net nenurodyti), bemaž visada tos lengvatos neterminuotos ir kartą jas užsigrobusi grupė, gali ateityje ramiai sau veikti kitų sąskaita be rimtesnės analizės, ar tie lengvatos turėtojai išties yra patys skurdžiausi ir nelaimingiausi.
Pastaruoju metu vertinama, kad vien mokestinės lengvatos iš mūsų visų bendros kišenės per metus išsiurbia per 500 mln. eurų, kurie nepasiekia mokytojų, gydytojų, bibliotekininkų ar policininkų.
Ar kovodama už tuos, kurie priversti neretai gerokai turtingesniems kasmet padovanoti per pusę milijardo eurų aš galiu patikti kitai pusei, kuri dabar tomis lengvatomis didina savo turtus? Tikrai ne. Ar galiu aš švelniai kalbėdama ir gražiai argumentuodama įrodyti kokiems nors karbauskiams (jų vardas vien Seime — legionas), kad gėda nuo milijonų į bendrą katilą įnešti vos per vieną procentą? Ar supras tokie senstelėję macho, kad politika — tai ne jų sekretorių ir draugužių paltukų demonstravimo arena? Ar pajėgūs jie apsikarpyti savo privilegijas ir neužtarnautą gyvenimą skurdžiausiųjų sąskaita?
Kaip dabar sako: „Baaaaikit, nemanau“.
Priešingai, tiksliai žinau: jie kovos už savo gyvenimą kitų sąskaita iki pabaigos. Bet ir aš kausiuosi iki pabaigos, kad mano šalyje tokių visokių neužtarnautų, aiškiai neišryškintų, paslėptų privilegijų neliktų, o visi be bilietų į biudžetą sulindę zuikiai pažymėtų savo mokesčių korteles adekvačiomis sumomis.
Anapus skaidrios viešos politikos
Dvidešimt septintais Nepriklausomos Lietuvos metais šalies Seimo narys ir jos Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas Nacionalinio radijo laidoje atsakydamas į klausimą apie tai, kad nevertėtų plačiau diskutuoti dėl ūkininkams skiriamų mokestinių lengvatų sako: „Tai aš sutinku, bet tai tikrai yra ne tos diskusijos. Jeigu čia yra politika, tai čia ne viešoj erdvėj ir ne radijo laidoj mes apie tai turėtume diskutuoti. Ir tikrai leiskim žemdirbiams ir ūkininkams dirbti. Tai, bet, aš kaip minėjau, yra Vyriausybės nuspręsta, kad bus peržiūrimi ramiai, prie stalo visi skaičiai ir bus daromos tam tikros korekcijos.“ (4)
Girdite? Politikas viešai tiesioginiame eteryje aiškina, kad politika turi būti daroma (ir akivaizdu, ji taip ir daroma) slapta. Nedeklaruojant interesų arba, kaip konkrečiu dabartinio žemės ūkio ministro, atveju — lyg ir deklaruojant, lyg ir ne. Kodėl taip sakau? Ministro sutuoktinė Žydrė Markauskienė praneša, kad dirba (kuo, paslaptis) žemės ūkio kooperatyve „Lietuviško ūkio kokybė“, bet kiek ta kokybė šeimai generuoja pajamų ir kiek ta šeima papildo valstybės biudžetą — pridengta neviešos deklaracijos skraiste.
Tiesa, pats p. B. Markauskas 2015 metais Lietuvos valstybės biudžetą papildė net (?) 325 eurais (faktas — 325 (trys šimtai dvidešimt penki eurai) sumokėti nuo 8167,5 eurų pajamų) kitaip sakant deklaravo sumokėjęs mažiau, nei 4 proc. mokesčių. Tiesioginė išvada — normaliam piliečiui, kuris tik tiek sugeba prisidėti prie bendro gėrio, būtų gėda, na bet nors dabar tapęs Seimo nariu ir ministru p. B. Markauskas galės šiek tiek laisviau atsipūsti: patekimo į politiką nauda akivaizdi, ar ne?
Aiškios ir kitos dvi netiesioginės išvados. Pirma, kai turi tokias lengvatas, reikia kryžiumi gulti, kad niekas nebūtų išviešinta. Ar ne, ministre?
Antra, skęstančiųjų gelbėjimas — pačių skęstančiųjų reikalas ir visus tuos keturis ministro vaikus tegul ugdo ir moko tie, kurie ne tokie guvūs, apsukrūs (tiksliau, neapdovanoti tokiomis kiaulės akytėmis), kaip ūkininkas – ūkininkų lobistas- politikas- ministras.
Politika yra linksma, kai moki girdėti
Aš atėjau į Seimą kovoti, kovoti iki paskutinės galimybių būti išgirstai ribos — išgirstai dabar jau iš aukščiausios politinės mūsų visų valstybės tribūnos.
Kiekviena kova brėžia fronto linijas, pasitelkia ginkluotę. Naivu būtų tikėtis, kad aš ir mano kova nebus aptaškyta priešų melu, mobingu, patyčiomis, parsiduodančių itin prastai išsilavinusių, nesugebančių normaliai argumentuoti žurnalistų(ių) ir kokių nors abonentų a la žmonų a la kliedesiais.
Tai normalu. Politika yra politika. Aš žinau, ko atėjau, žinau, ką tai reiškia, ir nebijau kovos. Priešingai, tie, kurie manyje mato labai emocionalų ir, jų nuomone, lengvai iš pusiausvyros išvedamą žmogų nesuvokia, kad būtent toks mano choleriškas temperamentas leidžia man būti ta kobra, kuri gelia staiga ir kurios galvoje informacija kaupiasi it stipriausi nuodai, kurie sugebės išardyti visokius melų voratinklius.
Aš neketinu jums čia Seime vaidinti kokios nors eilinės gretutės ir tapti drebančiu triušeliu.
Nesu viena iš ubagėlių markauskų gildijos. Mokydama tokių visokių biudžeto prisiplakėlių vaikus tais pačiais 2015 metais sugebėjau uždirbti 26168,35 eurų ir sumokėti biudžetui 10 kartų daugiau mokesčių (3049 eurų, neskaitant Sodros įmokų), nei dabartinis ministras. Rašiau knygas, turėjau individualią veiklą, verčiau, skaičiau visuomenei paskaitas ir vedžiau laidas. Dirbau ir padėjau savo valstybei, o neverkiau skudurėliu pasišluostydama akutes. Du trečdaliai mano pajamų buvo iš mano verslo, kuris padėjo taip ilgai normaliai dėstyti universitete ir suteikė galimybių įsigyti knygas, keliauti ir padėti kitiems.
Raudate, kad niekada neturėjau savo verslo ir nesuvokiu, kaip jis daromas? Turėjau. Ne problema. Problema, kad jūs visokie tokie biudžeto išlaikytiniai (Markauskas — klasikinis pavyzdys — 4 vaikai, o bendram gėriu nė 350 eurų nesugebėjo išspausti, taigi akivaizdu, gyveno biudžeto ir savo vaikų mokytojų bei gydytojų sąskaita) vis dar bandote čia mums taisykles kurti.
Ir tikrai nebijau tamstų priekabių. Ir viešinsiu viską be gailesčio. Karas gali būti įdomus ir man nereikės rinkėjų kerėti tuščiomis retorinėmis kulkomis, aš užversiu juos sunkiasvoriais faktais.
Ko išties norėjo senstelėję ponai?
O dabar vėl grįžkime į Žirmūnų seniūniją. 2017 metų kovo 18 –oji. Apsilanko ponai Algirdas Navickas iš S. Žukausko gatvės ir Viktoras Ramutis Januškevičius, inžinierius pensininkas iš Žirmūnų gatvės. Pasirodo po vieną, ne kartu, bet jų klausimai tokie vienodi, kad net sunku patikėti, kad sukurpti ne vienoje vietoje.
Ką veikiate Seime? Kodėl nieko nedirbate, o tik šmėžuojate televizijoje? (Kad iki „šmėžavimo“ reikia dirbti, mąstyti, skaityti, vertinti, turėti išlavintas smegenis ir mokėti pagrįsti savo poziciją ponų smegenys nesuvokia).
„Kodėl tiek daug dėmesio Gretos kailiniams?“ — nerimauja p. Algirdas. Mano atsakymas, kad nematau jokio skirtumo, tarp gretos kailinių ir Pūko įdarbinimo aferų, nes labai vienodos tos istorijos savo esme, besijauninančio macho neįtikino: savo apytikriai 75 metuose jis vis dar tiki, kad moteris privalo pavydėti moteriškei, kuri „graži“ (prastas skonis neišgydomas, bet kaip sakoma De gustibus non est disputandum) ir TODĖL yra paimta senstelėjusio vyruko prie pinigo. Nes argi tokia XXI amžiaus damos su kamelijomis istorija nėra kiekvienos moters svajonė?
Pakėliau toną, pasakiau, kad nei seni vyrai, kurie kliedi, nei parsiduodančios moterys nėra mano svajonių Lietuvos gyventojai, ir atidarius duris paprašiau išeiti.
Toliau kursiu savo svajonių Lietuvos katedrą, kurioje kiekvienas suvokia, kiek daug jis skolingas kitiems ir nepamiršta dėkoti bei dalintis.
————————————————————————————————-
(1) Tokia iki ausų besišypsanti ledi įsidarbinusi vienoje interesų suėstoje ministerijoje, rašanti statistines nesąmones apie nedarbą jaučiasi įkvėpta savo „ketverių metų kasdienos su aukštos moralės vadovu“ (tiksliau absoliučių nesąmonių fiksavimo, kai ministras ir jo komandą verčiami problemos nesugebančiais suformuluoti idiotais — konkrečiu atveju ypač klaiku, nes bent ministras tikrai vertas pagarbos ir turi proto). Išties, kvailybe, tavo vardas — prastas skonis, šleikštus saldumas ir žiaurus neišsilavinimas. Ypač nyku, kad konkrečiu atveju kalbame apie ministeriją, kuri kasdien skęsta žmonių ašarose, dažnai neišbrendamose Sodros įmokų ir išmokų džiunglėse, antstolių užvaikytų žmonių dejonėse ir pelno ištroškusių grupuočių sunaikintose neįgaliųjų darbo galimybėse. Plačiau žiūrėkite, kaip savo darbą suvokia ir kaip jį aiškina rinkėjams minima ponia, žurnale „Savaitė“, 2017 kovo 9 d., Nr. 10, psl.30-31.
(2) Mokesčių lengvatos — tai biudžeto išlaidos, kurios atiteko jau iš anksto apibrėžtai grupei. Tokios lengvatos Lietuvoje atsiranda dažnai net suformulavus, kodėl jos būtinos (iš 70 auditorių vertintų mokesčių lengvatų 43 tikslus galima įžvelgti tik labai bendrai, o 27 jie net nenurodyti), bemaž visada tos lengvatos neterminuotos ir kartą jas užsigrobusi grupė, gali ateityje ramiai sau veikti kitų sąskaita be rimtesnės analizės, ar ji tikrai reiklainga paramos,
nebuvo atlikta. Norminių teisės aktų stebėsena, kuri vykdoma nuo 2009 m., buvo atlikta dėl vienos (iš 215) mokesčių lengvatos. Dėl šių priežasčių įvertinti mokesčių lengvatų taikymo tikslingumą ir laiku spręsti kylančias problemas dėl mokesčių lengvatų taikymo gali būti sudėtinga (1 dalis).
Mokesčių lengvatomis pasinaudota 2009 m. – 3 319 tūkst., 2010 m. – 3 025 tūkst., 2011 m. – 2 926 tūkst. kartų. Kai kuriais atvejais netinkamas mokesčių lengvatų taisyklių taikymas dėl neaiškiai apibrėžtų mokesčių lengvatų sąvokų, objektų ir sąlygų apsunkina Valstybinės mokesčių inspekcijos, kaip mokesčių administratoriaus, darbą, didina neteisingo apmokestinimo riziką (1.3 poskyris, 2 dalis).
(3) LRT Aktualijų studija su žurnaliste Jurgita Čeponyte 2017 m. kovo 15 diena
