2018 balandžio 26 d.

Kiekvienas mitingas, kiekvienas streikas ar laiškas, atsiųstas Tautos atstovams Seime, yra neabejotinas gėris. Dabar nekelsime klausimo, ar ir kiek Seimas privalo atsižvelgti į vienokius ar kitokius reikalavimus: tai kitas, gerokai sudėtingesnis klausimas.

Vis dėlto visada pirmiausia būna žodis, ir tą žodį turi tarti rinkėjai. Šiandien kalba medikų bendruomenė – dar viena viešojo sektoriaus žmonių su mažų mažiausiai geru, o dažniau ir itin aukštų kompetencijų reikalaujančiu išsilavinimu bei patirtimi.

Kaip ir daugelis kitų žmonių, kurių darbdavys yra valstybė, jie yra jau trisdešimt metų Lietuvoje įsigalėjusios pseudoekonomikos traktuojami, kaip tie, kurie esą nieko nekuria, tad privalėtų tenkintis tuo, ką jiems galės sunešti privatus sektorius. Logika tiek iškreipta, kad net gėda aiškinti, jog BVP sukurti reikia išteklių ir didelę dalį tų išteklių sudaro darbas, kuriam „pagaminti“ kartais reikia mokytis per dvidešimt metų (kol vaikas tampa, tarkim, gydytoju, jis mokosi 12 metų mokykloje ir dar 10 metų universitete).

Palyginkime: taip mąstant, privalome sutikti, jog privačioje grožio „krautuvėlėje“ ties kokios gražuolės krūtine palinkęs chirurgas kuria vertę, o valstybinėje ligoninėje širdį operuojantis jo kolega nieko neveikia. Suprask, privataus verslo „bitutės“ (čia toks saldus „Verslo žinių“ naujadaras) tam valstybiniam chirurgui iš geros širdies duonutės ant stalo padeda ir lyg kokiam išdykusiam vaikučiui leidžia operacinėje pažaisti. Kvailystės, sakysite? Būsite teisūs. Bet tos ilgus metus į žmonių galvas kimštos kvailystės yra visų esamų viešojo sektoriaus bėdų ištakos.
Prieš pradedant keisti esamą padėtį ir imtis mokėti viešojo sektoriaus žmonėms už jų darbą (atsilyginti ir už išsilavinimą, ir už kompetencijas, ir už ilgas darbo valandas) iš savo galvų turime išmesti šį pradinį mąstymo absurdą, taip noriai peršamą visokių pseudoinstitutų ir bankelių ideologų. Su sveiku protu ir mokslo logika paremta ekonomikos teorija tai neturi nieko bendra.

Kai tokia mintis pasieks rinkėjų ir jų atstovų Seime galvas, bus žengtas pirmas didelis žingsnis.

Kita vertus, būtent tada bus suvokta ir tai, kad gauni tiek, kiek įdedi: jeigu nuolat kuri schemas, kaip sumažinti mokesčius verslui, kuris esą vienintelis kuria gėrybes, tai anksčiau ar vėliau visuomenė (tame tarpe ir verslas) pralošia, nes menksta gyvenimo kokybė, darbo jėgos kompetencijos, visuomenės konkurencingumas, kuris turtingame pasaulyje matuojamas tikrai ne vien verslo pasitenkinimo skaičiais. Būtent čia, tokiame viešojo sektoriaus nužeminime į šalutinį dalyką, slepiasi ir mūsų labai žemos pridėtinės vertės gamybos, ir emigracijos šaknys. Protingas, sumanus – dažniausiai aukštų technologijų – verslas, kurio dalis Lietuvoje auga, tai puikiai supranta.

Šiandien reikia kalbėti ir apie naujai S. Skvernelio kabineto proteguojamas vadinamųjų struktūrinių pertvarkų schemas, kurios kol kas tėra 12 puslapių tuščių šūkių rinkinukas.
Tai, kas bandoma įpiršti vadinamajame mokesčių pertvarkos pakete, ir esmės yra tik dar vienas bandymas sumažinti viešąjį sektorių ir jam skiriamas lėšas: mažėjantys mokesčiai, be jokios abejonės, reiškia ir mažesnius arba neproporcingai augančius medikų, gydytojų, socialinių darbuotojų (jie, beje, jau dabar prisiima visus mažo viešojo sektoriaus kuriamus iššūkius ir disproporcijas) atlygius.

Neatsitiktinai neproduktyvaus, tad likutiniu principu finansuojamo, viešojo sektoriaus ideologai iš įvairių Lietuvos bankelių, nors dar nėra net realių skaičių, jau šaukia, kad būsima reforma yra gėris. Jeigu norite tikėti, kad tie saldžiai suokiantys žmonės mąsto apie subalansuotą ekonomiką ir daugumos gėrovę, tikėkite, bet aš sakau – tai MELAS. Ir kiek galiu, kovosiu, kad būtų sumažintas siūlomo dar vieno mokesčių mažinimo raundo poveikis viešojo sektoriaus žmonių atlygiams.

Gyveni, kai mąstai, esi budrus ir daliniesi.

Sėkmingo mitingo, kur išgirskite vieni kitus ir priverskite girdėti tuos, nuo kurių priklauso galutiniai sprendimai.