2016 birželio 9 diena

Kolega Vladimiras Laučius (sakydama kolega šį sykį turiu galvoje abiejų mūsų kaip viešosios erdvės komentatorių padėtį) šiandien rašo: „Dalia Grybauskaitė ir jos komanda sugeba parengti gerus metinius pranešimus: nenuobodžius, ne per ilgus, neapkrautus biurokratinės kalbos gelžbetoniu“.  Dėl kanceliarinės kalbos iš dalies sutikti galima, bet va dėl kitų dalykų prieštarauju. Skaičiau visus septynerius Prezidentės pranešimus ir vienas  ypatingai į akis krentantis dalykas tas, kad pranešimai nuobodūs: mirga šūkiai, nesueina minties gijos, lekiama, kaip galvą pametus per laukus vis pamojuojant atšipusias kardais, kurie priešo galvų taip ir nepasiekia. Net pats priešas lieka aiškiai neįvardintas, ir bent jau aš manau, kad tas priešas nėra vardu pavadinamas neatsitiktinai, mat jis ne tiek Lietuvos ar bent daugumos Lietuvos žmonių priešas, o koks asmeninis Prezidentės tų metų neprietelius.

Keisčiausia tai, kad visa tai dėstoma absoliučiai priešingu, nei tikėtumeisi iš strimgalviais lenkiančio pranešėjo, kalbos tonu: šaltu, vos sarkastišku, nuosaikiai lėtu. Retorika taip pat primityvoka: faktų gijos sunkiai susimezga į vientisą pasakojimą; metaforų reta, jos banalios, na tos, kurias taip mėgsta prasčiau išsilavinę žurnalistai. Visas pasakojimas tiek nerišlus, kad kiekvienas mato tai, ką nori pamatyti.

Jeigu pastaroji tiesa jums atrodo politiko kalbos privalumas, pamąstykite dar kartą. Tikrai norite kad tauta išliktų ir vienytųsi? Jei taip, jos lyderių kalbos turi siųsti aiškią emociją, suprantamą žinią ir tikslų  darbų planą.

O dabar nuosekliau paanalizuokime tai, ką girdėjome prieš kelias valandas Seime.

Tekstas skyla į keletą aiškiai skiriamų dichotomijų.

Kai prezidentė žvelgia į Lietuvą tarsi iš paukščio skrydžio, mato „neabejotinai gerą vaizdą“, kuris, kai tas žvilgsnis stabteli ties ta ar kita detale, tarsi persimaino, ir tada jau atsiveria  skurdas, socialinė atskirtis, pajamų nelygybė, demografinės skylės, netinkamas mokymas, neefektyvus sveikatos sektorius, inovacijų stygius, neefektyvus valstybės valdymas, smurtas, luošinami ir žudomi vaikai, mušamos moterys, patyčios, priklausomybės, alkoholizmas  ir taip toliau, ir panašiai. Kuris vaizdas yra tas tikrasis šalies veidas, paliekama interpretacijoms. Žinia adresato nepasiekė arba, tiksliau, adresatas išgirdo tai, ką norėjo išgirsti.

Žvelgiam toliau ir dabar jau suprantame, kad Lietuvos grožis — tai „visos šalies darbščių ir sąžiningų žmonių nuopelnas“ (prezidentė atveria gėrio pradus), bet, deja tie „gerieji žmonės“, tie viską pakeisti galintys „aktyvūs ir sąžiningi rinkėjai“  išnaudojami juos nuolat apgaudinėjančių „neišsikuopiančių“ politikų“, kurie „veržiasi į rinkimus“ ir „murkdosi korupcinėje klampinėje“ (blogio daigai).

Politinę ir socialinę  dichotomiją galiausia papildo religinė skirtis: kai nuodėmingųjų politikų ir valdininkų užsėsta Lietuvos valstybė „trypčioja vietoje“ ir skęsta „vienadienėje rutinoje“, išganytieji, „gindamiesi nuo pragaištingų rizikų“ susitelkia nacionaliniam žygiui „Už saugią Lietuvą“, ir „skatina žmogiškumą, padeda įveikti priklausomybes, apsiginti nuo smurto, įsivaikinti ar globoti, parodo kitokį gyvenimą, įkvepia asmeniniu pavyzdžiu“ .

Amen[1].

Grįžkime prie giluminės šios iš esmės nerišlaus teksto [ko vertas vien pasažas apie tai, jog „žengiame į geresnio gyvenimo lūkesčių laikotarpį“ tuo metu, kai „savo gyvenimuose“ nematome ekonominio augimo rezultatų] žinios. Prezidentė aiškina, kad „turime pripažinti [savo] strateginį neįgalumą“, kurį siūloma spręsti Europos Komisijos ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos jau ne kartą išrašytais receptais (toliau banalybės apie nelygybę, mokesčių (ne)surinkimą, pensijų sistemos pertvarką… ).

Bandant užčiuopti šalies vadovės logiką, manyčiau, verta stabtelėti ties anuo jos minimi „strateginiu neįgalumu“. Tokios sąvokos klasikinė politinė teorija neturi, tad tenka kliautis interpretacijomis. Tikėtina, kad šiuo atveju kalbama apie tiek apie formas, kiek apie sistemines Lietuvos  ekonominio-socialinio modelio ydas,  taigi, ne tiek strateginį, kiek sisteminį neįgalumą.

Vakar kino teatre prieš filmą tarsi sovietų laikais mačiau reklaminį jungtinių tautų filmuką, kur Lietuvos prezidentė kalbėjo apie „įtraukią plėtrą“. Tarptautinei auditorijai skirtas tekstas buvo kitaip sudėliotas, bet gal vidiniam naudojimui tas „įtraukios plėtros“ stygius ir buvo pateiktas kaip „sisteminis neįgalumas“, taigi įtraukios plėtros stygius ir socialinio ekonominio šalies modelio yda. Kartoju, gal…Čia matau dvi galimas skirtingas interpretacijas.

Jeigu Prezidentė naudodama aptariamą sąvoką kalba apie sistemines šalies modelio ydas, tada jos metinis pranešimas apgailėtinas dėl deramo lygio adekvačių pasiūlymų stygiaus.  Sisteminės įtraukios plėtros ydos nesprendžiamos laisvės ir gėrio piknikuose, kur Facebooko „šviesuomenė“ gėrisi savimi ir dalinasi savo pasiekimais. Jeigu jau taip, tegul ta kūrybinė šviesuomenė pradžiai pasidalina tokia pat valstybės išlaikymo našta, kaip eilinis samdomas darbuotojas, kuris dabar nuo analogiškų pajamų mokesčių moka beveik dvigubai daugiau.

Bet jeigu čia kalbama tik apie tai, kad valdininkija ir politikai trukdo jau esamam puikiam modeliui parodyti visus savo privalumus, tada blogiau. Nes tada teks sutikti, kad tikrai didžiausia bėda anas mokesčių nesurinkimas ir 50 tūkst. piliečių su priklausomybėmis (tikrai tik tiek, jeigu mušama kas trečia moteris, kaip aiškina prezidentė?), o ne paieška atsakymo į klausimą, kurį uždavė Delfi skaitytojai pasivadinę „Pavargom“: „Auginam du vaikus. Kol buvo seneliai, padėdavo, dabar likom vieni iš algų du dirbantys negalim pilnai aprūpinti dviejų vaikų. Neviltis… ateities šioj šalį nei savo, nei vaikų nematom. Dantų nėra už ką pasitaisyti…“. Per penkias pirmas valandas nuo prezidentės pranešimo pradžios komentarą „palaikino“  410 skaitytojų.

[1] Amen (hebr. אָמֵן „tikra tiesa“) – formulė, naudojama žydų, krikščionių bei musulmonų maldose, kurios apytikslis vertimas – tikra tiesa, tebūnie taip, taip yra, „taip turi įvykti“.  Taigi, amen išreiškiamas bendruomenės pritarimas kalbančiajam.