2017 vasario 16 d.

Šitas ilgokas tekstas apie gyvenimo Seimo nario kailyje ypatumus 99-aisias laisvos Lietuvos metais yra mano antrasis sveikinimas su Vasario 16-ąja.
Vakar sąmoningai (VISIŠKAI SĄMONINGAI IR APSVARSČIUSI) pažeidžiau dar pernai metų pabaigoje Etikos ir procedūrų komisijos nustatytą reikalavimą kas bebūtų dalyvauti Seimo komitetų posėdžiuose. Nedalyvavau, nes buvau užimta darbais, kurie, mano galva, dešimtys kartų svarbesni mano Tėvynei, nei dar vienos n-tosios įstatymo pataisos (beje, dažnokai neaišku, kieno inicijuotos ir kam tarnaujančios) aptarimas.
Tada Etikos ir procedūrų komisijos nusprendė, kad Seimo nariai, dalyvaudami susitikimuose su rinkėjais ar kituose renginiuose Seimo komitetų laiku, šiuos posėdžius praleidžia be svarbios pateisinamos priežasties. Nutarimas buvo grindžiamas Konstitucinio Teismo pasisakymu, kad pagrindinė Seimo nario pareiga yra dalyvauti Seimo posėdžiuose. Tegul. Aš nedalyvavau. Gali sumažinti atlyginimą. Gali pasmerkti ar kitaip kaip nors linčiuoti. Mano sąžinė man visada buvo ir bus svarbesnė, nei kokie nors instruktažai ar kvailos direktyvos.
Manau, kad pagrindinė Seimo nario pareiga yra visur ir visada atstovauti savo valstybę ir bandyti padaryti ją sąžiningesne bei visiems teisinga pagal aiškiai identifikuojamas gyvos sąžinės normas. Atėjau į Seimą kalbėti vardu didelės dalies tų, kurie kasdien ilgus metus mokosi, dirba, aukoja save valstybei, vardu tų, kurie nesidraskydami dėl algų tarnauja mūsų šaliai, bet vis dažniau ir dažniau paliekami už sąžiningos politinės ir pilietinės konkurencijos durų. Kalbėti vardu tų, kuriems primeta dideles prievoles, bet pamiršta duoti instrumentus nurodymams vykdyti. Kalbėti vardu tų, kurie priversti emigruoti, netenka darbo, netenka tikėjimo sąžininga politika, nes valstybėje įmanoma net tokia situacija, kai nieko, absoliučiai nieko nereiškianti „diva“ drįsta eiti į Seimą, o ją atsivedęs senstelėjęs gerbėjas taip spjauna į veidą dorajai išsilavinusiai Lietuvos jaunimo (ir ne tik jo) daliai, šiuo ir kitais savo poelgiais demonstruodamas, kas jo ir jo gerbėjų galva, yra šios šalies prioritetas. Aš atstovauju kitokioms vertybėms ir nekalbu apie abstrakčią darną, aš kalbu apie sąžinę ir protu bei skaidria morale pagrįstą pagarbą sau, bendruomenei ir valstybei.
Taigi, vakar turėjau du susitikimus su akademine jaunuomene ir jų dėstytojais bei dalyvavau šventinėje ceremonijoje, kur du iš trijų mano padėjėjų gavo savo anksčiau apgintų daktaro laipsnių diplomus.
Jie ir kiti tą dieną Vytauto Didžiojo Universitete už akademinius pasiekimus apdovanoti, pagerbti žmonės yra tikrasis Lietuvos elitas, kuriam tarnauti esu pašaukta savo tikėjimo Lietuvos valstybės ateitimi. Aš važiavau jiems padėkoti ne tik savo, bet ir savo atstovaujamos tautos vardu.
Diena prasidėjo KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete diskutuojant, ar politinė etika lygi politinei moralei. Jei sutarsime, kad politinė etika — tai visų tų anksčiau minėtų procedūrų prioritetas prieš sąžinę ir protą, jei sutarsime, kad suderintos kojinės ir etiketo išmanymas yra daugiau už gebėjimą suvokti moralės dilemas, ieškoti sąžiningų atsakymų į kasdienius mąstančio žmogaus dvasios kančių klausimus, tada taip, etika svarbiau. Jei remsimės morale, tai procedūrinė etika dažnai, labai dažnai pasirodys tiesiog moralės žudikas.
Politiko moralė visada turi remtis paieška atsakymų į tuos klausimus, kurie dar nesuformuluoti jau kirba tautos širdyje, jos dvasioje. Jo pareiga ieškoti žodžių ir kelių, kurie padėtų išbristi iš nevilties niekada to nevilties kelio neapšviečiant tuščiomis vadinamojo pozityvaus mąstymo lemputėmis, kurios tėra ignis fatuus, žaltvykslės mirties alsavime. Jo pareiga kalbėti tiesiai, kalbėti gal ir žiauriai, kalbėti suvokiant, kad tas, kuris kankina ir smurtauja dažniausiai yra didžiausia auka, bet vis dėlto sugebėti rasti pusiausvyrą ir nenugrimzti į saldų visokeriopos gėrystės ir kvailokų šypsenų lauką ir nepamiršti aukų.
Po to buvo susitikimas su Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Socialinio darbo katedros bendruomene apie socialinio darbo profesijos iššūkius. Taip, šitie žmonės yra (turi būti) tikrosios gėrio jungtys, bet itin dažnai man atrodo, kad jie turi padėti ne tik kenčiantiems, atstumtiems, atskirties prislėgtiems, padėti ne tik sau, kad realiai galėtų atlikti savo prievoles, bet padėti ir visai visuomenei. Jie gali padėti mums pamatyti save. Ir tai didžioji šalutinė jų darbo prasmė.
Taigi, aš didžiuojuosi jumis, Laurynai ir Aiste. Aš gėriuosi visais tais jaunais žmonėmis, kurie tokiomis atšiauriomis akademinės erdvės sąlygomis siekiate žinių ir mokate dalintis.
Nedrįsau vakar per ceremoniją prieiti prie už akademinius pasiekimus apdovanotos merginos neįgaliojo ratukuose. Pabijojau būti ne taip suprasta, bet mano širdis buvo su ja. Ypatingos sėkmės ir Dievo palaimos Tau.
P.S. Vakar, kaip mane informavo žurnalistai, čia minima Etikos ir procedūrų komisija svarstė „darbo“ žmonių iš Suvalkų ir Viduklės laiškus, kuriuose piktinamasi mano viešai dėstoma pozicija vadinamuoju R. Karbauskio ir G. Kildišienės klausimu. Nesu tų laiškų mačiusi, apie posėdį informuota nebuvau, tad plačiau pakomentuosiu, kai turėsiu daugiau informacijos. Bet taip, manau, jog minėti žmonės yra Lietuvos politikos gėda.