IQ su minusu

Palengva sugrįžtu prie to, ką praradau 2016 metų lapkritį tapusi veikiančia politike. Trumpai: kai darbus dėlioja politinė dienotvarkė, neturi privilegijos atsiduoti tam, ką PATI manai esant svarbiausia. 

Skamba arogantiškai? Galbūt. Arogancija — mano didžiausias turtas, kurį saugau ir puoselėju. Juolab, kad jokio kito neturiu. 

Ilgus metus nuo tada, kai 1988 metų rudenį „Švyturyje“ pasirodė mano pirmasis straipsnis, ganėtinai donkichotiškai į ekonominio liberalizmo apsėstas smegenys bandžiau įsodinti mintį, kad žmogaus vertė nematuojama jo piniginės svoriu ar posto skambumu. 

Įrodinėjau, kad savo gimdytoją — politinę ekonomiją paminusi ir sudėtingų moralės dichotomijų nebereginti ekonomika tėra tuščias nevaisingas žiedas. 

Beveik keturiems dešimtmečiams prabėgus esu priversta sutikti, kad įvertinti kontekstą, įžvelgti sąryšius anapus reiškinių, skirti  priežastį ir pasekmę, juolab logiškais argumentais pagrįsti savo kalbą, sugeba vienetai. Dauguma patogiai įsitvirtina kasdien girdimų propagandinių šūkių narkotizuojančiame malonume. 

„Kas lieka pelei, įvarytai į kampą, — jeigu kas, šokt ir išdrąskyt akis“^[i], cituoju poetą Sigitą Gedą, vertinantį sovietmečio kūrybinę aplinką. Jo kūrybą analizuojantis Rimantas Kmita tokį kūrėjo agresijos judesį savotiškai pateisina laikmečiu, kai „…dviejų tiesos pusių nėra, tėra vienos pusės bandymas kontroliuoti kitą — braukyti ir  stabdyti“^[ii].  

Pasikeitęs laikas pastumia kompaso strėlę. Išnykus profesionaliems cenzoriams, jų kėdes palaipsniui užsėda žiniasklaidos vidutinybės. Neturėdamos galimybės tiesiog išbraukti jiems, nors dažniau jų korumpuotiems leidinių savininkams, nepriimtinų idėjų, jie imasi eliminuoti žmones, kurie tas mintis dėsto. 

Profesionalų meno — knygų, teatro ar koncertų — vertinimą, tokį svarbų ne tik klausytojams, bet pirmiausia patiems autoriams ar atlikėjams, o netiesiogiai ir visam visuomeniniam šalies klimatui, keičia iš anksto apmokėtos „piarščikų“ panegirikos. Kiekvienas priklydęs operos solistas netikėtai tampa pasauline įžymybe, o vulgari madingos rašytojos knyga pasaulį (atsiprašau, Prancūziją) sukrėtusiu kūriniu. Vienu žodžiu, stingdantis nesibaigiančių orgazmų šaltis, ne kitaip. 

Veikimo logika, kai dirbtinis žavėjimas geriausią prilygina prasčiausiam, atsisuka prieš tikrai puikius autorius, o minia netenka kelio ženklų. 

Blogiau tai, kad dirbtinai sumodeliuota kultūra ilgainiui išnešiojo negyvą politiką. Sumokėjęs kokiam leidiniui, pataikaudamas laidų vedėjams ar leidinių savininkams būsi pristatytas kaip tikra lakštingala, nors net iki žvirblio netempi. Ir niekas, nė vienas vadinamasis apžvalgininkas ar ekspertas nė necyptels. Visi jie žmonės mandagūs, o mandagūs, nes mėgsta pinigus ir be dirbinių šypsenų jų galvų skrynelėse sunku ką nors papildomo aptiki.

Aukščiau minėtas agresyvios pelės vaizdinys irgi ne atsitiktinis. Jį prisiminti pastūmėjo toks, tarkime, iškilus plunksnos meistras, žurnalistikos dirvonus, kaip pats sakosi, aręs visose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, Evaldas Labanauskas. 

Šis IQ bendradarbis Briuselyje (čia jau rimta, ar ne?) neseniai rašė: „Lietuvoje aštriu liežuviu pagarsėjusi, bet EP pilka pelyte tapusi Aušra Maldeikienė jau pranešė, kad nedalyvaus rinkimuose“. Tad šiandien ši pilka pelytė išlys iš urvelio ir aptars, kiek IQ išties vertas „IQ“, kuriame peles trypia žurnalistikos dramblys.  

Kad einu vienai kadencijai, žodžiu ir raštu ne kartą pranešiau dar 2019 metais per rinkimus. Na bet drambliams atleistina — jie aukštai, tai pelių cypcėjimo negirdi. 

E. Labanausko įžvalga, kad Europos parlamente esu gana tyli, teisinga. Nesu ir niekada nebuvau tas politikos sunkiasvoris, kuris it volu važiuoja per politikos brūzgynus ir suka jos girnas. Buvau ir esu tik stebėtoja, ieškanti reiškinių prasmės ir be sustojo jau keturis dešimtmečius aiškinanti savo skaitytojams, ką matau ir ko jie gali tikėtis. Dar labai mėgstu tyliai padėti kolegoms, jeigu jie turi pakankamai proto paprašyti. 

Politiko darbas man visad buvo ir yra sunkus:  nemoku manipuliuoti, esu patikli ir atvira, nedrįstu trukdyti žmonių, jeigu manęs tiesiai nepaklausia. Man žiauriai stinga vadinamojo mandagumo, tad matydama rinkėjams pavojingą melą rėkiu, o ne apsimetu akla ir kurčia. Visos šios savybės veikiančiam politikui dividendų neneša.

Atsakydama į priekaištus tik priminsiu, kad nuosekliai vykdžiau tai, ką žadėjau per rinkimus: aiškinau, kaip veikia parlamentas, kokius klausimus sprendžia, ką jis gali ir ko negali. Per penkerius metus įrašiau 126 video iš EP, parašiau trejetą knygų, organizavau renginius, mano galva, labai svarbiomis, bet nepopuliariomis temomis — apie klerikalizmą Lietuvoje,  Stambulo konvencijos svarbą ar onkologinėmis ligomis sergančiųjų stigmatizavimą. Tiesiog sąžiningai ėjau eilinio politikos kareivio pareigas, kaip tai dariau visą savo gyvenimą visose man siųstose pareigose. 

Kita vertus, matyt, ta pilka pelytė labai kaitina dramblio širdį, jeigu nuo jos net būsimų Europos parlamento rinkimų Lietuvoje pristatymą pradeda. Už tokią garbę, žinoma, dėkoju, tik gaila, kad IQ žurnale pademonstruotas asmeniškas dramblio IQ nedidukas.  

Trijose 27 trumpų  eilučių pastraipose rikiuojasi 6 dabartinių europarlamentarų pavardės ir porą trivialių prognozių. 

Atrodytų, akivaizdūs klausimai, tarkime, o ką tie rinkimai reiškia Lietuvai, kokia jų prasmė konkrečiu momentu, kai pasaulis keičia savo politinį pavidalą, ką rodo tai, kad Lietuvos delegacija vyriausia amžiumi ar kokio pobūdžio politikus vertėtų Lietuvos rinkėjams siųsti ir ką jie realiai gali pasiekti, etc. lieka anapus kelių banalių ištarmių^[iii]. 

Jei manote, kad mano verdiktas per griežtas, perskaitykite „Pasaulis 2024“, kurį leidžia IQ žurnalas. 

Leidinys, kaip skelbiama, sudėliotas pagal išimtinę licenciją leidžiančią versti ir publikuoti „The Economist“ ateinančių metų politines, ekonomines ir technologines prognozes. „The Economist“ prenumeruoju jau bene 20 metų, tad tekstų originalus perskaitau dar lapkritį. Jie tikrai verti dėmesio, nors ir ganėtinai dažnai nepasitvirtina. 

Gaila, bet kokybiškos žurnalistus kontekste keli lietuvių autorių tekstai stebina tik lėkštumu. 

Apžvalgininkė (?) Liepa Žeromskaitė cituoja porą viešojoje erdvėje  nuolat šmėžuojančių ekonomikos ekspertų. Tai, kaip žinia, pradedančio reporterio darbas. Ji daugmaž raštingai, nors žiauriai nuobodžiai sudėlioja svetimų minčių tekstuką. Anapus beprasmiškai sumestų skaičiukų nė su žiburiu neaptiksi jokio asmeninio santykio su tekstu bei aptariamais reiškiniais, kas privaloma apžvalgininko statusą turinčiam žurnalistui. 

Itin švelnus verdiktas: nuobodu ir beprasmiška. Tokia, sakyčiau, romanų, skirtų tarnaitėms, lygio lektūra, tikrai neverta jokio dėmesio. Akivaizdu, kad autorė neturi apžvalgininkei deramo išsilavinimo bei gebėjimų. Trumputė kitų jos opusų paieška internete rodo, kad pasitelkus svetimas mintis rašo apie viską — nuo dirbtinio intelekto iki kosminių technologijų. Jokio ryšio tarp ambicijų ir  amunicijų. Pavardę išgirdau pirmą kartą, ateityje jos kūrinėlių vengsiu kaip kryžiaus. 

Bendradarbio Briuselyje tekstą jau minėjau. Palyginus su L. Žeromskaite, tikrai geriau. Kai pastaroji negromuliuodama virškina svetimas mintis, E. Labanauskas bando bristi į vandenis, kur plauko žinomesnės pavardės ir net pateikia asmeninę perspektyvą, kiek tikėtinas to ar kito politiko tolesnis kopimas į valdžios olimpą. 

Pastaroji perspektyva, kai dėmesys politiniams procesams redukuojamas į tikėtinas postų dalybas, mano galva, gerai atskleidžia šio autoriaus mąstymą. 

Pirma, jo akyse statusas pats savaime yra didelė vertybė, apibrėžianti galutinę žmogaus vertę. Neatsitiktinai prisistatydamas LinkedIn‘e jis ypatingai akcentuoja savo vadovaujančio darbo patirtį, bet ne jo turinį ar įtampas.  

Antra, remdamasis geriausio biurokratinio mąstymo pavyzdžiais, jis net nebando svarstyti, o koks tikėtinas vieno ar kito kandidato intelektualinis ir vertybinis potencialas, kuris galiausiai ir lemtų institucinius pokyčius vienoje ar kitoje struktūroje. Konkrečiu atveju vėlgi akivaizdus atotrūkis tarp autoriaus ambicijos analizuoti ir gebėjimo analizuoti, tad galiausiai rimtą analizę keičia žemesnio išsilavinimo publikos tokia mėgstama gandų sklaida. 

Šiame pilkame gėlyne pats leidinio vyriausiasis redaktorius Ovidijus  Lukošius tikrai ryškiausias žiedas. Jo tekstuose  jau randame ir svarstymų, ir platesnės perspektyvos. Nieko naujo ar netikėto, išliekama intelektualiai saugioje zonoje, bet gi tikrai ne kiekvienas žvaigždes nuo dangaus privalo skabyti. 

Labiau kliūva tai, kad praktiškai neįmanoma pasakyti, kokiam skaitytojui skirtos jo apžvalgos, kaip ir pats jo formuojamas leidinys. Profesionalams tai tėra laiko nevertas banalus puikiai žinomų dalykų kartojimas, politika besidominčiam smalsiam rinkėjui  nieko naujo, atsitiktinai priklydusiam praeiviui trūksta konteksto. Kai rašai visiems apie viską — turinys pakimba ore. Netenka skaitytojo. 

Įtarčiau, kad koją kiša ir bandymas vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių.  Apžvalgininko statuse, ypač  nevaisingose Lietuvos žurnalistikos pievose, jis gal ir ne prasčiausias variantas. Bet ambicija redaguoti tikrai verstų išsikelti ne tik klausimą, o kam skirtas leidinys, bet ir svarstyti, tarkime, kokiu tikslu samdomi autoriai, kurie jau gimė mirę?  

Vis dėlto kaip redaktorius O. Lukošius galutinai pasirašo sau profesinio neįgalumo nuosprendį vienoje iš apžvalgų vertindamas liberalių centro dešinės rinkėjų 2019 metų pasirinkimą balsuoti už Gitaną Nausėdą. Pasak jo, anie balsavo už, nes jis „atrodė saugus pasirinkimas, nors vėliau paaiškėjo, kad nugalėtojas buvo su kauke“^[iv]. 

Kam liberalioje demokratijoje reikalinga žiniasklaida? Atsakymas trivialus: laisva spauda tarnauja sarginiu šunimi, kuris aršiai loja pamatęs demokratijos priešus. Kitaip sakant, nuplėšia veidmainių kaukes. Vykdydama šią institucinę priedermę ji nuolat stebi ir vertina visų pirma ne pretendento galimybę įkopti į tą ar kitą postą, bet jo vertybes, mąstymą, gebėjimus ir pasiruošimą darbui. Gero sarginio šuns uoslė leidžia skirti mandagumą ir veidmainystę. 

Iki bet kokių rinkimų G. Nausėdos panieka žemiau jo pareigose esantiems žmonėms buvo vieša  paslaptis. Apie ją kalbėjo ne vienas ir ne du banko, kur jis dirbo žmonės. 

Skandalinga ir drįsčiau įtarti ne visai švari namo draustinyje statyba ir tos statybos peripetijos teisme. 

G. Nausėdos ekonomikos neišmanymas stulbino. Jis tai viešai demonstravo savu laiku žiniasklaidoje nušviestuose profesiniuose ginčuose su profesoriumi Romu Lazutka ir „Swedbank“ analitiku Nerijumi Mačiuliu. Abiem atvejais G. Nausėda demonstravo akivaizdų elementarių ekonomikos pradmenų neišmanymą. Tokių pavyzdžių dešimtys. 

Mušta buvo ir jo gerovės valstybės korta, žinant, kad prieš gerovės valstybę tarnaudamas banke jis nuosekliai kovojo porą dešimtmečių. 

Viskas, ką 2023 metais turėtų padaryti sąžiningas pats sau nemeluojantis redaktorius, tai muštis į krūtinę su žodžiais: „Mea culpa, mea culpa, mieli liberalūs mano tekstų skaitytojai, aš jūsų neįspėjau, nors tam buvau pašauktas, aš tingėjau ir netikrinau, aš norėjau patikti tam, kuris ateis, nes moku tarnauti, bet drąsus esmi tik spardydamas silpnesnį“.

G. Nausėda nėra atsitiktinis reiškinys. Jis yra visų šitų labanauskų ir lukošių bendras dvasinis vardiklis. 

^[i] Rimantas Kmita, Ugnies Giesmės/ Tūkstantis Sigito Gedos veidų, Vilnius, Tyto alba, 2022, 134 psl. 

^[ii] Ten pat, 192 psl.

^[iii] Evaldas Labanauskas “Sudie, Briuseli, labas, Briuseli“, IQ. Pasaulis 2024, psl. 35. 

^[iv] Ovidijus Lukošius, „Nesakyk „op“…/ Kas Gitanui Nausėdai gali sutrukdyti laimėti prezidento rinkimus?“, IQ. Pasaulis 2024, psl. 34