Kovo pradžioje Lietuva rinks savo atstovus miestų savivaldybėse. Šiandien pabandysiu paaiškinti, kokie kriterijai gali padėti suprasti, už ką jums vertėtų balsuoti.

Pirmas klausimas, ties kuriuo įklimpsta ne tik rinkėjai, bet ir tie, kurie pretenduoja jiems atstovauti, yra klausimas dėl to, ar savivaldybių tarybų nariai yra politikai? 

Mintis, kuri dažnai paslepiama po tokiu klausimu, nėra labai sudėtinga, bet nuo to, kaip į tą klausimą atsakysi, priklauso tikrai daug. 

Ūkinių klausimų akcentavimas

Bene labiausiai sovietinis paveldas žmonių galvose išlenda, kai jie pirmenybę politiniuose rinkimuose teikia ne politikai, o vadinamajai ūkinei veiklai.

Taip mąstantys žmonės mėgsta aiškinti, jog nesvarbu, kad vagia, svarbu, kad ir miestui kažką daro. Kas tas nuostabusis kažkas, kuris neva daromas miestui, neaišku. Nelabai aišku ir tai, kas tas miestas, kuriam esą daroma.

Klausimai be rišlių atsakymų, tačiau turi daug gerbėjų. Keistoka, bet taip galvoti gali ir visai jauni žmonės. 

Panašaus mąstymo pavyzdžių apstu per kiekvienus rinkimus. Šiuo metu bene aktualiausias ir aštriausias pavyzdys – matijošaitiada Kaune. 

Panašių neapibrėžtų ir paprastai išimtinai ūkinių klausimų akcentavimas labai įprastas autokratinei politikai. Nors itin drastiškas, bet tikslus tokio visuomenės užvaldymo pavyzdys gali būti putino rusija. Palyginkime. 

Savų ratas

Visvaldo Matijošaičio rinkimų sąraše pilna giminaičių, draugų ir net moteris, kuri bene penkerius metus nešioja „širdies draugės“ titulą. Toks savų ratas. 

Šalia kai kurios garsios jau tikrai garbaus amžiaus žmonių pavardės. Jas matydamas nori nenori prisimeni putino kosmonautę tereškovą iš dūmos, – toji irgi visiškai taip pat nemato jokių lyderio trūkumų.

Tinka viskas – graudūs melai apie verslą ir neva teisėtai pasisavintas žemes, tradicinių vertybių gynėjams labai būdingi seksistiniai juokeliai ir homofobiškos kalbos. Manyti, kad kadais garsi šokėja, kuriai tai priimtina, yra inteligentiškas žmogus, būtų tikrai naivu.

Kuo pavojingas panašus politinis laukas? Nors ir akivaizdu, kad tokioje atmosferoje miesto bendruomenės ištekliai įvairių schemų pagalba palaipsniui nusėda savų rankose, gerokai blogiau tai, kad formuojasi neapykantos kitiems, kitokiems ir silpnesniems laukas. 

Valdžios svertai vienose rankose

Autokratinis valdymo modelis susijęs su galios viršenybe. Turinčiuosius galią linkstama vertinti palankiai, o tie, kas jos stokoja, paprastai diskriminuojami. Sprendimų priėmimas čia orientuotas ne į bendrąjį gėrį ar juolab solidarumą. 

Sistema konstruojama taip, kad vis daugiau valdžios svertų būtų sukoncentruota vienose rankose, nes galios koncentracija leidžia gauti dar daugiau galios. 

Palaipsniui įsukamas užburtas ratas: pasitelkus manipuliacinius mechanizmus, propaguojant stereotipus ir vadinamąsias tradicines vertybes skatinama neapykanta įvairioms gyventojų grupėms. 

Nors Lietuvoje esu girdėjusi apgailėtinų aiškinimų, kad toks modelis esą leidžia veikti operatyviai, greičiau pasiekti gamybinių rezultatų, jo pasekmės liūdnos.

Bendruomenė susiskaldo, stiprėja priešiškumas, augantis miesto gyventojų pasyvumas paradoksaliai juos stumia į dar didesnę priklausomybę nuo valdžią savo rankose sutelkusio autokratinio lyderio. 

Žadėta gerovė ir didesnės galimybės visiems tolsta, socialinė įtampa tik didėja, o rinkimų sąrašuose menksta veiklių savarankiškų žmonių dalis, ir auga teistųjų kandidatų gretos.

Ne miestas, o miestiečiai 

Ir kalbu čia ne vien apie Kauną ar Druskininkus. Tokių savivaldybių, kur vyrauja panašus veikimo modelis, apstu visoje Lietuvoje. 

Norint įveikti tokį besiplečiantį blogį, visų pirma būtina suvokti, kad savivaldos rinkimuose renkami politikai. Pabrėžiu: ne ūkvedžiai, o politikai, kurių darbas yra siekti ne didesnės valdžios, o kiek įmanoma platesnės viso miesto ar rajono bendruomenės įtraukties į bendrus projektus. Ką tai reiškia konkrečiai? 

Taigi, antras punktas. Dėl ko renkame savivaldos Tarybą? Labai trumpas atsakymas – taryboje susirinkę politikai turi numatyti bendruomenei svarbiausius klausimus, aptarti ir patvirtinti miesto ar rajono biudžetą, stebėti, kad būtų kiek įmanoma sąžiningiau pasirūpinama tomis sritimis, kurios vienodai svarbios visiems – švietimu, sveikatos apsauga, parama seniems žmonės, nepamirštant ir tų, kuriems privalu padėti oriai mirti. 

Esminė kiekvieno miesto problema yra ne miestas kaip toks, o žmonės. Tų žmonių kasdieniai reikalai. 

Ieškodami kandidato, už kurį balsuosite, visada pagalvokite, kokie dalykai mieste jums aktualiausi ir pažiūrėkite, kas ir kaip tai prisimena. 

Pinigai atiteko verslui

Jeigu apie jums svarbų klausimą viešosiose diskusijose, kur temų ratas apsiriboja vidutiniškos kokybės žurnalistų klausimais, nekalbama, drąsiai rašykite laišką kandidatams ar partijos  rinkimų štabui. Pasidomėkite, ką jie ketina daryti jums svarbioje srityje. Jeigu atsakys – puiku.

Galite rimčiau svarstyti kandidatūras. Jeigu atsakymo nebus, tai irgi bus atsakymas: išties jiems reikia tik jūsų balso, o rimtai dirbti kitų labui jie nenusiteikę.

Kad geriau suprastumėte, apie ką konkrečiai kalbu, priminsiu vieną svarbų klausimą iš to laiko, kai buvau Vilniaus Tarybos nare. 

Tuo metu Vilniaus mieste stigo apie 7000 vietų vaikų darželiuose. Liberalų frakcija su meru Remigijumi Šimašiumi priekyje problemos sprendimą perkėlė ant tėvų pečių. 2015 metų birželį Vilniaus miesto savivaldybės taryba nutarė tėvams, kurių vaikučiai lanko privačius darželius, kas mėnesį kompensuoti 100 eurų (nuo šių metų kovo 1 dienos bus kompensuojama jau 120 eurų). 

Balsavau prieš. Kodėl? Suprantu, kad tėveliams, kurie negali dirbti, nes neturi kur palikti savo vaikučių, geriau privatus darželis, net jeigu sunkiai įperkamas, ypač jeigu nors iš dalies kompensuojamas.

Toks sprendimas, manau, iš principo būtų galimas trumpą laikotarpį, kol miestas sugebės pastatyti ar įrengti deramą vietų kiekį ikimokyklinukams. Tačiau sprendimas buvo neterminuotas, ir galioja jau beveik aštuonerius metus. 

Kas pasikeitė? Per tą laiką privačių darželių skaičius Vilniuje smarkiai padidėjo, ir dabar jie sudaro apie trečdalį ikimokyklinių įstaigų. Per tą laiką miesto biudžetas neteko labai solidžių sumų, už kurias buvo galima įrengti daugybę pigesnių vietų ikimokyklinukams. Tie pinigai atiteko verslui. 

Atskirties skatinimas

Savaime tai nėra blogai, bet skatina atskirtį, kam aš niekaip negaliu pritarti.

Tokiu būdu miestas parėmė turtingesnius žmones, kurie išgali savo vaikučius leisti į brangius privačius darželius. Žinant, kad vietos darželiuose yra skiriamos atsižvelgiant į daug įvairių parametrų, jų paprastai užtenka visiems, kas gyvena sunkiau. 

Vis dėlto dalis vidurinės klasės vilniečių tokioje situacijoje nukenčia labiausiai: jie neturi lengvatos prioritetine tvarka gauti savo vaikučiui vietą darželyje, ir neturi pakankamai lėšų leisti savo vaikutį į brangų privatų darželį. 

Šis pavyzdys dar kartą aiškiai rodo, kad Tarybos nariai yra politikai. Jie sprendžia problemas atstovaudami savo rinkėjų interesams, ir jų sprendimus lemia jų pasirinkta politinė ideologija. Konkrečiu atveju liberalizmas, prioritetą teikiantis individui ir verslui, o ne bendruomenei. 

Analogiška padėtis ir kitose daugumai kiekvieno miesto gyventojams svarbių sričių. Senėjant visuomenei reikia vis daugiau globos namų vienišiems senukams ar sunkią negalią turintiems žmonėms, privalu turėti daugiau hospisų ir lovų juose. 

Rypavimai apie skurstančiuosius

Panašius klausimus galima spręsti miesto biudžeto lėšomis arba didinant privačios pagalbos apimtis. Pastaruoju atveju sprendimas tikrai bus brangesnis jau vien dėl to, kad verslas siekia pelno, o tai reiškia parama bus prieinama turtingesniesiems.  

Trečia, labai svarbu nepasiduoti demagogų kalboms. Klasikinis tokio kalbėjimo pavyzdys yra socialdemokratų partija. Jos lyderiai be atvangos rypauja apie tai, kaip skursta žmonės ir kaip būtina nuolat daugiau visus remti. 

O dabar žygiuokime į Utenos rajoną, kurį jau daugybę metų valdo socialdemokratai. Lietuvių kalbos mokytojas, rašytojų sąjungos narys, meilės eilėraščių autorius, meras Alvydas Katinas valdžioje nuo 2003 metų. Pažiūrėkime, o kokie reikalai ten, kur metų metais tokie jautrūs politikai valdo. 

Tik viena detalė. 2021 metais iš Lietuvos biudžeto Utenos miestui buvo skirta 2,4 2 mln. eurų piniginei socialinei paramai nepasiturintiems gyventojams.

Iš šių lėšų panaudota 1,1 mln. eurų, o nepanaudota daugiau – net 1,31 mln. eurų. Beveik 338 tūkst. eurų atiteko skurdui mažinti, nė cento neskirta savivaldybės butų plėtrai, tiesa, 218 tūkst. eurų papildė socialinių darbuotojų ir savivaldybėje dirbančių socialinių išmokų specialistų kišenes. 

Atlygiai už „rimtą“ darbą

Gal tiesiog Utenoje nebėra skurstančių? Jeigu taip, tai tikrai puiku, kad kyla savivaldybės darbuotojų atlygiai. Bet… gerai žinau padėtį, kurioje atsidūrė vienas jaunas žmogus, turintis negalią ir negalintis dirbti. 

Pernai rudenį jo pajamos vieną mėnesį buvo mažiau nei 200 eurų, kai tuo tarpu jis tą mėnesį negavo jam priklausančios kompensacijos už namo renovaciją, nes savivaldybės darbuotojai tiesiog laiku nepasirūpino informuoti butų ūkio. 

Tai jam kainavo beveik 90 eurų. Dar per 40 eurų teko atseikėti už nekompensuojamus vaistus. Bendrai imant, vien išlaidos renovacijai, komunaliniams ir vaistams 15 eurų viršijo visas to jauno žmogaus mėnesines pajamas. Ar tai buvo svarbu algas pasikėlusiems socdemų parankiniams Savivaldybėje? 

Jie dirbo rimtesnį darbą: aiškino visiems į kairę ir dešinę, kokie blogi konservatoriai. 1,31 mln. eurų, kurie galėjo padėti vargstantiems uteniškiams, liko biudžete.  

Panaši situacija, beje, visoje Lietuvoje. Minėtais metais nepasiturintiems gyventojams paremti buvo skirta 223,3 mln. eurų, panaudota tik 128,1 mln. eurų arba 42,7 proc. 

Prisiminkite skaičius

Prisiminkite šiuos skaičius, kai eisite balsuoti. O dar geriau – pasidomėkite, kokia padėtis jūsų rajone ar mieste ir paklauskite, kodėl pinigai nepasiekia tų, kuriems jų taip reikia. 

Informaciją apie tekste minimas išmokas visose Lietuvos savivaldybėse galite rasti čia: