2015 vasario 3 d.

Tas vyras gerokai panašesnis į kovinio filmo ar roko žvaigždę, nei profesorių. Šiomis dienomis jis sukrėtė britų politinė elitą į sutikimą šalies finansų ministru Georgu Osbornu atvykęs visiškai atsipalaidavęs, ryškiu mėlynu megztuku ir odiniu švarku. Ir be jokio tokiems atvejams ar panašaus rango asmenims būdingo pasipūtimo. Kas tas žmogus? Jei dar nežinote, prisiminkite jo pavardę. Tai Yanis Varoufakis, jau kelios dienos jis naujasis Graikijos finansų ministras.

Varoufakio blogą aptikau prieš kelis metus ir nuo tada kartas nuo karto jį skaitau. Jo tekstais apie neoklasikinės ekonomikos metodologines ir teorines problemas remiuosi savo Ekonominės minties paskaitose.

Esminis dalykas, kuris mane paperka bet kuriame mokslininke, — jo gebėjimas nežaisti pagal visuotinai priimtas taisykles, nuobodžiai kartojant įsitvirtinusias ir jau vien todėl esą nuostabiai teisingas tiesas. Jei visas mokslas — tai gudrus svetimų minčių išdėstymas esą nauja forma ir pastovus banalybių kartojimas pasitelkus ne tik tvarkingai sušukuotą galvą, bet ir nuostabiai išlygintas ir prigludintas smegenis ( o Dieve, kiek daug tokių „mokslininkų“ mačiau per savo ilgoką gyvenimą), tai koks gi skirtumas tarp mokslininko ir biurokrato. Jokio. Ir tada — kam būti mokslininku, jei gali būti biurokratu?

Profesorius Varoufakis iš tų, kurie žino žaidimo taisykles, bet gimsta jas permąstyti ir sudėlioti iš naujo. Taigi, grįžta prie mokslo ištakų. Ir jau vien tuo yra gyvas ir įdomus.

Varoufakis žino taisykles ir teoriją, ir jis nėra ekstremistas, net jeigu to labai trokštų jo oponentai. Ekonomistas, matematikas, ekonometras, grįžęs prie ekonomikos ištakų,  — o tai reiškia galiausiai atgavęs politinės ekonomijos tyrėjo vardą, Varoufakis yra aistringas rinkos ekonomikos šalininkas, bet jo aistra nėra akla. Jis geba matyti ir plačiau, ir daugiau, nei vien bukai kartoti kelias bereikšmes frazes.

Jo ekonomikos sampratoje aptinkame gyvus žmones ir jų realias problemas, o ne vien miglotas kalbas apie atsietas ekonomikos reformas, kurios labai dažnai remiasi vos dviem prielaidomis: nėra žmonių, ir nėra ateities gyvenimo. Yra tik šios dienos schema ant kokio nors politiko stalo. Jums ką nors primena? Man — taip.

Varoufakis pasisako už Graikijos išlikimą eurozonoje, bet primena, kad vien „ciniškos pastangos privačių bankų nuostolius permesti ant silpnų pačių silpniausių mokesčių mokėtojų Europoje pečių“ padėties neišgelbės.

Jis blaiviai vertina savo, kaip finansų ministro, perspektyvas: „nėra jokių sėkmės garantijų; iššūkį priėmiau tik todėl, kad kai laimėjusios politinės partijos lyderis tau suteikia galimybę imtis tos ekonominės politikos, kurią metų metus propagavai, išsisukinėdamas pademonstruotum, kad esi absoliutus bailys. Ar man pasiseks? Aš galiu pasakyti tik tai, kad aš pabandysiu“.

Norite pažiūrėti, kaip kalba Yanis Varoufakis? Va puikus filmukas tiems, kurie mokate angliškai. Jei nemokate, vis tiek pažiūrėkite. Taip mano galva turi atrodyti bet koks lyderis bet kokioje srityje. Kapotais  sakiniais 2 minučių tiradas dėsto tik bukoki diktatoriai.

[su_youtube url=”https://www.youtube.com/watch?v=KwY89ZuQWdc”]