2015 metų gegužės 25 diena

Vertindama ilgą praėjusios savaitės darbų sąrašą išskirčiau  tris dalykus: ketvirtadienio seminarą, kurio metu susipažinome su antikorupcinėmis praktikomis (ilgo laikotarpio klausimas);  penktadienį paskelbtą „Air Lituanica“ bankrotą ir sustabdytus bendrovės reisus (vidutinio laikotarpio problema) ir dar kartą (vien per pastarąjį mėnesį jau ketvirtąjį) vėl ir vėl gvildenamą ilgųjų specializuotų gimnazijų klausimą (trumpo laikotarpio uždavinys, galiausiai lemsiantis šalies ateitį).

Pradėsiu nuo maloniausios veiklos — įdomių ir informatyvių mokymų, kuriuose dalyvavo net (!… J ) 6 Tarybos nariai (4 iš Liberalų sąjūdžio frakcijos ir 2 Lietuvos sąrašo žmonės) ir dar 3 pranešėjai (2 iš Norvegijos), techninis darbuotojas ir vertėjas. Mokymų metu Lietuvos Transparency International skyrius pristatė tyrimą, kurio rezultatai rodo, kad, deja, šalies savivaldybės ganėtinai korumpuotos, o kas penktas apklaustasis teigė, jog ta ar kita forma savivaldybėje reikalus tvarkė padedamas kyšių.

Pristatyta ir savivaldybių Tarybų narių darbo, šeiminę bei turtinė padėtį  analizuojanti  svetainė, kuri ir informatyvi, ir linksma. Pažiūrėkite.

Kodėl šį seminarą, kurio metu daugiausia kalbėta apie Norvegijos patirtį bei analizuoti dažniau pasitaikantys etiniai interesų konfliktai, galintys virsti ir rimtais korupcijos židiniais, priskyriau ilgo laiko klausimams?

Pirma, interesų konfliktai, korupcija, nepotizmas ar favoritizmas yra praktiškai neišrišami klausimai: labai jau jie siejasi su žmogiška prigimtimi, trokštančia turto, garbės ar statuso teikiamų privilegijų. Šias pasitikėjimą, kuris ir formuoja efektyvų viešąjį sektorių, pakertančias blogybes naikina neapibrėžtos, menkai suvoktos asmeninės ir visuomenės vertybės, prastai finansuojamas valdymo ir teisėsaugos aparatas, nesuvokta ir nuolat kvestionuojama viešojo sektoriaus veiklos prasmė ir logika. Pastarosios blogybės yra sisteminiai Lietuvos politinės ir ekonominės sistemos bruožai.

Antra, sistemoje, kur bet kokia veikla yra suvokiama, kaip savaime svarbesnė, nei tos veiklos apmąstymas ir elgesio modelių etinis nagrinėjimas, įvairios plačiai paplitusios dažnai net nesuvoktos korupcijos apraiškos neišvengiamos.

Trečia, veiklos skaidrumas, gyventojų įtraukimas ir viešųjų paslaugų kokybė galimi tik radikaliai keičiant moralinį visuomenės veidą. Kol kalbame tik apie tai, kad „visi vagys…“, kalbame apie nieką ir taip bendroje migloje skandiname asmeninę atsakomybę.

Jaunas ir neabejotinai doras Vilniaus tarybos narys aiškindamas man, kodėl 100 eurų išmoka už vaikutį, lankantį privatų darželį, yra labai tinkama eilių balansavimo priemonė, pateikia, jo galva, neatremiamą argumentą, jog gavęs tuos pinigus jis savo vaikus į valstybinio darželio perkels į privatų, ir taip pirmuosiuose atsiras vietos tiems, kurie neįstengia mokėti už privatų.  Argumentas gal ir būtų vertas grynai ekonominės analizės, bet sudėtinga kalbėti apie moralinius tokio sprendimo aspektus, kai vien savo rankos pakėlimu šis jaunas vyras neišvengiamai suSIteiks 1200 eurų per metus papildomų pajamų. Kaip ten bebūtų, kai politikas turi privatų interesą priimti atitinkamą sprendimą, kyla interesų konfliktas, ir vienintelis tokiu atveju tinkamas kelias — nusišalinti balsuojant.

Norvegijos TI biuro vadovė savo pranešime gražiai priminė, kad tinkamiausias būdas nespręsti problemos — tiesiog ją ignoruoti. Ir tarybos narių salėje skaičius, ir dėmesys renginiui tik, matyt, tūkstantąjį kartą patvirtino, kad taip — ignoravimu — Lietuvoje mes tą korupcijos hidrą ir nuodijame.

Mūsų šalyje korupcijos su visomis jos apraiškomis problema visada matoma, kaip (1) kito, paprastai oponento, problema; (2) kaip baime ir naujomis griežtomis taisyklėmis įveikiamas blogis ir — o tai jau net ne juokinga, o tragiška — (3) kaip politikos gimtoji nuodėmė, galinti būti eliminuota tik depolitizuojant politiką.

Tiesa primityvi: sunkiausia ne panaikinti korupciją, o ją atpažinti. Ir atpažinti visų pirma savyje, kai siekiant ramybės, gerų santykių, koalicijos tvirtumo, kokios nors prezidentės ar prezidento  palankumo, visuomenės pripažinimo ar kitų, iš pirmo žvilgsnio labai gražių tikslų, pakertami politiniai visuomenės pamatai visada ir visur sulipdyti iš trapių, tad itin godotinų pasitikėjimo plytų.

Antras dienotvarkės klausimas  — „Air Lituanica“ žlugimas — išoriškai skandalingesnis, nors vertinant iš bendrosios perspektyvos, ne toks rimtas ir/ar gilus.

Kandidatuodamas į miesto merus Remigijus Šimašius ne kartą sakė nematąs  šios bendrovės ateities. Tad iš pirmo žvilgsnio netikėtas penktadienio sprendimas, vertinant sąžiningai, buvo nuoseklus rinkiminių pažadų vykdymas. Problema iki mero rinkimų viešai gvildenta tiek kartų, kad eidami balsuoti ir atiduodami savo balsus už Remigijų rinkėjai tuo pačiu jam suteikė ir tokio veiksmo mandatą.

Kita vertus, mano asmeninė nuomonė apie tai, ar būtina uždaryti jau veikiančią bendrovę, jungiančią Lietuvą su eile labai svarbių centrų, visada buvo skeptiška, tad dabar ją tik priminsiu, galutinius atsakymus palikdama ateičiai.

Įkyriai kartojamas argumentas apie tai, jog buhalteriškai skrydžių bendrovė buvo techniškai bankrutavusi, bent jau viešai nė karto nebuvo paremtas ekonominiais bankroto įrodymais. Buhalterinė logika sako, kad bet kuris minusas yra blogis, tuo tarpu ekonominė logika akcentuoja visai kitus — alternatyviuosius kaštus.  Norite aiškiau — buhalteriškai bet kuris vaikas (nebent jis tempia namo išmaldą it koks Oliveris Tvistas)  yra tik minusas, tuo tarpu sveiko proto žmogus suvokia, kad pirkdamas vaikui knygas ar suteikdamas jam galimybę lavintis ir tobulėti išties gauni kitą, gerokai rimtesnę grąžą. Skrydžių bendrovė ir buvo kažkoks panašus projektas, kur nauda buvo ne iš pačių skrydžių, o iš to, ką ir kaip gaudavome skraidindami į Lietuvą turistus, investuotojus ar vietinius keliautojus. Bent jau man tas blizgus lėkštas „pigios gerai išsilavinusios darbo jėgos“ (konservatorių mantra) ar „slegiančio mokesčių naštos akmens“ [tempia biudžetu mintantys politikai ir jų intelektualiniai patarėjai bei mokesčių mokėtojų pinigais paramstyti  „verslininkai“ ] (liberalų mantra) žavesys tėra ekonominio neišmanymo pavyzdys. Mąstant ekonomiškai nuostolis gali galiausiai virsti pliusu (tai žino kiekvienas verslas), o išlaidos vienoje sferoje dideliais pelnais kitoje, o labai tiksliai suvesti daliniai balansai, deja,  pasirodyti kaip galutinio parlaimėjimo daigai. Beje, jau parašius šitą teksto gabalą perskaičiau Artūro Zuoko tekstą ir labai tikiuosi, kad artimiausiu metu panašiais EKONOMINIAIS argumentais savo poziciją pagrįs ir Remigijus. [Kreipimasis į merą vardu be pavardės šiuo atveju žymiu gilią asmeninę simpatiją žmogui, bet ne šiam jo sprendimui; paaiškinau, žinodama lietuvišką negebėjimą skirti žmogaus nuo to ar kito jo veiksmo].

Nors pripažįstu ir sutinku, kad teisė spręsti klausimą buvo mero rankose, vis dėlto manau, kad klausimas privalėjo būti aptartas Taryboje. Pirmadienį Ekonomikos komiteto posėdyje teko girdėti argumentų (deja, nesijaučiu turinti teisę juos paviešinti), kurie dar labiau sustiprino mano nepritarimą tam, kad problema išspręsta primityviu Gordijaus mazgo kirčiu. Politika ir politiniai sprendimai yra kalbėjimo ir diskusijos (dažnai ilgos), o ne skubių sprendimų, menas.

Šiek tiek atsitraukdama nuo konkretaus atvejo, noriu pabrėžti, kad gimstanti naujosios Vilniaus miesto savivaldybės administracijos praktika viską daryti „labai labai labai greit“ primena ne elementarią pagarbą sau ir rinkėjams, o kažkokias žiurkių lenktynes: dar niekas nesuspėta perskaityti, suvokti, įvertinti, o jau aiškinama, kad sprendimas turėjo būti vakar. Išties?

Na ir paskutinis — atrodytų labai trumpo, vos trijų mėnesių, laikotarpio klausimas, kuris kalbą apie tautos gyvenimą po keleto dešimtmečių. Taip, ir vėl apie Tuskulėnų mokyklą, šį sykį netiesiogiai. Sprendimas palikti Tuskulėnų mokyklą ilgąja meno krypties gimnaziją  (manau galutinis) jau pateiktas VMS tarybai balsuoti, o Švietimo ministras palaimino 45 metus veikiančios meno krypties mokyklos teisę plėtoti savo darbą. Ir jau tada, po visko,  išlindo Švietimo darbuotojų profsąjungos (susivienijusios), kurios pasipiktino, kad politikai griauna „sisteminę mokyklų pertvarką“.  Dabar nesiplėtosiu. Ilgus metus stebiu tas profsąjungas ir kuo toliau, tuo labiau many stiprėja nepagarba jų žodžiams ir veikimui.  Kodėl? Atsakymą be vargo rasite ir pažymėtame tekste: jie kalbės apie ką tik nori, išskyrus vaikus. Jie reikalaus sau privilegijų ir algų, šantažuos ir taip sunaikins veikimo logiką: ne valstybė  sukurta mokytojui aptarnauti. Mokytojas yra skirtas vaikui ir valstybei ugdyti. O jie kalba apie pinigus ir sistemas, kuriomis, kai naudinga jiems, piktinasi patys. Kodėl išties jie dabar su nerimo. Tikrai ne dėl vaikų. Sunerimo, kad ne jie, o kiti gaus krepšelius.

Tikrai nemalonu, kai tokie žmonės moko tavo vaiką.

_______________________________________

Pastabų ir klausimų laukiu savo tinklaraštyje, kur artimiausiu metu plačiau atsakysiu į tuos klausimus, kurie kartojasi.