2015 kovo 28 d.

Trečioji mano darbo būsimoje Vilniaus Taryboje savaitė iš esmės buvo skirta santykiams su interesų grupėmis apsibrėžti.
Žinau, kad visokios interesų grupės Lietuvoje itin dažnai suvokiamos kaip blogis, ta ar kita forma mistifikuojant vienas ir /ar iškeliant kitas. Pats žodis lobizmas (iš esmės neutralus (angliškai lobby – koridorius, kuluaras) politologinis terminas nurodantis tam tikrų visuomenės grupių ar pavienių individų veiklą, siekiant daryti įtaką valdžios sprendimams) įvairiais nužeminamas, tarkime prisimenant įtakingą Lietuvos verslo ir politikos žmogų Bronislovą Lubį, keičiamas ironišku lubizmas (anas politinis veikėjas mokėjo savo interesams pajungti ir valdžios galias).
Vis dėlto demokratinėse pasaulio valstybėse lobistinė veikla yra normali gerbtina veikla, kai už atlygį padedama reguliuoti galimus įvairių rinkos dalyvių konfliktus. Tiesa, reikalaujama, kad lobistai viešai deklaruotų savo užsakovus, jų interesus, tam tikslui išleistas lėšas. Lobizmas teigiamas ir skatintinas reiškinys, nes taip taupomos įstatymų leidybos lėšos, visuomenė diskutuoja apie projekto naudą ir kt. O politikas, kuris remiasi lobistų pateikta informacija, gali rimčiau suvokti savo pasirinkimo ir balsavimo pasekmes.
Lietuvoje situacija bent kol kas sudėtingesnė. Čia — ir tai puiku — veikia įvairios visuomeninės organizacijos ir asociacijos, labdaros ir paramos fondai, judėjimai, sambūriai, klubai ir panašiai. Pagal tai, kaip jie dirba, galime skirti veiklos organizacijas (padeda konkrečioms socialinėms grupėms, pavyzdžiui, vargstantiems vaikams, neįgaliems žmonėms ar žmonėms, turintiems kokių nors kitų specifinių poreikių) ir joms atstovaujančias organizacijos (dažnai užsiima lobistine veikla – mėgina išaiškinti visuomenei, ypač įstatymų leidėjams, tam tikrų dalykų svarbą). Antrosios — kaip jos bebūtų vadinamos, iš esmės yra lobistinės organizacijos, nors Lietuvos įstatymai jų taip ir nelinkę vadinti (kodėl lobistinės iš esmės organizacijos taip nevadinamos, jau kitas, matyt, esminis klausimas, jeigu norime suvokti ne vieną sisteminę mūsų demokratijos bėdą).
Taigi, pagal turinį, o ne pagal teisinę formą, lobistai yra ir įvairūs pramonininkų ar verslininkų susivienijimai, konkrečių rinkos dalyvių, tarkime, farmacininkų ar pienininkų, interesams atstovaujančios organizacijos. Žinoma, šioje grupėje yra ir tie, kurie kovoja su alkoholio ar tabako pramonės įsigalėjimu, skatina didesnes lėšas skirti skurstantiems ar nepasiturintiems ar įvairiomis sunkiomis ar retesnėmis ligomis sergantiems žmonėms.
Savo darbe Vilniaus taryboje lobistus (ir pagal formą, ir pagal turinį) vertinsiu teigimai ir esu pasiruošusi su visais jais susitikti ir išklausyti jų pozicijas tais klausimais, kurie bus svarstomi. Tiesa, remdamasi gerąja praktika ir pagal tam tikrus Transperancy International organizacijos, kovojančios su korupcija ir skatinančios skaidrų politinį procesą bei sprendimų priėmimą, apie visus tokius susitikimus (ar juos inicijuosiu pati, ar suinteresuota grupė) tą pačią dieną paskelbsiu savo bloge, žemiau esančioje lentelėje.
Šią savaitę ten atsirado ir pirmas įrašas, kuriame informuoju susitikusi su Aktyvių mamų judėjimo viena iš lyderių Rasa Žemaite ir aptarusi juos jaudinantį klausimą dėl viešųjų pirkimų tvarkos, kai sudarant sutartis su maisto tiekėjais Vilniaus ikimokyklinukams pirkimo taisyklės buvo surašytos taip, kad laimėjo tiekėjai, kurie perka produktus ne iš vietos gamintojų ir kurių produktų kokybė susilaukė dažnų pretenzijų. Šiuo metu sprendimas senosios Tarybos jau patvirtintas, tačiau apskųstas, tad bandysiu toliau aiškintis tokio sprendimo pasekmes. Pabandysiu susitikti ir su laimėtojais ir išklausyti jų argumentus, žinoma, jeigu jie sutiks kalbėtis. Apie tai, kaip man seksis parašysiu kituose įrašuose.
—————————-
Bet kokių jūsų klausimų laukiu TIK bloge. Facebooke į klausimus neatsakinėsiu. Tai neįmanoma tiesiog fiziškai. Kaip ten bebūtų, darbas miesto Taryboje yra nors iš dalies atlyginama, bet visuomeninė veikla.