2015 metų gegužės 3 diena

Juokinga būti šventesniu už popiežių. Vis dėlto klausydama Liberalų Sąjūdžio žmonių ir stebėdama jų įrašus Facebooke apie Tuskulėnų mokyklos situaciją pasijutau būtent taip.

Primenu, — kalbame apie bandymą sunaikinti Tuskulėnų mokyklą, 11-12 klases (apie 150 vaikų) pervedant į šalia esančią Kristoforo bei kitas artimesnes gimnazijas. Kodėl sakau sunaikinti? Akivaizdu, dabar mokykla patraukliausia būtent dėl to, kad ten nuo 1 iki 12 klasės yra speciali dailės klasė, kur šio dalyko mokama gerokai plačiau ir nuosekliau, kur per 45 metus sukurta visa būtina mokymo bazė ir tinkamas mokytojų kolektyvas. Jei nelieka baigiamųjų klasių (o tai reiškia per kelis metus nelieka 9-12 klasių) būtent šis mokyklos unikalumas yra eliminuojamas. Taip Tuskulėnų mokykla neišvengiamai palaipsniui tampa dar viena eiline Vilniaus mokykla.

Vis dėlto, kadangi šiuo atveju esu ne mokytoja, o politikė, dabar noriu akcentuoti ne mokymo turinio klausimą, o paties politinio sprendimo logiką.

Kaip besistengtumėme aiškinti, jog miesto taryba turi vykdyti kažkokius esą tinkamus valdymo klausimus, jie visada priima politinio sprendimo pavidalą. Konkrečiau atveju sprendžiama, kas svarbiau: ar mokyklos bendruomenės noras išlaikyti esamą struktūrą siekiant ilgosios gimnazijos statuso, ar biurokratinis siekis optimizuoti mokinių srautus bei vykdyti įstatymą (tiesa, konkrečiau atveju veikiantys įstatymai suteikia mokyklai realią galimybę išlaikyti sukurtą unikalią ugdymo programą).

Būtų logiška manyti, kad valdančioji koalicija savo sprendimus privalėtų grįsti nuostatomis, kurias ji pati  (niekas nevertė, ar ne?) prisiėmė. Dar daugiau pažiūrėkime, ką savo rinkimų programoje žadėjo Liberalų sąjūdis, kuris šiaip ar taip yra pagrindinis koalicijos  žaidėjas, be to, savo gretose turintis ir miesto merą.

Taigi, Liberalų sąjūdžio programa aptariamu klausimu skiltyje pavadinimu Pilnaverčiai darželiai ir mokyklos mūsų ateities Nobelio laureatams [kuklu ir elegantiška, škia… ] žadėjo: „Sutvarkytas mokyklų tinklas užtikrins, kad vaikai galės lankyti jų pasirinktą mokyklą, bus ugdomi saugioje ir tam pritaikytoje aplinkoje, mokyklose dirbs geriausiai tam pasiruošę mokytojai; tėvų ir vaikų teisė pasirinkti jų norimą ugdymo įstaigą bus užtikrinama atsisakant griežto darželių ir mokyklų paskirstymo pagal teritorijas; skatinsime savitų mokyklų kūrimąsi bei privačias iniciatyvas“. Nuo vaikystės žinau, kad kuo skambesnis pavadinimas, tuo dažniau ten dėstomos visokios propagandinės nesąmonės, bet kol kas nedrįstu plėtotis. Taigi, klausiau savęs, kas čia svarbiausia?

Sutvarkytas tinklas, kuris leis rinktis? Tėvų ir vaikų teisė pasirinkti mokyklą, atsisakant paskirstymo pagal teritorijas? Savitos mokyklos? Turime pirmą klampų prieštaravimų rinkinuką. Jei prieš renkantis yra sutvarkoma, tai koks kriterijus lemia tą „tvarkymą“? Koks to „tvarkymo“ turinys? Ir jeigu jau sutvarkoma ir po to renkamasi, tai kaip tada veikia antras principas, kuris leidžia rinkis neatsižvelgiant į tinklą?  Kuris principas pirminis?

Žiūrime toliau, dabar jau ir tą dokumentą, kuriam pritariau ir aš. Koalicijos Svarbiausių pokyčių kryptyse  rašoma: „šeimoms užtikrinti lanksčią mokyklų pasirinkimo tvarką; iš esmės sustiprinti bendrojo lavinimo mokyklų savarankiškumą bei savivaldą; nuosekliai tobulinti visų mokyklų ugdymo kokybę“. Kaip bežiūrėsi, nėra nė vieno punkto, kuris sakytų, kad svarbiausia kuo greičiau vykdyti biurokratinius nurodymus.

Beje, antrojo Tarybos posėdžio metu atsakydamas į klausimą (tiesa, apie kitą ugdymo įstaigą), kodėl per porą savaičių siūlomi du priešingi sprendimai, Švietimo departamento direktorius Gintaras Petronis aiškiai (ir labai tiksliai, pridursiu…) pasakė: „Tarybos sprendimai formuojami politiniu pagrindu“. Koks politinis Tarybos sprendimas Tuskulėnų mokyklos atveju? Jokio.

Mokyklos atstovė merui Remigijui Šimašiui įteikia 2000 tėvų, 900 mokinių ir mokytojų parašus su prašymu pritarti mokyklos išsaugojimui ilgosios gimnazijos statuse. Meras samprotauja: „Jeigu Švietimo ministerija pritars [mokyklos specialiam statusui, — A.M.], tai  mums reikės pritarti. Jei Švietimo ministerija nepritars, mes neturėsime kito  varianto, nes tada Vyriausybės atstovas mus stabdys“.

Remigijau, o ką jūs mąstėte, kai rašėte savo rinkimų programą? Apie ką jūs ir visa koalicija galvojo, kai rašė koalicijos programą? Melavote? Tai gal tiesiog reikėjo rašyti: „Nuosekliai vykdysime viską, ką lieps ministerija. Nes kitaip…. bus NEPATENKINTAS PATS Vyriausybės atstovas“. [Posėdžio metu tas „dievas“ nuo Vyriausybės sėdėjo kampe ir tarybos narių spaudžiamas nenoriai replikavo. Buvo svarbus. Daug daug svarbesnis, nei miestiečių rinkti tarybos nariai. Aš jį mačiau pirmą kart gyvenime.]

Beje, kalbėdamas apie sprendimo priėmimo logiką meras nebuvo visai tikslus. Kiek pavyko išsiaiškinti, ne Švietimo ministerija vykdo tinklo pertvarką, o miestas. Ir jau po to, kai  miestas priima sprendimą kai kurias mokyklas reorganizuoti į specialaus statuso ugdymo įstaigas, miestas kreipiasi į ministeriją dėl atitinkamos akreditacijos ir tik tuo atveju, kai akreditacija neigiama, jau skaido mokyklą. O ne atvirkščiai, t.y. ne pirma Švietimo ministerijos sprendimas, o jau po to taryba balsuoja taip patvirtindama bet kokį Ministerijos sprendimą. Miestui reikia geros meno mokyklos prieinamos visiems, ar ne?

Mano asmeninė pozicija visada buvo nuosekli.  Labai pritariu mokinių krepšeliams, ir nuosekliai savo poziciją paaiškinau atskirame skyrelyje „Melo ekonomikoje“. Mokykla yra ta pirminė ir esminė grandis, kur potencialiai GALI gimti laisvas vaikas. Bet jis gali gimti tik tada ir ten, kur susiformuoja deramas traukos centras. Ir būtent krepšeliai,  jeigu tėvams leidžiama jais disponuoti ne teoriškai, o praktiškai, gali suformuoti tokius centrus. Vienintelis apribojimas — mokinių skaičius mokykloje negali viršyti kažkokios realios iš anksto žinomos ribos, o jeigu norinčių daugiau, įvedami įvairūs priėmimo testai (meno mokyklos atveju, tarkime, darbų konkursai).

Minėtas Gintaras Petronis aptariamame Tarybos posėdyje šmaikštavo: „paprastai žaidžiama taip, kaip tau leidžia“. Tai gal leiskime sau žaisti taip, kaip žadėjome ir kaip nori mūsų rinkėjai.  Nes visiškai nesutinku su  Algio Čapliko pastaba, kad „tikėjimas ne toks dalykas, kuris praktikuojamas šioje salėje“. Būtent tikėjimas tuo, kad pažadai yra absoliuti vestybė, ir laiko šioje salėje, ar ne kolegos?

____________________________________

Nuo šiol griežtai nediskutuosiu Fb sienoje. Jeigu norite replikuoti, aiškinti ir t.t., tai tik čia.