Lietuvoje it grybai po lietaus dauginasi krikščioniškos partijos. Tiesa, jų darbotvarkė labai trumpa — svarbiausia tema tų partijų ar grupelių sekėjams seksualinis gyvenimas ir vaikų apsauga nuo žinių, iš kur ir kaip tie vaikai atsiranda. 

Tokia pseudokrikšioniška pasaulėjauta politinėje darbotvarkėje susiformavo santykinai neseniai, mat nuo 19 amžiaus pabaigos krikščionių politinės aspiracijos siejosi su pagalba vargstantiems, padoresnių ir teisingesnių darbo vietų kūrimu ar parama tiems, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių atsidūrė visuomenės paraštėse ar net anapus jos. 

Ir tai nenuostabu. Visi, kas ne žodžiais, o savo gyvenimu ir darbais seka Kristumi, puikiai žino Viešpaties žodžius, kuriuos jis tars paskutiniojo teismo dieną. „Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“, ir pakvies juos prie savo sosto. 

Tuo tarpu tie, kurie nepavalgydino išalkusio, nepagirdė ištroškusio, nepatarnavo keleiviui, ligoniui ar kaliniui, bus atstumtieji ir eis į amžinąjį kentėjimą, nes, sako Viešpats,  „aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte“ (Mt 25, 31–46). 

Drąsa sekti Kristumi

Sekti Kristumi reikia drąsos, kurios neturi tie, kurie remiasi baime ir gąsdinimais. Bet tie iš mūsų, kurie nuo vaikystės žino, kad tiesa gimsta einant su Kristumi, privalome stabdyti Bažnyčios mokymo profanaciją, kurią Lietuvoje  — ir tai jau tikrai blogai — skelbia net kai kurie kunigai. 

Bažnyčios socialinis mokymas yra platus ir labai gilus, ir tikrai jame net tokie sudėtingi klausimai, kaip LGBT bendruomenės problemos ar vaikų seksualinis švietimas, nėra sprendžiami pasitelkus kalavijus ir ugnį. 

Ateityje bandysiu plačiau pristatyti esmines to socialinio mokymo gaires, bet tiesiog noriu priminti tiems, kurie laikote save katalikais. Ne neapykantą skleidžiantys, net jeigu tai kunigai, kalba Dievo vardu. Bažnyčios mokymas aiškiai sako, kad Bažnyčios dokumentai, kuriuos skelbia popiežiai, yra įkvėpti Šventosios Dvasios, ir tai reiškia mums privalu sekti jais, o ne tais, kurie verčia Kristų jiems tarnauti. 

Ir dabar apie kiekvienam katalikui privalomą rūpinimąsi Dievo mums duotais namais — gamta.

Krikščionio laikysena nykstant kūrinijai

Enciklika „Laudato Si“, kurioje kalbama apie krikščionio santykį su žmogui Kūrėjo duota aplinka, Bažnyčios socialinį mokymą papildė dar 2015 metų vasarą. Tada bene pirmą kartą tokiu lygiu prabilta apie tai, kad negalime perskirsti rūpinimosi gamta, įsipareigojimų visuomenei, teisingumo vargšams bei vidinės ramybės. Kitaip sakant, apibrėžta, kaip kintant klimatui ir nykstant kūrinijai dera elgtis krikščioniui. 

2023-ųjų rugpjūtį Popiežius prasitarė, kad jau rašomas Enciklikos tęsinys. Ir jei prieš aštuonerius metus apie ekologiją, tame tarpe dvasinę, kalbėta bendriau, tai dabar akcentas, atrodo, krypsta jau į gilėjančios klimato krizės padarinius. 

Sekuliariame pasaulyje, kuriame gyvename, klimato kaitos keliamos bėdos dažniau vertinamos ganėtinai siaurai. Pagal senąjį, iki šiol tiek Europoje, tiek ir pasaulyje vyravusį – ir, reikia pripažinti, vis dar tebevyraujantį vystymosi modelį – daugiausia dėmesio buvo skiriama ekonominiam augimui, kuris paprastai būdavo (ir vis dar išlieka) netvarus. Kitaip sakant, ekonominė plėtra užgožia ar visiškai ignoruoja socialinius visuomenės poreikius, menkai teatsižvelgia ar visai neatsižvelgia į ekologinę būklę, kai aplinka vertinama tik kaip išteklių gavybos vieta, kuri naudinga tik tiek, kiek pasitarnauja ekonominiam augimui.

Vis dėlto iš politinės krikščionių demokratų perspektyvos gerokai didesnę reikšmę turi tai, kad ekologija apima visus buvimo žmogumi aspektus. „Negalime sakyti, jog žmogus yra viena, o kūrinija ir aplinka – kita, — pasirodžius Enciklikai aiškino Popiežius, —  ekologija yra visuminė, apimanti visus buvimo žmogumi aspektus“.

Iki formuojant bet kurios partijos, kuri sakosi einanti Kristaus keliu, aplinkosauginę politiką svarbiausia turi būti aiškus moralinis prioritetas. 

Moralinis žaliosios darbotvarkės pamatas

Žmogaus negalima atskirti nuo gamtos, ir jeigu netinkamai elgiamasi su aplinka, visa kūrinija, tai neišvengiamai kenčia ir žmogus. Privalu aiškiai deklaruoti, kad ekonominis aspektas yra pavaldus, subordinuotas politikai, kuri į pirmą vietą kelia gamtą. Kitaip sakant, privalu kalbėti ne apie atskiro žmogaus, dažniau verslininko tikrus ar tariamus ekonominius nuostolius, kurie neišvengiami griežtinant aplinkosauginius reikalavimus, bet apie moralinę atsakomybę už gamtą, kurią privalu išsaugoti savo vaikams ir anūkams, nepamirštant, kad ir tie vaikai gali gyventi sveiki ir laimingi tik tada, kai jie gyvena sveikoje aplinkoje. 

Deja, šis aspektas praktinėje politinėje krikščioniškų partijų darbotvarkėje akcentuojamas gerokai rečiau, nei tam įpareigoja tikėjimas. „Tikroji rūpinimosi aplinka kultūros esmė – tai ne tik vadinamasis žaliasis požiūris, žalioji politika, — sako Popiežius, pabrėždamas, kad enciklika, skirta gamtai saugoti, pirmiausia yra socialinė enciklika. 

Tokie Popiežiaus žodžiai kartu yra ir atsakymas tiems, kurie žaliosios politikos lauke linkę apsiriboti jos ekonominių pasekmių švelninimu. Tai gal ir maloniau dalies rinkėjų ausims, bet tikrai negali būti laikoma atsakingu santykiu, kuriuo privalo remtis morali politika. 

Vienas nedidelis bet labai akivaizdus pavyzdys. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pernai atlikti šulinių vandens tyrimai rodo, kad net trečdalyje jų nitritų ir nitratų koncentracija viršija normas. Toks vanduo nėra saugus naudoti, bet kastinių šulinių vandenį maistui naudoja tūkstančiai gyventojų, jų tarpe nėšiosios ir kūdikiai, kuriems jis ypatingai pavojingas. Į kastinius šulius vanduo patenka iš neapsaugoto nuo paviršinės taršos gruntinio vandens sluoksnio, kuris gali būti užteršiamas dėl netinkamos žemės ūkio veiklos, kai naudojama per daug trąšų ar mėšlo, ar dėl greta esančių grunto taršos šaltinių — sąvartynų, fermų ir panašiai. Graudu tai, kad poltikams neužtenka valios itin griežtai naikinti tokią padėtį.

Deja, neretai formuojant partijų politines programas, remiamasi prielaida, kad svarbiausia skatinti verslą, auginti ekonomikos raumenis, o auganti ekonomika kažkaip savaime išspręs ir gyvenimo kokybės, ir dalies ekonominės veiklos kuriamas ekologines bėdas. Bent jau krikščioniškomis save vadinančioms partijoms toks požiūris negali būti priimtinas. 

Geopolitinė klimato kaitos dimensija

Dažnai iš politikų regos lauko pabėga ir tai, kad klimato kaitos politika apima ir geopolitinę dimensiją. Valstybių sienų nepaisanti klimato kaita ir didelio masto aplinkos alinimas kelia egzistencinę grėsmę Europai ir pasauliui. Mokslininkai nuolat kartoja, kad nesuvaldžius klimato kaitos, žmonijos laukia spartūs, ilgalaikiai ir beprecendenčiai pokyčiai visose gyvenimo srityse. 

Tai skatina pasaulio valstybes vis rimčiau žvelgti į klimato kaitos iššūkius —  daugėja tiek nacionalinio, tiek regioninio lygmens iniciatyvų, apie klimato kaitą nuolat diskutuojama Jungtinių tautų Saugumo Taryboje, JAV ji yra pripažinta nacionalinio saugumo interesu. Labai rimtai į šią problemą žvelgia ir Europos Sąjunga.

2019 metų gruodį Europos Komisija pristatė komunikatą dėl Europos žaliojo kurso, kuriame išdėstyta nuosekli vizija, kaip iki 2050 metų Europai tapti pirmuoju pasaulyje klimatui neutraliu kontinentu. Šią viziją siekiama įgyvendinti mažinant taršą, tausojant išteklius, saugant biologinę įvairovę, vystant žiedinę ekonomiką ir didinant Europos pramonės konkurencingumą, o kartu užtikrinant, kad visa ši žalioji transformacija būtų vykdoma teisingai ir sąžiningai, ypač labiausiai pažeidžiamose valstybėse narėse ir regionuose.

Neutralumo klimatui iki 2050 metų tikslas oficialiai įtvirtintas Europos klimato įstatyme, kuriame taip pat numatyta iki 2030 metų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti bent 55 proc., lyginant su 1990 metų lygiu. Tuo tarpu šių tikslų įgyvendinimui Europos Sąjungoje  skirta ištisa virtinė europinių teisės aktų – nuo strategijų iki direktyvų.

Kalbėdami apie žaliąjį kursą, daugelis jį, visų pirma, sieja su aplinkosauga ir kova su klimato kaita. Tai tikrai pernelyg siauras požiūris. Iš tiesų, Europos žaliasis kursas apima gerokai daugiau sričių, nei vien šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas ar biologinės įvairovės išsaugojimas, jo turinys bei įtaka tolimesniam Sąjungos vystymuisi yra gerokai platesnio spektro.

Žaliasis kursas Europos Sąjungoje matomas kaip kompleksinė Europos ar net visos žmonijos ateities vizija, apimanti kone kiekvieną šiuolaikinės visuomenės gyvenimo aspektą – nuo ekonomikos ir pramonės iki saugumo, Europos Sąjungos padėties globalioje arenoje ir geopolitikos, nuo maisto bei sveikatos iki energetikos, nuo žemės ūkio iki socialinių problemų sprendimo. Konkretizuodama žaliojo kurso matmenis Europa siekia pereiti į kokybiškai naują pažangos etapą, nutolstant nuo pasenusio, netvaraus, o labai dažnai – ir išnaudojančio (kalbant apie tiek apie visuomenes, tiek apie ekosistemas) vystymosi modelio. 

Pasaulį pakeis žaliasis kursas

Žaliasis kursas — tai tęstinis procesas, vadinamoji žalioji transformacija, kuri neišvengiamai palies tiek ekonomiką, tiek visuomenę, tiek ir aplinkos būklę.  Ir labai svarbu paminėti, kad visi pokyčiai turėtų vykti pagal principą „mažiau yra daugiau“. Pereinant nuo kiekybės prie kokybės, įskaitant naujausias šiuolaikines, tvarias, aplinkai draugiškas ir pramonės konkurencingumą skatinančias technologijas, žiedinę ekonomiką, atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą ir priklausomybės nuo energijos (išteklių) importo mažinimą, akcentuojama vieninga kompleksinė ekosistema, mūsų visų namai.  Dar svarbiau tai, kad šiame žaliajame pakete nuolat pabrėžiami ir didesnės lygybės, socialinio jautrumo bei teisingumo visuomenėje momentai. 

Taigi, Europos Žaliasis kursas – tai kokybiškai nauja Sąjungos vystymosi strategija, kuri remiasi vadinamąja darnaus vystymosi (sustainable development) koncepcija, kuria siekiama subalansuoti tris svarbiausius šiuolaikinio gyvenimo aspektus: ekonomiką, socialinę sritį ir aplinką. Darnaus vystymosi koncepcija postuluoja, kad dabarties poreikiai turi būti tenkinami nepakenkiant ateities kartų galimybėms patenkinti savuosius. Tai reiškia, kad ekonomika, visuomenė ir pati gamta turi vystytis tvariai ir žengti koja kojon, neužgoždamos viena kitos ir nesiplėtodamos viena kitos sąskaita. 

Tokia pokyčių kryptis, kaip matome,  nesikerta su Bažnyčios socialiniu mokymu. Telieka ja remtis savo kasdieniame politiko ir piliečio gyvenime.