Šios dienos svarstymus įkvėpė trys iš pirmo žvilgsnio labai skirtingi šaltiniai.

Aptarti Angelos Merkel politinį fenomeną privertė vieno mano vaizdo įrašų skaitytojo prašymas. Olafo Scholzo figūra prisiminta dėl jo kalbos, pasakytos antradienį, švenčiant Europos dieną, Europos Parlamente. Gediminas Kirkilas pasirodo kaip ženklas, kad kintančioje Lietuvos užsienio politikos padangėje vėl laistomi „taikos“ ir „sutarimo“ daigai. 

Šališkas oponavimas

Suprantu, kad panašios paralelės gali sulaukti rimtos kritikos. Jos tikrai nebijau, nors, deja, net nebesvajoju, jog kas nors pakels mestą pirštinę.

Lietuvoje rimtesnių intelektualių ginčų laikai baigėsi apie 1993 metus, kai šalies užsienio politikos padangę užvaldė visų įmanomų politinių atspalvių taikos balandžiai, tokie mieli vidutinio rinkėjo sielai. 

Trys skirtingi žmonės, trys skirtingi politiniai pavidalai ir, bent jau mano akimis, visa vienijantis vadinamosios realpolitikvaizdinys, prieš beveik du šimtus metų nukaltas Vokietijoje. 

Kas ta realpolitik? Tai toks pragmatiškas politinio veikimo kelias, kai visa sprendžiama pagal konkrečias šios dienos reikmes, rimtai nevertinant moralinių politinio pasirinkimo aspektų ir jo ilgalaikių perspektyvų, juolab pasekmių visuomenei.

Iš karto pasakau esanti šališka, nes ta vadinamoji pragmatiška politika ir visos jos išvestinės, tarp jų ir ekonominė diplomatija, kuri santykius tarp šalių mezga išimtinai atsižvelgiant tik į šalies verslo interesus, man tikrai nesimpatiškos. Taigi visa ką kalbėsiu toliau, priimkite kaip realpolitik oponento žodžius. 

Paprastai aptariama politika siejama su itin pragmatiškais politikos veikėjais, tokiais kaip Zbigniewas Brzezinskis ar Henry Kissingeris. Tad iš karto gali kilti klausimas, kodėl dabar į vieną eilę sudėjau tokius, atrodytų, skirtingus Europos politikus? 

Rinktis vertybes

Nuosekli krikščionė Angela Merkel, ilgus metus vadovavusi Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai, ne kartą demonstravo vertybinę laikyseną.

Ilgus šešiolika metų, kai ji vadovo Vokietijai, į ją buvo žvelgiama kaip į išlaikytą, išmintingą, jokia dėmele nesutaptos reputacijos lyderę, nuoširdžią demokratijos šalininkę.

Jos elgesys per 2015 metų pabėgėlių krizę, kai ji  drąsiai ir be atodairos stojo ginti migrantų, nors buvo rūsčiai dėl to kritikuojama opozicijos, irgi rodo tiek jos atsidavimą Evangelijos dvasiai, tiek Europos Sąjungos vertybėms. 

Panašiai gali būti vertinamas ir dabartinio Vokietijos kanclerio viešai deklaruotas sprendimas palikti Bažnyčią ar priesaikos tekste sąmoningai neminėti Dievo.

Tai irgi vertybinis pasirinkimas, tikėtina nulemtas ne racionalaus pragmatizmo. 

Vis dėlto kalbant apie platesnį jų darbų kontekstą pernelyg dažnai jauti ar regi, kaip šios dienos verslo interesai be jokio rimtesnio pagrindimo pateikiami it visos valstybės ar net visuomenės interesas, o realus politinis veikimas paklūsta pelno logikai. 

Nesutinka klydusi

A. Merkel atveju klasikinis pavyzdys yra jos bendravimas ir net bendradarbiavimas su putinu, pratęstas ne tik po 2008 metų karo Gruzijoje, bet ir po 2014 metų Krymo aneksijos.  

Žinoma, 2014 metais A. Merkel tuos karinius Rusijos demaršus pasmerkė, viešai baisėjosi ir piktinosi, bet tęsė ankstesnę „nepakenk“ ir „tarkis vardan mažesnio blogio“, kitaip sakant, business us usual, liniją. 

Kaip žinia, leidimą Vakarų Sibiro dujų telkinius su Vokietija sujungti Baltijos jūros dugnu A. Merkel Vyriausybė išdavė 2018 metų pradžioje.

 Tuomet prieš tokio dujotiekio tiesimą kovojo ne tik Centrinės ir Rytų Europos politikai, bet ir strateginis Europos sąjungininkas JAV. Jie vienu balsu aiškino, kad tokia dujinė priklausomybė bus rimta grėsmė Europos Sąjungos ir NATO šalių energetiniam saugumui. Istorija, deja, parodė, kad jie buvo teisūs. 

Tiesa, net dabar A. Merkel nesutinka klydusi. 

Permeta kaltę

Prieš kelias dienas Leipcigo knygų mugėje atsakydama į klausimą, kaip dabar vertina Vokietijos priklausomybę nuo rusiškų dujų, ji aiškino, kad sprendimas buvo reikalingas ir pamatuotas. 

Pasak jos, „geriau būtų buvę dujas importuoti iš Britanijos ar Norvegijos, kaip anksčiau, ar Nyderlandų, bet jų tiesiog nebuvo“. 

Taigi „problema buvo arba trečdaliu brangesnės suskystintos dujos arba pigios rusiškos.“

Priekaištus dėl sprendimo, kuris dabar, akivaizdu, kainuoja labai brangiai, ji atmeta paaiškindama „nežinanti ar bus teisinga, jeigu, norėdama visus nuraminti, aš tiesiog pasakysiu tai, ko nemanau, ir prisipažinsiu klydusi“. 

Po tokio paaiškinimo ji eina dar toliau ir netikėtai kaltę permeta Ukrainai. „Ukraina anksčiau nereikalavo stabdyti dujotiekio sutarties, priešingai, stengėsi išsaugoti jų tranzitą per Ukrainą“, lyg teisdama lyg teisindamasi dėsto ekskanclerė. 

Tikėjo, kad Vokietijos tai neliečia 

Akivaizdžiai atmesdama vertybinę logiką, ji atvirai išpažįsta instrumentinės politikos primatą.

„Problemą aš sprendžiau su tais įrankiais, kuriuos turėjau“, – dabar aiškina A. Merkel, o tai, kad galiausiai visa pasirodė blogai, „nesuveikė“, esą „neįrodo, kad nereikėjo bandyti klausimą spręsti diplomatiniu keliu.“ 

Drįsčiau teigti, kad anais 2018 metais A. Merkel galvojo ne apie diplomatiją, o apie Vokietijos verslo interesus, labai patogų ir įprastą status quo ir tiesiog nenorėjo papiktinti Rusijos valdovo. 

Tai, kad nuo 2008 metų Rusija jau atvirai kasdien gyrėsi augančia savo karine galia bei vis agresyviau perrašinėjo istoriją ekskanclerei, beje, galinčiai rusišką spaudą skaityti rusų kalba, buvo nė motais.

Ji nuoširdžiai tikėjo, kad Vokietijos tai neliečia. 

Paskutinį kartą A. Merkel Rusijoje lankėsi 2021 metų rugpjūčio 20 dieną, prabėgus lygiai metams po to, kai putinas pabandė fiziškai susidoroti su savo pagrindiniu politiniu oponentu Aleksejumi Navalnu. 

Tą 2021 metų rugpjūčio pabaigos dieną (iki karo buvo likę lygiai pusmetis) ji su putinu dar kartą aptarė „Nord Stream2“ klausimą, ir, nors kvietė paleisti tuomet jau 6 mėnesius kalintį A. Navalną, bet apdairiai pernelyg neakcentavo putino oponentų ir žurnalistų persekiojimo, represijų, žmogaus teisių pažeidimų ir akivaizdžiai vis labiau savo karinę galią stiprinančios diktatūros. 

Visuomenės palaikymo diktatas

Svarbiausias jos darbas buvo plėtoti politiką, kuri tuo metu Vokietijai žadėjo daugybę naujų darbo vietų, šimtus milijonų biudžete ir rinkėjų balsus. 

Pastarąją išvadą patvirtina ir jos aiškinimas, kad ji tuo metu negalėjo griežčiau reaguoti į putino veiksmus ar imtis kokių griežtesnių sankcijų ir todėl, kad nebūtų buvę visuomenės palaikymo. 

Būtent ši tezė ir demonstruoja giluminį vadinamosios realpolitik pamatą, tuo pat metu ją pateisindama, ir atskleisdama jos giluminę ydą. 

Demokratija politikus verste verčia pataikauti daugumai. To siekiama tiek prisitaikant prie  šabloninio vadinamojo vidutinio piliečio mąstymo, tiek tenkinant verslo, kuris padeda siekti politinių tikslų, interesus.

Tokia politikos, kaip daugumos rinkėjų norų aptarnavimo samprata, realpolitik išteisina, ypač vadinamaisiais ramiais laikais. Vox Populi, Vox Dei, kaip sakoma.

Achilo kulnas

Vis dėlto čia slypi ir tokios politikos Achilo kulnas, didžiausia jos keliama grėsmė.

Realpolitik vertina ir sprendžia nesistengdama ar negebėdama neapibrėžtoje ateityje įžvelgi jos kontūrų.

Taip ji pasmerkia visuomenę, kurią sakosi ginanti, kelionei per neįžvelgiamą miglą be jokių priešrūkinių įtaisų. 

Antradienį kalbėdamas Europos Parlamente dabartinis Vokietijos kancleris nuo tokios politikos bandė trauktis. 

Jis ganėtinai tiksliai diagnozavo, kad XXI amžius jau yra daugiapolis.

Visos pusės išloš

Apdairiai ar atlaidžiai praleidęs paaiškinimą, kokias naujas grėsmes tai kelia suvienytajai Europai, jis netikėtai šį klausimą sujungė su būtinybe plėtoti ryšius su Pietų regiono partnerėmis, kurioms, kaip buvo galima suprasti, Europa turi padėti apsirūpinti maistu, mažinti skurdą ir laikytis įsipareigojimo kovoti su klimato kaita. 

Tikėtina, kad būtent toks momento vertinimas lėmė ir kvietimą skubiai iki kitų metų Europos parlamento rinkimų priimti atnaujintą migracijos politiką, kur „tikslas geriau valdyti nereguliarią migraciją“ derėtų su šūkiu „nepaminkim mūsų vertybių“. 

Tiesa, vėlesni jo žodžiai parodė, kad jo minimos „mūsų vertybės“ labai pragmatiškos.

Pasak kanclerio, daugelyje Europos vietų juntamas darbuotojų iš trečiųjų valstybių poreikis, o reikalaujant, kad kilmės ir tranzito šalys susigrąžintų Europos Sąjungoje nelegaliai gyvenančius savo piliečius, gausime rezultatą, kai „visos pusės išloš“.

Sotūs vilkai ir sveikos avys

Kaip pasiekti, kad ir vilkai būtų sotūs ir avys sveikos, bent aš kol kas nesupratau, ypač įvertinus tai, kad neteisėtos migracijos srautai auga, o šalys, iš kurių jie atvyko, tarkime Marokas, atsisako priimti tuos savo piliečius, kuriems nebuvo suteikta teisė likti Sąjungoje. 

Kalbos apie Kiniją irgi buvo klampios. Jis pripažino, kad „konkurencija ir varžymasis iš Kinijos pusės neabejotinai padidėjo“, bet rėmė poziciją, kad Europai reikia protingai mažinti riziką dėl Kinijos, o ne laikytis griežtesnės pozicijos, kurios reikalauja Jungtinės Valstijos“.

Ir šiuo atveju apdairiai ar atsargiai pamiršta prisiminti, kad Kinijos karinė galia auga ne dienomis, o valandomis, o šalies vadovai nė nebando slėpti savo militaristinių ambicijų.

Tik faktai: 2023 metų kovą Kinija paskelbė, kad jos karinis biudžetas siekia 225 mlrd. dolerių, t. y. per pastaruosius metus nominalia verte padidėjo daugiau nei 7 proc., o per dešimtmetį padvigubėjo. 

Kiek prasminga šito nematyti ir važiuoti į Kiniją tartis dėl gilesnio ekonominio bendravimo, ką visai neseniai ir padarė O. Scholzas, palieku spręsti jums. 

Laikai pasikeitė

G. Kirkilui šiame įraše vietos liko nedaug. Lygiai tiek, kiek, mano galva, vertos jo politinės įžvalgos ar užsienio politikos sutarimo moderatoriaus vaidmuo. 

Tai tos pačios tik ramybės pasauliui tinkamos realpolitik žmogus, kuris iš esmės net teoriškai negali vesti išties vaisingų derybų, kai deramas dėl to, būti ar nebūti.

Tam trūksta ir intelekto, ir savo vaidmens politikoje refleksijos, ir suvokimo, kad laikai pasikeitė amžiams.