2016 birželio 25 d.

1. Pagrindinės šio teksto prielaidos arba politinė autorės deklaracija (tie, kurie nesuvokiate, kas čia dėstoma, toliau nebeskaitykit, please… )

Pradėsiu nuo įžangos, skirtos isterikams, kurie pasaulį mato dvispalvį — juodą ir baltą. Taigi, pirma, esu labai nuosekli ir aistringa Europos Sąjungos šalininkė. Antra, neturiu galutinai susiformavusios nuomonės apie Putino Rusiją ir Putino valdymą, nes (1) neturiu laiko gilintis, tad pasitikiu “Foreign Affairs” analitikais ir jų nuosaikia pozicija, o (2) lietuviški komentatoriai, — ir tie, kur nekenčia, ir tie, kur “myli”, — man matosi, kaip vienodai neargumentuoti ir neįdomūs.

Trečia, kaip didžioji dalis mano kartos, gimusios ir užaugusios sovietinėje Lietuvoje ir giliai neapkentusios visų tų sovietinių “gėrybių” ir “grožybių”, buvau, esu ir liksiu dešiniųjų pažiūrų. Ką darysi, — ilgi saviugdos metai, visais įmanomais būdais kovojant su sovietine kolektyvizmo dvasia, dabar keistis jau nebeleidžia.

Ketvirta, netikiu, kad Marxo sukurtas ir neoliberalų išplėtotas  pasaulis, kurį valdo ekonomika, turi bent minimalią prasmę. Esu tikintis žmogus, tad žinau, kad pradžioje buvo Žodis. Ne grubi materija, o dvasia (jei norite, idėjos) valdo pasaulį. Pinigai tėra instrumentas  — bemaž visada, kai kalbama apie tikrus dalykus: laisvę, meilę, kasdienybę, patirtis, tikėjimą, pasitikėjimą ar liūdesį — žmogui, suvokiančiam savo gyvenimo turinį ir tragediją, neturintis jokios rimtesnės prasmės.

Taigi, nebandykite man priskirti savo vizijų, „meilių“ ar/ir „neapykantų“. Tai jūsų, o ne mano pasaulis, ir jokiais rinkimais/nerinkimais manęs nepagąsdinsit. Aš netarnausiu. Ir pasaulis man neatrodo dichotomiškai juodas ir baltas: kiekvienas dalykas turi daugybę pilkų atspalvių, o kartkartėmis — daugybę ryškių spalvų

Dabar prie reikalo.

2. Kodėl britai palieka ES? Kodėl sekasi Trumpui? Ir kodėl studentai pastatė palapines?

Priešingai, nei dauguma žmonių mano aplinkoje, jau prieš savaitę pasakiau mananti, kad britai paliks ES. Patinka tai kam nors, ar ne, manau, kad būtent Trumpas laimės lapkritį JAV prezidento rinkimus (dvispalviams „mąstytojams“ primenu, kad žodis „manau“ mano vartosenoje, skirtingai nuo jų, nereiškia žodžio „noriu“).

Kodėl tai vyko/vyks arba, kitaip sakant, kodėl dabar toks madingas dešinysis populizmas? Trumpas ir jo šiandien triumfuojanti britiška kopija Nigelis Farage iškilo tikrai ne atsitiktinai. Šie labai turtingi ir įtakingi žmonės lošia dirbančiųjų ir vidurinės klasės pasipiktinimo korta, demonstruodami, kad suvokia jų lūkesčius, ir taip pelno augantį palaikymą.

Kas dar, be turto ir įtakos, vienija šiuos politikus? Pirmiausia, nepalankus imigracijos ir imigrantų vertinimas, konkrečiau, nativizmas[1], apvilktas, atrodytų, mielu patriotizmo rūbu. Beje, paminėtina, kad dešinysis JAV respublikonų sparnas, vadinamasis Arbatėlės judėjimas, prieš gerų pusantrų metų nuo ekonominių klausimų, — esą per didelės valstybės ir ekonominio skatinimo biudžeto lėšomis, irgi pasuko imigracijos, tariamai griaunančios JAV darbo vietas, stabdymo link.

Panašūs politikai imigraciją pateikia kaip blogybę, kuri stabdo menkesnius atlyginius ganančių vietinių gyventojų darbo užmokesčio augimą, nekalbant jau apie tai, kad ji, esą, naikinanti vietines kultūrines vertybes. Bendrai imant, imigracija kaltinama tuo, kad tai būtent ji transformuoja visuomenės struktūrą ir yra atsakinga už visas bėdas — menkus darbo užmokesčius, negerėjantį gyvenimą, menkstančią viešųjų gėrybių pasiūlą bei kokybę  ir/ar nelygybę. Auganti terorizmo grėsmė šiame politiniame kontekste tebuvo paskutinis ryškiausias potėpis.

Normaliu atveju visuomenė retai persiima radikaliomis idėjomis. Būtent tai, manau, ir užmigdo elitą. Ar ne tai ir lėmė tokį ironiškai atsainų daugumos oficialių struktūrų, ekspertų ar aukštų politikų požiūrį į ES skeptikų kalbas Britanijoje iki pat paskutiniųjų savaičių, kai jie netikėtai suvokė, jog svarstyklės krypsta ne į tą pusę? Ar ne menka radikalių pokyčių tikimybė dar prieš metus visą politinį ir intelektualinį JAV elitą vertė tik ironiškai vaipytis, klausant „nesušukuotų“ Trumpo kalbų ir skaičiuoti dienas iki jo pasitraukimo iš rinkimų kovos, kol jie suprato, kad ta diena neateis? Ir ar ne panaši primityvi tikimybinė logika verčia dabar Lietuvos Prezidentę ignoruoti, o ministrą pirmininką ironiškai vertinti palapinių miestelį prie pat Vyriausybės durų įkūrusią studentų grupę?

Istoriškai, radikalūs judėjimai tampa masiniais tuo atveju, kai valstybę ištinka vienokia ar kitokia katastrofa arba ilgalaikė gili nesėkmė, tarkime karas, ekonominė krizė. Tokia krize daug kas norėtų matyti ir mato imigrantų klausimą. Tai tiesa tik iš dalies: šaknys glūdi gerokai giliau.

Nors keletą pastarųjų dešimtmečių Vakarų demokratijos gyveno taikoje, tačiau jų pamatus visų pirma plovė ne ta dabar dažnai minima destabilizuojanti jėga (kalbu apie imigraciją), o kitos dvi esminės jėgos. Kalbu apie (1) globalizaciją ir (2) palaipsniui vyraujančia tapusią neoliberalią politinę filosofiją.

Antiimigrantiška, rasistinė retorika bent man nepriimtina, tačiau žmones, kurie palaiko panašias kalbas ir jas skelbiančius politikus, susiformavusi sistema tikrai paliko už durų. Ir palaipsniui tokių sisteminių „nepritapėlių“ skaičiui augant, procesai, kuriuos jau matome JAV, Britanijoje, Lietuvoje  ir kitose valstybėse, tampa neišvengiami.

Vyraujanti neoklasikinė doktrina, pasiskelbusi vienintele ir tikra ekonomine religija, jau gerą pusšimtį metų aiškina, kad laisva prekyba ir globalizacija užtikrina klestėjimą. Padedant viešųjų ryšių propagandai, įsigalint ne tiek bulvarinei, kiek prastai išsilavinusiai pirktai žiniasklaidai, masinei sąmonei peršamos iš esmės neįrodomos „tiesos“, kurias artikuliuoja vadinamieji ekonomikos ekspertai[2]. Politines diskusijas keičia kvailiausių šūkių rinkiniai, kai pasaulis sutraukiamas į banalų lozungą (prisimenate aną LLS šūkį savivaldybių rinkimuose „Balsuokite už Liberalų sąjūdį, ir viskas bus gerai“?). Viena tokių absurdiškų ištarmių yra ta, kad globali laisva rinka savaime užtikrina didesnę gerovę visiems be išimties šalies gyventojams. Tokia nuolat kartojama mintis, akivaizdu, priešinga pačiai rinkos, kaip reitinguojančios konkurencinės sistemos, kuri neišvengiamai visuomenę padalina į nugalėtojus ir pralaimėjusius, idėjai.

Globalios nesuvaržytos rinkos privalumus, žinoma, galėtų pajusti jei ne visi, tai dauguma šalies gyventojų, bet trickle- down economics užkeikimų ar  gražių lozungų, kad tai esą įvyks kažkokiu savaiminiu, nekalto prasidėjimo keliu, akivaizdžiai neužtenka. Dabar naudos dalybos vyksta išimtinai tarp turtingojo verslo, korumpuotos aukštosios biurokratijos, kuriančios tam verslui naudingas taisykles, ir įvairiomis privilegijomis papirko politinio elito, kuris už tas naudingas taisykles balsuoja. Vidurinis ir žemesnysis sluoksniai gi priversti arba tenkintis smunkančiu gyvenimo lygiu, arba bandyti išlaikyti buvusį lygį dirbdami vis ilgesnes darbo valandas, kas, galiausiai, suardo kultūrinius bei šeimos ryšiusir pakerta visuomenės socialinę struktūrą.

Kas yra tie, kurie išlošia globaliose rinkose? Paprastai tai gerai išsilavinę profesionalai, kurie dirba tarptautinius ryšius aptarnaujančiose sektoriuose (konsultavimas, aukštosios technologijos, finansai ir panašiai), yra pakankamai ciniški, kad nematytų tų procesų, kurie jiems nemalonūs, ir gebėtų bent patys sau įrodyti, kad jie verti to, ką turi, o visi kiti neturi, nes tiesiog neverti turėti. Vis dėlto, valstybes kuria ne atskiri sektoriai, o visa visuomenė, ir kai elitas atmeta abejones ir/ar skundus tų, kurie nepatenka prie gerovės dalybų stalo, sistemos žlunga.

Tai, kas dabar stebina ir šiurpina labiausiai — tai politinio, biurokratinio ir verslo elito nesugebėjimas suvokti panašių procesų padarinių —jeigu ne jų valstybių ir visuomenių gerovei, tai bent taip godojamai jų pačių asmeninei naudai. Primenu Popiežiaus žodžius iš Enciklikos Laudato Si: „vieniems rūpinantis tik ekonomine nauda, kitiems aistringai stengiantis išlaikyti ar padidinti savo galią, vienintele alternatyva lieka karas arba dviprasmiški susitarimai, kai mažiausia rūpinamasi […] silpniausiais“.

Istorijos tiesa ta, kad tokiu atveju atsiranda tie, kurie silpnuosius palydi į socialinius (ir ne tik) karus. Ir čia esmė.

3. Pandoros skrynia atsiveria

Manau, kad tai, kad vakar atsitiko Didžiojoje Britanijoje yra tikra dvidešimt pirmojo amžiaus istorijos pradžia, kurios pirmieji daigai pasirodė 2001 rugsėjo 11 dieną. Po vakarykščio referendumo pasaulis jau niekada nebebus toks, koks buvo iki tol. Tiesa, nemanau, kad atsakymai ir problemų išrišimas bus greiti.

Abejoju, kad tada, 2013 metų sausį, kai Britanijos premjeras Davidas Cameronas  pažadėjo britams galimybę pasakyti savo nuomonę apie jų ateitį Europos Sąjungoje, jis galėjo numatyti, kad atvers Pandoros skrynią, nors jau tada pasitikėjimas Europos Sąjunga Britanijoje buvo labai menkas. Tikėtina, kad iki paskutinio momento jis ir jo šalininkai tikėjo, kad nugalės pragmatiškas požiūris, kurį jie taip ilgai diegė ir žmonės paskaičiuos tik piniginę naudą.

Vis dėlto referendumo rezultatai palaidojo viltį, kad Europa susivienys amžiams. Manau, kad nacionalizmas Europos Sąjungoje, vis dar neatsigavusioje po 2008-2010 metų ekonominės ir vėlesnės euro bei valstybių skolų krizių, tik stiprės. Jau artimiausiais metais Europą ištiks vis aštresnės pietų-šiaurės ir senosios-naujosios Europų krizės. Naujosios nares (visų pirma Lenkija, Vengrija  ir Čekija) nervingai kovos su ES migrantų politika, taip tikėdamosi ir išsaugoti ES paramą, kuria maitinasi šių šalių ekonominis ir politinis elitas, ir darbo vietas (net jeigu tai iliuzija); Danija ir Švedija sieks panašios sutarties su ES kaip ją paliekanti Britanija; sustiprės separatistiniai judėjimai.

Ekonominės britų išėjimo pasekmės irgi bus nelengvos. Jų mastą lems tas neapibrėžtumo laipsnis, kuris susiformuos jau artimiausiu metu. Akivaizdu, kad ekspertai, garsiausi ekonomistai, tarptautinės organizacijos, praktiškai vieningai agitavę už Britanijos pasilikimą turi daug rimtų argumentų, bet dabar atėjo valanda, kai elitui reikės pradėti mokėti už tai, kad ilgus metus negirdėjo kitos pusės aimanų ir nematė jų nuoskaudų. Patinka tai ar ne,  bet viskas pasikeitė iš esmės. Ir ne kokia nors Rusija čia kalta, kaltas valdančio elito kurtumas ir aklumas.

Agresyvi Europos politinio elito retorika, šiaurės kreditorių bandymas visas savo problemas spręsti pietų kaimynų sąskaita (iki krizės visi lošė ir laimėdavo kartu, ar ne?) pakirto tai, kas ilgus metus formavo Europos sąjungos stiprybę — jos tautų solidarumą. Būtent tai, jog globalizacijos ir mokslo pažangos nauda bei finansų ir skolų krizės našta pasidalinta nesolidariai, galiausiai ir lėmė prasidedantį Europos sąjungos byrėjimą, net jeigu to labai nesinori pripažinti.

Kai nematai niuansų, o pasaulis yra tik baltas arba juodas, viskas galiausiai baigiasi prastai. Šiame kontekste, matyt, galima prisiminti ir kitus panašius dalykus, kurie galėjo būti dabartinės nesėkmės pranašai, — kalbu balsavimo už Europos Konstituciją nesėkmes Prancūzijoje ir Olandijoje 2005 metais, arba nuolatines patyčias pastaraisiais metais kenčianti Graikija, kuriai primesta visos Europos bankininkystės problemų sprendimo našta.

4. Ar išsigimė Europos projektas ir ką daryti?

Europos Sąjunga gimė ne tiek kaip ekonominis, kiek politinis projektas, kuriuo bandyta pažaboti nuolatinius konfliktus tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Ir būtent politikoje ilgus metus slėpėsi jos sėkmė, kurios vaisiais pasinaudojome ir mes. (Ir tai buvo puikiausia, kas su mumis galėjo nutikti!).

Vis dėlto ilgainiui nugalėjo ekonomizmas, o politinis ir kultūrinis Europos veidai buvo pritemdyti. Atsiradus eurui ir vieningai pinigų politikai, neišvengiamai turėjo susiformuoti ir bendra fiskalinė erdvė, tačiau tam iš esmės ir pasipriešino Europos valstybės, kurių gerovės politika paremta labai skirtingais ekonominiais socialiniais modeliais. Sutaikyti 28 iš esmės skirtingas fiskalines „virtuves“ buvo, matyt, neįmanoma misija.

Tai, ką matome dabar, yra atsakas tiems, kurie norėjo vieningos pragmatiškos  biurokratinės Europos. Jie pralaimėjo. Ką dabar daryti?

Nusiraminti ir suvokti, kad sudėtingi klausimais (ir ypač tie klausimai, kurie apima praktiškai neįveikiamus prieštaravimus) neturi lengvų, aiškių ir vienareikšmiškų atsakymų.

Galima dabar svarstyti, kokie bus tolimesni politiniai ir grynai techniniai Britanijos žingsniai. Tai nėra sudėtinga, netgi jeigu kol kas niekas nebandė praktiškai pasinaudoti 50 Europos sutarties straipsniu. Nereikia didelio proto ir tam, kad paverktum dėl  Lietuvos žmonių, kurie dabar gyvena ir dirba Britanijoje.

Vis dėlto gerokai sudėtingesnė ir rimtesnė kita pamoka, kurią vakar gavo ir Europa, ir Lietuva. Norint išvengti skaudžių kataklizmų reikia daugiau politikos, t.y. rimtų debatų ir sąžiningų kompromisų, o ne daugiau ekonomikos, kurį visada yra tik išvestinis dalykas. Aišku viena, norint veiksmingos Europos, privalu suvokti, kad ne ekonominė nauda, o politiniai  susitarimai suformuoja pasaulius ir juos sužlugdo.

5. Brexit‘o pamokos Lietuvai

O dabar grįžkim namo ir prisiminkim studentus ant grindinio palapinėse prie Vyriausybės durų bei arogantiškus šįkart jau Lietuvos premjero žodžius bei jo grimasas.

Premjeras abejoja, ar studentai supranta, koks nuostabus dalykas yra tas naujas patvirtintas Lietuvos Darbo kodeksas, kuris, jo nuomone, net sukurs naują Lietuvos veidą. Manau, kad studentai ir skaitė tuos įstatymus nuoširdžiau, nei premjeras, ir geriau juos suprato.

Ką sako studentai? Jie kartoja vieną paprastą žinią — žinią apie brangų gyvenimą. Galima tai suprasti ir kaip per dideles kainas ir per mažus atlygius, bet galima suvokti ir giliau — kaip žinią, kad ne vien darbu gyvas žmogus, o tiksliau vien darbu gyvas tik vergas ar katorgininkas. Žmogus visada daugiau, negu jo darbas.

Premjeras žada daugiau darbo vietų, kurias kažkokiu mistiniu būdu pagimdys teisinis dokumentas. Elementarūs skaičiavimai jau dabar rodo (EBPO tyrimas), kad Lietuvos darbo rinka yra tokia pat lanksti, kaip JAV, o pastaroji yra viena lanksčiausių pasaulyje. Tai dėl ko tada reikia kautis ir kalbėtis? Tikrai ne dėl daugiau naujų darbo vietų, tą daugiau suvokiant kaip nestabilių, menkai apmokamų darbo vietų kaitą.

Reikia kalbėtis apie gyvenimą ir išgyvenimą šalyje, kurią kasdien palieka jaunimas, neturintis galimybės įsigyti būstą, sukurti šeimą ir saugiai auginti vaikus. Su tuo jaunimu reikia kalbėtis, o ne buku veidu pamokslauti.

Daug naujų labai menkai apmokamų darbo vietų nespręs nė vienos tikros Lietuvos (o ir daugumos europiečių) problemos. Jas gali padėti spręsti tik nauja, solidarumu ir bendryste paremta politika, bėda tik ta, kad šios pamatinės visuomenių išlikimo vertybės per pastaruosius dešimtmečius tiek paniekintos, kad jų atgaivinimas pareikalaus arba itin didelių pastangų, arba masinės katastrofos.

6. Ideologinė (arba politinė, jei norite) išvada

Kai žmogaus ar valstybės gyvenime nugali grynai techninis, pragmatiškas pradas, tai žmogus ar valstybė praranda judėjimo kryptį. Prasminga tik tokia nauda, kuri nenaikina daiktų ir tikrovės esmės (laisvės, atsakomybės, meilės ar gailestingumo). Kai sumenksta ar nyksta meditatyvusis pradas, kuris ir saugo tą bet kokio veiksmo prasmės šaltinį, gyvybė miršta, o šalis galiausiai netenka laisvės.

Kai prieš ketvirtį amžiaus pakilome kovai už savo nepriklausomybę ir laisvę (tai netapatūs dalykai) mūsų gyvenimus vedė tas meditatyvusis pradas. Laisvė buvo paskelbta galutiniu tikslu, ir daugumai sutinkant prisiimti galimus praradimus ir aukas, laimėjome Nepriklausomą Lietuvą.

Deja, jau labai greit Nepriklausomybė buvo privatizuota tų, kurie godesni turto ar valdžios. Palaipsniui susiformavo dvi Lietuvos. Viena jų nuolat išdidžiai kartoja, kad visi, kurie tikrai darbštūs ir protingi, tampa turtingais, o neturtas, esą, parodo tik žmogaus tingumą ir primityvumą. Ši Lietuva arogantiškai skaičiuoja ir demonstruoja savo turtus, pašaipiai žvelgdama į ne tokią sėkmingą daugumą.

Kiti — jų minios — nuoširdžiai dirbdami net ir labai ilgas valandas vis sunkiau suveda galus, ir dar yra verčiami  klausytis pašaipų, kad tas jų gyvenimas tik todėl toks, kad jie nelabai ko išties ir verti. Galingieji (graudu, bet tarpe jų ir žiniasklaida) apie kasdienę sunkią daugumos darbščių ir sąžiningų žmonių dalią nesvarsto ir nerašo, skurstančių pavyzdžius pasitelkdami iš akivaizdžiai socialiai ribinių grupių — tinginių, metų metais gyvenančių iš pašalpų ar šešėlio.

Taip darbštaus sąžiningo dirbančiojo skurdas, kurį itin dažnai lemia socialinė tikrovė, palaipsniui visuomenės sąmonėje nužeminamas,  o atlikus tokį mąstymo judesį, nebereikia ieškoti ir išeities.

Lietuvos gyvenime šiandien toks paviršutiniškas pragmatiškas tikrovės vertinimas yra tiek įprastas ir toks viską užgožiantis, kad bet kokia kalba apie bendrystę ir solidarumą prilyginama mažų mažiausia komunizmo ideologijos skleidimui. O tai reiškia viena — šalis, dar negavus laisvės, kuri yra visų ir visiems, parado savo meditatyvines galias, ir jeigu tuoj pat neatbus, greit praras ir Nepriklausomybę. Ir ją pasiims ne pikta kaimynė, o godus ir lėkštas Lietuvos elitas.

Mes, katalikai, esame kalti, kad nestabdėme valdžios tada, kai ji rinkosi paniekos silpniems kelią. Pripažįstu ir savo kaltę, kad galėjau būti aštresnė ir tiesesnė. Esu kalta, kad tylėjau, kai garbūs katalikai ir net kunigai man aiškino, kad vokeliai nėra blogis, nes verslininkui esą kitaip būtų sunku galus suvesti. Tylėjau, nors žinojau, kad tai demagogija.

Tyliai pasitraukiau, kai vienoje iškiliausių Vilniaus šventovių pamokslo metu kunigas drąsiai aiškino, kad finansinė sėkmė ir gera karjera rodo žmogaus vertę Dievo akyse. Buvo gėda už Lietuvos Katalikų Bažnyčią, kuri versdama Benedikto XVI encikliką aiškų paraginimą remti profsąjungas, kaip darbo žmonių teisių gynėjas, to paraginimo turinį panaikino, profsąjungas pavadindama darbėmių susivienijimu. Skaudėjo širdį, kai kunigas, vėliau gavęs ir vyskupo šventimus, žmonijos išganymą siejo su laisvos rinkos įsigalėjimu, matyt, neatsitikinai nė viename savo viešame interviu nė karto neprisiminęs Kristaus ir jo aukos.

Bandžiau aptakiai polemizuoti, bet pritrūkau drąsos kalbėti visiškai tiesiai ir aiškiai, kad Bažnyčia nepripažįsta ne tik išsivadavimo per socializmą, bet ir išsivadavimo per nežabotą rinką ideologijos.

Tikintis krikščionis išsivaduoja tik per Kristaus auką ir tik nusilenkdamas vargstančiajam ar sužeistam, o ne rinkai, nuosavybei ar verslui. Priešingai, nei esame verčiami manyti, vargšai nėra paramos gavėjai, o darbas nėra galingojo dovana (įkyriai kartojame „darbdavys kuria darbo vietas“, nors elementari logika sako, kad jis tiesiog samdo, t.y. perka darbuotojo įgūdžius, kurie jam reikalingi pelnui gauti) ir turi būti deramai atlyginamas. Katalikui nevalia socialinę Bažnyčios doktriną sutraukti ir nužeminti iki labai primityvios moralinės prievolės remti skurstantį, taip, esą, perkant vieteles rojuje. Panaši primityvi traktuotė vargstantįjį paverčia priemone sielai gelbėti, ir tai iš esmės naikina Evangelijos dvasią.

Vis dėlto dabar, jausdama ir matydama, kaip Tėvynėje auga įtampa ir neviltis, o išgyvenimo naštą padidina ir karo baimė, sakau — sustokime ir pradėkime kalbėtis apie esmę, — taigi, ne apie pinigus, o apie tautos likimą. Ir ne piknikuose savimi gėrėkimės, o atsisukime į tuos, kurie daug ir labai sunkiai dirba, bet vis sunkiau suveda galus.

Tai, beje, ir yra tikroji Brexit‘o, Trump‘o ir studentų pamoka politiniam elitui ir mums visiems.

[1] Nativizmas —  tam tikra politinė laikysena, kai pabrėžiamas vietinių gyventojų tautinės, kultūrines ar religinės  padėties primenybiškumas imigrantų ar kitų atvykėliu atžvilgiu.

[2] Lietuvoje panašus vaidmuo tenka vadinamiesiems bankų ekspertams: dalis tų žmonių yra pakankamai racionalūs ir protingi, tačiau kai kurie, ypatingai SEB atstovas, pasižymi išskirtinai ribota logika ir lėkštomis išvadomis.