Mano telefonas jau antra diena žada, kad šiandien Briuselyje bus šilta diena. Rašo, kad temperatūra pakils net iki 24 laipsnių. Labai noriu, kad ateitų vėluojanti vasara į Šiaurės jūros vėjų taip dažnai skrodžiamą Briuselį.

Bet kol tas gamtos grožis dar galutinai neišsiskleidė, vis bandau sugrįžti į Lietuvos užsienio politikos koridorius, kuriuose, jeigu tikėsime dalies politikų užkalbėjimais, vaikšto popieriai dėl sutarimo sutarti apie bendrą nekintamą ir nedalomą užsienio politiką. Tų popierių keliai tokie pat nežinomi, kaip ir klimato kaitos krečiamo pasaulio orų prognozės. 

Absurdiška mintis

Šios dienos tekstas neįprastas. Jis autoironiškas – ieškoti turinio logikos ten, kur vyksta kova tarp galių nėra labai rimta.

Tai įrašas, kur esminė dalyvių mintis jungianti grandis iš esmės remiasi tik tokiu sunkiai apčiuopiamu dalyku kaip patirties ir stebėjimo pagimdyta intuicija. 

Kai prieš metus viešojoje erdvėje pradėjo klajoti mintis apie sutarimą dėl užsienio politikos, ji iš karto man pasirodė absurdiška. 

Pagalvokime. Kam valdantiesiems sutarimas dėl užsienio politikos, kai jie turi visus esminius postus ir svertus, reikalingus tai politikai vykdyti?

Maža to. Jie turi patvirtintą Vyriausybės programą, kur aiškiai sudėliota tiek jų vykdomos užsienio politikos strategija, tiek jos taktika. 

Galite man oponuoti ir aiškinti, kad valdantieji neturi visų postų, kurie lemia Lietuvos užsienio politikos kryptį, nes pagal Konstituciją visą darbą šioje srityje Seimas ir Vyriausybė dirba kartu su prezidentu. 

Prezidentas tuščiomis rankomis

Vis dėlto dabartinis prezidentas į užsienio politikos balių atėjo tuščiomis rankomis. Jokios patirties toje srityje. Jokios rišlios užsienio politikos programos (jos, beje, nėra ir dabar, kai poste prabūta beveik ketverius metus). Jokio suvokimo, kaip veikia politika demokratinėje erdvėje.

Ir tikrai pernelyg daug ambicijų, kurios nerealios jau vien todėl, kad prezidentas negeba jų paslėpti, nors neturi jokių ginklų savo rankose. 

Prabėgus ketveriems metams galiu tik pakartoti tai, ką pasakiau kitą naktį po rinkimų: Gitanas Nausėda yra politikos nulis. Tiesa, tada aiškinau, kad aptarinėti nulio neverta, tačiau gyvenimas rodo, kad ne tik galima, o kartais net privalu.

Tarkime, tas mistinis ginčas dėl to, kas važiuos į Europos Vadovų tarybą nėra formalus, jeigu žinai, kaip realiai gimsta tarybos sprendimai. Faktas, kad anapus to proceso slepiasi rūsti ir Lietuvos prezidentui labai nepalanki politinė tikrovė.

Ponas kabinete

Užsienio politikos sprendimai atsiranda susitikus visų 27 valstybių narių užsienio reikalų ministrams. Tai, ką naudingo Lietuvai ten išmuša ar įkala į kolegų galvas Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, galiausiai ir nugula sprendimuose tuo ar kitu klausimu.

Prezidentas nori nenori priverstas kartoti tą poziciją, kurią iš esmės nubrėžė Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Beje, tai galioja visoms europinės politikos sritims, ne tik užsienio politikai.

Pats Gitanas Nausėda neturi nei pakankamai žinių, nei intelektualinių gebėjimų tas žinias įgyti, nei patirties, kuri jam galėtų praversti formuojant savo užsienio politikos logiką. Jo komanda silpna ir jos užduotis aptarnauti poną kabinete, o ne formuoti rimtus sprendimus. 

Atskiri G. Nausėdos bandymai, tarkime, kai jis nepasirašė laiško dėl LGBT bendruomenės persekiojimo Vengrijoje, esmės nekeičia.

Amžinai atsarginis žaidėjas

Niekas toje Vadovų taryboje Lietuvos prezidento rimtai ir nevertina, jau vien todėl, kad jis nėra jokios Europos Sąjungoje įtakingos politinės šeimos atstovas.

O tradicines vertybes išpažįstančių žaidėjų vadovų taryboje realiai vos pora – Vengrija ir Lenkija. Lietuvai į tą ratą bent kol valdžioje dabartinė vyriausybė patekti praktiškai neįmanoma. 

Europos renginiuose viešai pradėjęs stumti savo vizijas apie LBGT bendruomenę ar moterų teises G. Nausėda sulauktų tylos ir pakeltų antakių. Taip jau buvo, kai jis 2022 metais Miunchene susitikime su JAV viceprezidente Kamala Haris ragino Jungtines Valstijas pasiųsti į Lietuvą daugiau karių ir dėl to, kad čia yra labai daug gražių moterų. 

Netaktu to nepavadinsi. Tai orlauskinio lygio bukumas ir tiek. 

Kita vertus tas mergaičių vaizdinys kalbant apie užsienio partnerių saugumo garantijas yra kažkoks G. Nausėdos fetišas, pakartotas ir Vokietijos bataliono kontekste.  

Bendrai imant, G. Nausėda Vadovų taryboje yra toks amžinai atsarginis žaidėjas, kurio mandagiai išklauso, bet rimti dalykai derinami iki galutinio susitikimo Briuselyje politinių šeimų viduje. 

Valdančiųjų įgarsintojo vaidmuo 

Lietuvoje valdančioji dauguma daugiau siejama su Europos Liaudies politine šeima, o tai įtakingiausia politinė jėga, kurios atstovai šiuo metu vadovauja ir Europos Komisijai, ir Europos parlamentui.

Tokiu būdu Lietuvai lengviau prastumti savo pageidavimus į formuojamą politinę darbotvarkę. G. Nausėda tam tikra forma atlieka tik tų jo taip nekenčiamų valdančiųjų pozicijos įgarsintojo vaidmenį. 

Man labai gaila nuvilti Lietuvos moteris, bet ūgis ir grožis (pastarasis labai subjektyvus dalykas) tikrai nėra toks jau svarbus, kai susitinka patyrę politikos vilkai. Tada lemia intelektas, gebėjimas aiškiai formuluoti mintis, žinojimas, ko nori, ir sąjungininkų palaikymas. Nė vienos šių savybių G. Nausėda neturi. 

Galite prieštarauti, kad va Dalia Grybauskaitė buvo įtakinga ir gerai tvarkėsi toje Taryboje. Bet iš esmės toks priekaištas tik patvirtina tai, ką sakiau anksčiau. 

D. Grybauskaitė yra nepalyginai intelektualesnė. Ji turėjo poziciją. Ji turėjo ilgą diplomatinio darbo patirtį ir  užėmė labai aukštą komisaro postą. Ją santykinai rėmė Europos liaudies partija, manyčiau, tiek dėl asmeniškai gerų jos santykių su Angela Merkel, kuri tuomet buvo Europinės politikos kelrodė žvaigždė, tiek dėl Vytauto Landsbergio įtakos centro dešinei. 

„Myliu – nemyliu“ neveikia

Taigi, kartoju, neįmanoma suvokti, kam tokio sutarimo iš esmės reikia valdančiajai daugumai, o ypač konservatoriams ir akivaizdžiai Europinės užsienio politikos žvaigždei Gabrieliui Landsbergiui, kurio pasisakymai aktyviai aptariami profesionalioje ne tik Europos, bet ir pasaulio spaudoje. 

Dar kartą nustebinsiu. Lietuvos rinkėjų preferencijos ir kliedesiai apie politikus, kurie gimsta mąstant „myliu- nemyliu“ kategorijomis, neveikia bendro europinių sprendimų lauko. 

Kodėl toks sutarimas turėtų būti naudingas opozicijai, irgi neįmanoma suvokti.

R. Karbauskio valstiečių ir socialdemokratų užsienio politikos moto trumpas variantas – viskas, ką sako konservatoriai, yra blogai ir mes darysime priešingai. Ilgesnis variantas į pirmą vietą kelią pragmatinius verslo interesus, kurie neretu atveju tiesiogiai siejasi su partijos rėmėjų verslo interesais.  Tai vadinama ekonomine diplomatija.

Kinija – tik pretekstas

Nors kaip kliuvinys pasirašyti sutarimą nuolat iškyla Kinijos klausimas, mano galva, tai tik pretekstas. Nei ta Kinija R. Karbauskiui tokia svarbi, nei įdomi. 

Kai atsirado taivaniečių atstovybė dalis verslo pradėjo rypauti, viešojoje erdvėje kilo pasipiktinimas. Pajutę, kad gali įspirti konservatoriams, „valstiečiai“ pradėjo visais įmanomais būdais eskaluoti šį klausimą bei verkti dėl prarastų rinkų. 

Kadangi iki tol nuolat kartojo, kad dėl Kinijos laikosi bendros europinės pozicijos, tai, tiesą sakant, pasikeitusia savo pozicija jie tiesiog pademonstravo, kad neturi jokio suopračio apie tą bendrą europinę poziciją Kinijos atžvilgiu.  

Socialdemokratai, ypač Algirdo Butkevičiaus valdymo metais, tikrai buvo labai palankūs Kinijai, bet eilinius rinkėjus pirko kalbomis apie atskirties mažinimą, Kiniją palikdami potencialių rinkų ieškantiems verslininkams.  

Širdžių drebintojai

Paskutinis klausimas: tai kam tokio sutarimo sutarti reikėtų? Matau du politinio lauko veikėjus, kurie galėtų turėti naudos. 

Pirmasis – prezidentas, kuris niekada nepatvirtino, bet ir nepaneigė, esąs iniciatyvos autorius. Sėkmės atveju jis galėtų pareikšti savo lyderystę, ir tikrai rastų tų, kurie patikėtų.

Nesėkmės atveju jis irgi išlošia, gaudamas teisę priekaištauti valdantiesiems, kad jie nenori tartis ir ieškoti kompromisų.

Dėl ko konkrečiai anie nenori tartis ir kokia galimų kompromisų kaina žurnalistai vis tiek nepaklaustų. Prezidentas vėl galėtų stoti prieš tautą kaip priešų apsuptas vienytojas.  

Kitas politikas, kuris ant šio politinio lauželio irgi gali pašildyti savo reitingus, yra Giedrius Surplys. Jis nuolat nerimsta vis primindamas, kad idėja jo kartu su prezidentu.

Taigi palaikančiųjų akyse pasirodo esąs ne tik krikščionių tikėjimui atsidavęs žmogus, tradicinių vertybių puoselėtojas, bet ir prezidento reikalų patikėtinis. Kurios tad moters širdis nesudrebės, kai viskas taip gražu. P.S. Kai kalbėdama miniu moteris, kalbu ne tiek apie savo likimo drauges, kiek apie perdėm emocinio mąstymo visų lyčių rinkėjus.