Naujieji metai visada yra neblogas laikas pagalvoti, kaip būtų galima geriau susidoroti su kasdienėmis problemomis. Tai ypač aktualu dabar, kai viskas taip sparčiai kinta, ir, deja, ne visad į gerąją pusę.

Gruodžio pradžioje kalbėdama apie mus užliejusią infliacijos bangą sustojau ties pastarojo laikotarpio kainų kilimo priežastimis. Šį kartą infliaciją lėmė išskirtinai platus ekonominių pokyčių laukas, kur esminis momentas tenka neapibrėžtumui.

Neapibrėžtumas – ne išskirtinis dalykas

Neapibrėžtumas ekonomikoje nėra koks išskirtinis dalykas: taip ekonomistai įvardija visus veiksnius, kurie keičia ekonomikos pavidalą, nors numatyti iš anksto jų neįmanoma.

Labai dažnai būtent iš anksto sunkiai nuspėjami dalykai – politinės perturbacijos, epidemijos, karas ar technologinės revoliucijos yra tai, kas itin supurto įprastą reiškinių tėkmę, keičia ūkio struktūras, naikina ir kuria profesijas, verčia žmones ieškoti naujų sprendimo ar prisitaikymo būdų.

Deja, mokykloje vaikams mokytojai apie tai nekalba. Neretai net ekonomiką studijuojantys studentai vidutiniškos kokybės universitetuose geriausiu atveju išgirsta apie vadinamuosius išorės šokus, taigi kažką, kas keičia ryšius tarp dalykų, bet platesnių paaiškinimų negauna.

Pagal nutylėjimą manoma, kad tokie dalykai esmės nekeičia. Vis dėlto taip nėra. Istorija rodo, kad dažnai būtent sunkiai nuspėjamų arba nenuspėjamų įvykių seka iš esmės pakeičia pasaulį, kuriame gyvename.

Priminsiu vos porą dar visai neseniai vykusių perturbacijų. Tikrai nemažai vyresnio amžiaus žmonių dar prisimena Nepriklausomybės pradžioje per 1600 proc. perkopusią infliaciją Lietuvoje.

Tai buvo kaina, kurią mokėjome dėl nutrūkusių ryšių su įprastomis rinkomis ir perėjimo iš planinio kainų formavimo mechanizmo į rinką. Trys dešimtmečiai parodė, kad galiausiai galime gyventi taip, kaip norime ir kaip sugebame.

Priimtino ekonomikos modelio dar nėra

Dar vienas į galvą iš karto šaunantis pavyzdys – infliacija, kuri prislėgė Didžiąją Britaniją ir JAV septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo pradžioje. Tuomet ten ji buvo aukštesnė nei Lietuvoje šiomis dienomis.

Kainų šuolio suvaldymas buvo labai skausmingas, susiformavo vadinamasis neoliberalus diskursas, o daugybė žmonių patikėjo, kad ekonomika yra kažkoks tikslus matematiškai apibrėžiamas mokslas, o ne vienas iš daugelių, beje, tarpusavyje tampriai susijusių, socialinių mokslų.

Ekonomikos kaip kažkokio esą tikslaus mokslo paradigma išsisėmė per didžiąją 2008 metų recesiją kartu su vadinamojo atsakingo skolinimosi principais, kurie atnešė tiek kančių daugeliui.

Pastaruosius 15 metų ekonomistai bando apibrėžti naujas teorines nuostatas bei sudėlioti jas atitinkančius praktinius veiksmus, nors bent kol kas daugumai priimtino ekonomikos teorinio modelio dar nėra sukurta.

Kita vertus, tai tikrai nereiškia, kad išnyks esminiai ekonomikos principai, kurių žinojimas padeda suprasti, kaip tvarkyti savo finansus, ko tikėtis ateityje, kaip apsisaugoti nuo netikėtumų, ar bent jau moko viską priimti daugiau mažiau stoiškai.

Ne visiems tinkami patarimai

Paprastai viešai kalbantys ekonomistai Lietuvoje patarimus dalija tiems, kurių pajamų lygis yra gerokai aukštesnis nei vidutinis.

Patariama kaupti rezervą, investuoti į akcijas, kurios ilgainiui turėtų padengti dėl kainų augimo prarastą realią pinigų vertę. Patarimai teisingi, tik ne visiems ir ne visada pritaikomi.

Panašūs samprotavimai vargu ar labai prasmingi, jeigu žmogus gyvena nuo algos iki algos arba turi sukaupęs santykinai nedidelę sumą juodai dienai, bet jį slegia solidi būsto paskola.

Prieš ieškant sprendimų tiems, kurių finansinė padėtis nėra labai saugi, dar truputis teorijos. Deja, jeigu nesuprantate sąvokų, kuriomis operuoja ekonomistai, esate tiesiog lengvai įkalbamas, naivus ir patiklus vartotojas.

Norint priimti pasvertus sprendimus, kurie atitinka jūsų, o ne abstraktaus pasiturinčio žmogaus interesus, svarbu žinoti, kad infliacija labai skirtingai paveikia skirtingas gyventojų grupes.

Išlošia dėl infliacijos

Šalia tų, kurių realus gyvenimo lygis krenta, t. y. pralošiančiųjų, yra ir tų, kurie dėl infliacijos gali išlošti.

Pirma, infliacijai siautėjant išlošia tie, kurių pajamos tiesiogiai susietos su infliacija.

Panašios apmokėjimo sistemos veikia keliose Europos valstybėse, tarp jų ir Belgijoje. Čia metų pradžioje visos pajamos automatiškai padidėja tokiu dydžiu, kokia buvo praėjusių metų infliacija.

Ekonomistai labai atsargiai vertina tokią praktiką, mat tikima, kad ji gali dar labiau įsukti kainų spiralę.

Vis dėlto manyčiau, kad Lietuvos profsąjungoms tikrai vertėtų rimtai apsvarstyti, ar panašūs reikalavimai neturėtų būti įtraukti į jų politinę darbotvarkę jau vien todėl, kad padėtų žmonėms geriau suprasti tokios prieigos pliusus ir minusus.

Infliacijos metu taip pat išlošia tie, kurie gali pasigirti stipria derybine galia – žmonės, kurių profesijos labai paklausios, tie, kurių nuolat ieško darbdaviai. Jie gali susiderėti dėl atlyginimo, kurio augimas ne tik padengtų infliaciją, bet net ir ją pralenktų.

Nereikalingi finansiniai produktai

Išlošia taip pat tie, kurie gali pasigirti sukaupę daugiau turto, tarkime, nekilnojamojo. Kadangi kainoms augant tie, kurie turėjo daugiau santaupų, stengiasi jas paversti turtu, tai turto vertė auga.

Platesnio paaiškinimo, manyčiau, reikalauja teiginys, kad infliacijos metu išlošia tie, kurie turi įsipareigojimų – būsto ar vartojimo paskolą. Paaiškinimas remiasi nominalių ir realių dydžių samprata, kuri yra vienas iš svarbiausių, nors retokai aiškiai įvertinamų dalykų.

Beje, įvairūs investavimo ir gyvybės draudimo agentai bei esą turtingo tėvo patarimai savo paaugliams vaikams paprastai įperša žmonėms jiems menkai reikalingus finansinius produktus todėl, kad jų klausantis žmogus nepajėgia įvertinti, kaip jų šios dienos sprendimas atrodys po kurio laiko.

Kalbėdami apie nominalius dydžius, mes matome tiesiog skaičių, nominalą. Tarkime, žmogaus pajamos 1000 eurų per mėnesį. Atsakyti į klausimą, daug tai ar mažai, nėra lengva, kol nežinote, kokioje šalyje ir kada tas žmogus gyvena, kiek stabilios jo pajamos, kiek turto jis turi ir svarbiausia, kokios jo vartojamų gaminių kainos.

Net infliacija iš esmės yra labai individualus dydis – tarkime, maisto kainoms augant, infliacija labiau paveikia mažiau pasiturinčius žmones, nes jie didesnę savo pajamų dalį skiria maistui.

Realios pajamos parodo, kokia yra tos nominalios pajamų sumos vertė, kitaip sakant, kiek prekių galima įsigyti už tą minimą sumą.

Realios ir nominalios palūkanos

Analogiškai galima paaiškinti ir realias bei nominalias palūkanas.

Kai skolinatės iš banko, palūkanos yra tai, ką mokate bankui arba, kitaip sakant, tai yra suma prekių, kurių netenkate (kurias galėjote įsigyti už bankui mokamą palūkanų sumą). Kai savo pinigus laikote banke sąskaitoje, palūkanos yra tai, ką gaunate iš banko už savo indėlį (šiuo metu ta suma procentine išraiška bus tikrai kukli).

Realią savo uždarbio iš indėlio vertę galėsite sužinoti tada, kai bankas jums išmokės sutartą sumą, o jūs įvertinsite, kiek prekių už tuos, tarkime, 100 eurų jūs galėjote įsigyti tuo metu, kai sudarėte sutartį, ir tada, kai sutartis pasibaigė.

Kaip tai veikia praktikoje? Panagrinėkime pavyzdį.

Asmuo į banko sąskaitą vieniems metams padėjo 1000 eurų indėlį su 2,5% nominaliąja palūkanų norma. Po metų jis gali atsiimti 1025 eurus. Tačiau, jei per tuos metus kainos pakils 20%, jam reikės 1200 eurų, kad galėtų susimokėti už tiek pat prekių ar paslaugų, už kurias prieš metus būtų sumokėjęs 1000 eurų.

Tai reiškia, kad realioji jo indėlio grąža būtų minus 17,5 %. Tai ir yra realioji palūkanų norma, apskaičiuojama iš nominaliosios palūkanų normos (2,5 %) atėmus infliacijos normą (20 %).

Kita vertus, tuo pačiu metu tie, kurie turi paskolų, išlošia, mat vertinant pagal prekes, kurias jie galėjo įsigyti už bankui mokamas palūkanas, jų įmokos realia verte pinga. 

Stiprių profsąjungų stoka

Pralošia taip pat tie, kurių pajamos fiksuotos – pensininkai, išmokų gavėjai, žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių vargu ar gali tikėtis darbo užmokesčio augimo.

Tiesa, pernai Lietuvoje bent jau pensininkų realios pajamos buvo bent iš dalies kompensuotos pakankamai solidaus pensijų augimo, juolab kad nuo sausio 1 dienos pensijos vėl vidutiniškai didės 13 proc. 

Infliacija smarkiai pakerta pajamas tų, kurių profesijos ne tokios paklausios. Lietuvos atveju žmonės tikrai nukenčia dėl nesugebėjimo kurti stiprias, gerai organizuotas profsąjungas ir bendrai reikalauti adekvačių pajamų bei realaus gyvenimo lygio nuosmukio kompensavimo.

Pralošia tie, kurie turi sukaupę daug grynųjų, kurių realią vertę kasdien graužia infliacija.

Ilgas teorinis ekskursas leidžia geriau suprasti, kaip dabar vertėtų elgtis tiems, kurių pajamos santykinai kuklios.

Svarbiausia, nepasiduokite įkalbinėjimams investuoti į akcijas ar kitus sudėtingesnius finansinius produktus. Antra, jeigu turite nors nedideles santaupas, bet tuo pačiu metu ir paskolų, sukauptais pinigais denkite savo įsipareigojimus, pradėdami nuo tų, kurie jums kainuoja brangiausiai, kitaip sakant tų, kurių palūkanos didesnės.

Šios dienos vaiko reikmės

Nepasiduokite įkalbinėjimas drausti savo vaikus investiciniu draudimu.

Produktas gal ir neblogas, bet jeigu jūs neturite pakankamai lėšų garantuoti savo vaikui kokybišką popamokinę veiklą dabar, tikrai geriau pinigus skirkite ne investicijai į neapibrėžtą (prisimenate pradžią?) ateitį, o į šios dienos vaiko reikmių patenkinimą.

Po šiuo įrašu, taip pat mano tinklaraštyje, adresu www.maldeikiene.lt, rasite daugiau pavyzdžių su paaiškinimais.