2016 m. lapkričio 17 dieną dalyvavau LNK laidoje „Yra kaip yra“, kur diskutuota apie emigraciją. Kalbėjo tie, kurie dirbo emigracijoje, grįžo iš jos ar nori išvykti vėl. Neįgalius vaikučius Lietuvoje ugdantis mokytojas, kuris vasarą Vokietijoje miega po keturias valandas per parą ir ilgas valandas PER SAVO ATOSTOGAS dirba prie konvejerio tik todėl, kad galėtų išsimokėtų būsto paskolą, papasakojo apie šios savotiškos „šaudyklinės“ emigracijos patirtis. Vis dėlto man labiausiai įstrigo moksleivio Remigijaus, kurį bandyta pateikti kaip sėkmės pavyzdį, istorija.
Remigijus pristatytas kaip moksleivis ir įmonių „Solidus mokslas“ ir UAB „Mangas“ (anot rekvizitai.lt šioje įmonėje Sodros duomenimis dirba vienas darbuotojas) direktorius ir plėtros vadovas. Pasak laidos pristatymo, Remigijus įsitikinęs, kad „emigruoja tik žiopliai ir tinginiai“ (sic!), tad kovodamas su tokia „neteisybe“ jis susitinka su Lietuvos moksleiviais ir ragina juos likti namie.
Pasak Remigijaus, per susitikimus su daugiau nei 25 000 moksleivių jis patyrė, kad apie 70%, taigi 15 000, norėjo emigruoti, mat galvoja, kad Lietuvoje nėra ateities perspektyvų, prasti universitetai, o va užsienyje visų laukiantys dideli atlyginimai. Remigijui tokios mintys juokingos, tad jis pateikia savo receptą – nesidairyti į Lietuvos įmones, o stengtis įsidarbinti tarptautinėse, kur atlyginimai nuo 800 iki 1500 eurų. Ką konkrečiai veikia paties Remigijaus įmonės, išskyrus, kad susitikinėja ir kalbasi su moksleiviais, kokius atlyginimus moka savo darbuotojams, net ar tokių, išskyrus direktorių ir plėtros vadovą viename, apskritai yra, laidoje taip ir nesupratau, tad negaliu pasakyti, kiek konkrečiai jaunų žmonių nuo emigracijos buvo išgelbėta. Vis dėlto panašių, savaime nieko blogo nereiškiančių, minčių platinimas turi kitą, nematomą pusę: kai laidos vedėjai vaikiškas pasakas pateikia kaip emigracijos užkardymo kelią, mes tik dar labiau tolstame nuo supratimo, kodėl žmonės bėga iš Lietuvos (statistikai teigia, kad šiemet per dieną išvyksta 146 mūsų tautiečiai palyginus su 122 pernai).
Kad ir kaip žaviai bei dramatiškai daugeliui atrodytų žmonės, tempiantys save iš pelkės laikydamiesi vien už savų batų raištelių, vis dėlto toks vaikiškas optimizmas ir įsivaizdavimas, kad vien individualiomis pastangomis žmonės gali išsispręsti šalies modelio krizę, yra giliai ydingas.
Ar tikrai mokytojas metodininkas, kuris – pasikartosiu, nes tai žiauri tikrovė – vasaromis Vokietijoje stovi prie konvejerio, kad galėtų sumokėti būsto paskolą, nes mokydamas tokius sėkmės remigijus vien savo darbu Lietuvoje to padaryti neišgali, nereikalingas? Ar tikrai nereikalingi šaliai tūkstančiai jaunų gydytojų, mokslininkų, mokytojų, valstybės tarnautojų, policininkų ir daugybės kitų dirbančiųjų, kurių atlygiai neatitinka nei jiems keliamų reikalavimų, nei jų išsilavinimo ir kvalifikacijų? Ar tikrai jie visi turi pasukti į esą dideles algas mokančias tarptautines įmones? Ir kas tada bus su valstybe?
Naivių patirčių apibendrinimas yra labai prastas pavyzdys visų pirma todėl, kad tokios iš konteksto ištrauktos istorijos tik palengvina tolesnį Lietuvoje įsigalėjusios išsunkiančios ekonomikos gyvavimą.
Mokytojas, kurio algos neužtenka net būsto paskolai dengti, nebando derėtis dėl didesnio atlyginimo, nesijungia į profsąjungas, nerašo peticijų, nerengia protestų. Manau, kad jis net nesuvokia, jog yra sistemos auka, sistemos, kuri jam įrodė, jog tik jis pats kaltas, kad yra „tik“ mokytojas, kai galėtų tapti sėkmingu kaučeriu. Ir tai savotiškai paniekindami jo sunkų darbą Lietuvoje tegul ir netiesiogiai palaiko laidos vedėjai.
Daug metų apie tai kalbėjau ir toliau tvirtinu: Lietuvoje veikianti ekonominė sistema yra sterili, taigi ji neturi ateities dėl mažėjančio gyventojų (o verslui – vartotojų ir darbuotojų) skaičiaus. Dar baisiau, kad ši nelygybės sistema tik gilėja, ir net tarptautinės institucijos – TVF bei EBPO, kurių tikrai neapkaltinsiu kairiąja politika, apie tai mums jau šaukte šaukia. Taupymo politikos (austerity) priemonės, kuriomis Lietuva bandė suvaldyti savo krizę, mūsų brolius, tėvus, seses, vaikus ir kaimynus išsviedė į emigraciją, o šalį pasmerkia tolesnei nelygybės gimdomai dezorganizacijai ir savižudiškai degradacijai.
Mes nestatėme barikadų (privilegijų netekę gariūnininkai, kurie 2009 metų sausį daužė Seimo langus, visai kita istorija), bet nuleidę galvas susirinkome iš vaikų darželių ir mokyklų savo vaikus ir sėdome į lėktuvus turėdami bilietus tik į vieną pusę. Beje, išvykę žmonės, turėję būti Lietuvos ateities ekonomikos pagrindu, jos darbuotojais ir jos vartotojais, tuo pačiu užkirto kelią didesniam ir veržlesniam Lietuvos ekonomikos augimui. Nes neįmanoma patikėti, kad rimti verslininkai ir investuotojai, mąstantys apie stabilų ilgalaikį pelną, neįvertins Lietuvos demografinės padėties ir vis labiau akivaizdaus darbo jėgos stygiaus.
Vis dėlto mane asmeniškai labiausiai erzina tai, kad neieškome tikrų vis dar absoliučiai daugumai nesibaigiančios krizės išeičių, o it tos smurtą patiriančios moterys vis viliamės, kad vieną dieną tapsime mylimos ir gerbiamos.
Kai šalies gyvenimas matomas ir vertinamas tik per atskiras asmeninės sėkmės istorijas, kai nesuvokiama, kas išties moka už daugelio vadinamųjų sėkmės lyderių gerą gyvenimą, kai ekonomika skaidoma ir nesėkmės nutylimos taip viešai imituojant visuotinę gerovę, esminio lūžio tikėtis neįmanoma.
Valstybės ekonominės sistemos matu negali tapti kokios nors išskirtinės sėkmės istorijos (nors patiektoji kol kas yra tik sėkmės pažadas, ne daugiau…). Ekonomika veikia tik tada, kai gali išgyventi jos silpniausia grandis, labiausiai pažeidžiami žmonės.
Laidoje tokiu matu pasirodo namuose Lietuvoje neišgyvenusi ir galiausiai į Norvegiją emigravusi ir visus keturi vaikus (jų tarpe du įsivaikintus) išsivežusi mama.
Kodėl ši dirbanti šeima neišgyveno nei iš užmokesčio, nei iš paramos? Kodėl jie buvo baudžiami, kai dirbo ir bandė prisidurti? Ar tikrai Lietuvai nebuvo reikalingi keturi darbščioje šeimoje užaugę vaikai? Klausimai retoriniai, o emigracijos patirtis parodė, kad nuosekli ir logiška sistema leidžia šiai šeimai gyventi gal ne rožėmis klotą, bet saugų gyvenimą.
Laidos įrašą buvo galima rasti: http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/yra-kaip-yra-16/ziurek-yra-kaip-yra-369
