2017 gegužės 17 d.

Komentuodama viešuosiuose tinkluose pačios Vyriausybės kanclerės Mildos Dargužaitės išplatintą nuotrauką, kur ji pozuoja prie Investuotojų forumo renginio sienelės, Indrė Makaraitytė paklausė: kokios yra valstybės tarnautojų ir politikų dalyvavimo interesų grupių renginiuose ribos?

Ar tai tikrai normalu ir šmaikštu, kai Vyriausybės kanclerė, pasidabinusi it iš pamokų pabėgusi paauglė, džiugiai šypsosi vieno didžiausių Lietuvos lobistų renginyje ir praneša taip demonstruojanti savo „žaismingą, neformalią pusę“? Šalyje, kurios korupcijos laipsnis didelis ir nemenksta, Indrė Makaraitytė iškėlė labai opią problemą. Vis dėlto atsakymai, kurių ji sulaukė, aiškiai pademonstravo, kad klausimas gerokai aštresnis, nei įprasta manyti, o net aukštas pareigas užimantys valstybės tarnautojai nesuvokia elementarių sąžiningos modernios valstybės veikimo principų.

M. Dargužaitė versus I. Makaraitytė

Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė, atrodo, net nesugebėjo suvokti, apie ką rašė I. Makaraitytė. Remdamasi savo „pačios aukštais etikos standartais“ ir savo pačios supratimu, „kokių pokyčių reikia Lietuvai“, valstybės tarnautoja (pabrėžiu, net ne politikė, o tik valstybės tarnautoja) ironizavo esanti apkaltinta patekusi „į kraugerių verslininkų įtaką ir gal net korupcinius tinklus“. Po to vėl priminė apie savo darbus „Investuok Lietuvoje“ bei išmanymą, kokie „faktoriai įtakoja investicinę aplinką, kad verslas kurtų naujas darbo vietas, mokėtų mokesčius, investuotų į inovacijas, gerintų Lietuvos konkurencingumą“.

Dar sužinojome, kad M. Dargužaitė gerbia Investuotojų forumą, nes jis (sic!) „kovoja prieš korupciją, prieš šešėlinę ekonomiką ir skatina socialiai atsakingą verslą“. Patikinusi, kad atsisako daugybės kvietimų, bet apsilanko ten, kur jai pačiai atrodo „svarbu“, vienas iš šios vyriausybės veidų paliepia vienai profesionaliausių politikos apžvalgininkių „nemaišyti pelų su grūdais“.

Žinoma, įdomu ir savotiškai netikėta sužinoti, kad Investuotojų forumas nėra verslo darinys, kurio tikslas atstovauti savo narių verslo interesams. Vis dėlto dabar palikime šį, tikiuosi, ir pačios kanclerės iki galo neįsisąmonintą teiginį jos sąžinei ir protui, ir eikime toliau.

Akivaizdu, kad matematikos ir finansų inžinerijos diplomai, kuriais giriasi M. Dargužaitė, nėra pakankami, kad ji sugebėtų suvokti bazinius kontinentinės viešosios politikos principus. Jos atsakymas vienai profesionaliausių Lietuvos politikos apžvalgininkių taip pat rodo, jog ji neišmano modernios ekonomikos teorijos, o savo asmenines politines pažiūras pateikia kaip galutinį mokslo žodį.

M. Dargužaitės komentarai taip pat visiškai prasilenkia su jos įstatymais apibrėžtomis pareigybinėmis kompetencijomis. Taigi, pirma, M. Dargužaitė nesuvokia savo, kaip valstybės tarnautojos (politinio pasitikėjimo statusas šiuo atveju esmės nekeičia) prievolių ir to, kad jai privalu laikytis Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių bei vadovautis Vyriausybės kanclerio pareigybės aprašymu. Taip, jos pareigybė suteikia jai teisę padėti Ministrui pirmininkui įgyvendinti Vyriausybės programos nuostatas, tačiau, kaip Valstybės tarnautoja, ji privalo būti „politiškai neutrali“, „vienodai tarnauti visiems žmonėms, nepaisant jų socialinės padėties ir politinių pažiūrų“, „nepriimti dovanų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų iš asmenų, jeigu tai gali sukelti viešų ir privačių interesų konfliktą“. Ji taip pat privalo būti nešališka ir priimdama sprendimus neturėti asmeninio išankstinio nusistatymo.

Antra, aiškiai pademonstruodama išskirtinį palankumą stambiam užsienio kapitalui, Vyriausybės kanclerė, akivaizdu, nesutinka su Vyriausybės programos 203.1 punktu, kuriame ši Vyriausybė pasižada, kad „[mes] modernizuosime, dabarties poreikiams ir iššūkiams pritaikysime Darbo kodeksą, išlaikydami darbuotojų ir darbdavių interesų balansą. Pasisakome už Darbo kodekso liberalizavimą, tačiau tai nėra pagrindinė darnių darbo santykių prielaida. Dėl darbo santykių akcentuosime ne tik individualų darbuotojų lankstumą ir prisitaikymą prie darbdavio poreikių, bet ir darbuotojų saugumą, kolektyvinius susitarimus ir socialinę įmonių atsakomybę (angl. flex-security principas). Didinsime darbuotojo derybinę galią ir socialinį saugumą. Įgyvendinsime nacionalinį susitarimą dėl atlyginimų didinimo“. Akivaizdi parama vienai iš socialinio dialogo pusių vienareikšmiškai prieštarauja programos pažadams. Kita vertus, tokia akivaizdi parama vienai iš socialinio dialogo pusių vienareikšmiškai prieštarauja ir Vyriausybės kanclerės pareigybės aprašui.

Trečia, infantilokas teiginys, kuriuo M. Dargužaitė praneša žinanti, kokie „faktoriai įtakoja investicinę aplinką, kad verslas kurtų naujas darbo vietas, etc.“, taip pat demonstruoja neišmanėlio aroganciją, bet ne modernios ekonominės minties problemų bent elementarų suvokimą. Populiariosios literatūros masinėje sąmonėje įtvirtintas merkantilistinis pasaulio ūkio vaizdas, kai visas gėris atplaukia iš už jūrų marių, gal ir tinka populistiniuose politiniuose debatuose, bet valdžios koridoriuose privalu (ar bent to galima tikėtis) laikytis labiau pasvertų ideologinių konstruktų.

Deja, galutinio atsakymo, kodėl vienos šalys turtėja, kai kitos velkasi uodegoje, kodėl vienos turi milžinišką emigraciją, kai kitos džiaugiasi gyventojų pertekliumi, mokslas nežino. Šiuo metu pasaulyje populiariausias atsakymas, kad tai lemia adekvačių įtraukių institucijų dominavimas. Beje, visos tarptautinės institucijos – TVF, EBPO, EK – nuolat primena Lietuvai, kad jai kol kas nepavyksta sukurti įtraukios darbo rinkos. Tad jeigu jau M. Dargužaitė išties nori Lietuvai gero, tai privalo vienodai palankiai vertinti visas socialinio dialogo grupes (tai irgi įtraukios visuomenės bruožas), o ne pasirinktinai tą, kuri, jos galva, yra geriausia ir, kaip rodo konkretus pavyzdys, organizuoja linksmiausius renginius brangiuose užmiesčio sodybose. Ir, beje, tarptautiniuose tyrimuose jai (kaip ir visam kabinetui) privalu būtų skaityti ne vien tuos sakinukus, kuriuos geba suprasti ir kurie patinka, o sugebėti adekvačiai vertinti bendrą kontekstą.

Ketvirta, M. Dargužaitės komentarai ir elgesys ypatingai ciniškai atrodo šiuo metu svarstomo naujojo Darbo kodekso priėmimo kontekste. Tuo metu, kai profsąjungos ir dauguma dirbančiųjų baiminasi, jog jų teisės sumenks, o didesnis darbo rinkos lankstumas nebus deramai atsvertas išaugusių socialinių garantijų, pozavimas ir Byvio ir Tešlagalvio eros dainų perdainavimai Investuotojų forumo, kuris labiausiai laukia naujojo kodekso, renginyje, meta šešėlį ir Vyriausybės vadovui, net jeigu jis to, kartu su savo koketiškąja kanclere, nenori ar nesugeba pamatyti.

R. Skyrienė versus I. Makaraitytė

Investuotojų forumo lobistės Rūtos Skyrienės atsakymai apžvalgininkei buvo gerokai ciniškesni. Jeigu Vyriausybės kanclerė demonstravo iš esmės elementarų politinių ir ekonominių procesų neišmanymą ir, bendrai imant, jos viešiems pasisakymams labai būdingą pozą, kad „aš viską geriau žinau, nes mokiausi Amerikoje“, tai Rūta Skyrienė pasitelkė propagandoje dažnai taikomą vadinamąją raudonąją silkę (ignoratio elenchi), kai argumentu nukreipiama nuo temos, kaip kad stiprus rūkytos silkės kvapas nustelbia tai, ką pėdsekys šuo turi užuosti ir nuveda jį ne tuo keliu.

Tad I. Makaraitytė klausia, ar valstybės tarnautoja, švęsdama lobisto renginyje, neperžengė politinio sąžiningumo, padorumo ar tiesiog sveiko proto reikalavimų, o išgirsta, esą ji nemėgsta Vyriausybės kanclerės ir nepasitiki Investuotojų forumo valdybos pirmininku Rolandu Valiūnu. Dar daugiau. R. Skyrienės atkasti „nemėgimai“ (tekste rasime tik politikos apžvalgininkui būtinas pagrįstas abejones), lobistės galva, legitimuoja „pirmiausia žmogaus“ pasilinksminimus „skaidrumo“ etalonu pasivadinusiame renginyje. Vis dėlto, net jeigu R. Skyrienei kanclerė yra „pirmiausia žmogus“, tai politikos apžvalgininkei kanclerė yra ir privalo būti pirmiausia kanclerė. Supainioti argumentai esmės nekeičia, ir I. Makaraitytės klausimas lieka atviras ir neatsakytas.

Gindama pačios Vyriausybės kanclerės išviešintą šališką poziciją, lobistė nesivargino ieškoti solidesnių argumentų ir tiesiog pasiūlė I. Makaraitytei prisijungti prie vulgaraus choro, apsirengti trumpą sijonėlį ir džiaugtis, kad ją pakvietė tokia garbi kompanija. Ta garbi Investuotojų forumo grupė net leido sau pasiūlyti apžvalgininkei švęsti kartu ir pažadėjo leisti sudainuoti „Byvio ir Tešlagalvio“ ir Cher dainą „I got you Babe“ (perfrazuojant, „Man priklausai ir tu“). Taip išskirtinai rimtas klausimas buvo paverstas vulgariu plepėjimu ir dar viena pigaus seksizmo atmaina.

Šiuo atveju retorika leidžia išvysti dvi, nors persipynusias, bet atskiras problemas. Viena vertus, kvailokais juokeliais R. Skyrienė bandė pridengti, jog Investuotojų forumo metinis renginys, beje, vykęs vienoje brangiausių Lietuvos poilsiaviečių Trakų rajone, yra tiesiog reikalingų žmonių pamaloninimas. Kita vertus, tapo akivaizdu, kokiu laipsniu net aukščiausias pareigas užimantys šalies žmonės nepajėgūs suvokti savo atsakomybės viešajam interesui, o ne asmeniniams kaprizams.

Post scriptum

Girdėdama Rūtos Skyrienės „argumentus“ patvirtinu, kad nepasitikiu nei Rūta Skyriene, nei jos atstovaujamo forumo valdybos pirmininku, mat normalus advokatas (o Rolandas Valiūnas advokatas, ar jau nebe?) privalo suvokti argumentų kokybę ir panašių demagogių nesamdys, o jeigu samdo, tai ir pats tada yra demagogas. Ir patvirtinu, kad žinodama visas Darbo kodekso svarstymo Seime peripetijas, iš karto gavusi Investuotojų forumo pakvietimą jį atmečiau, nes susitikinėti su lobistais mano darbas, bet tai reikia daryti ne dainuojant kvailokus šlagerius ir pozuojant prie sienelės, o rimtai ir argumentuotai diskutuojant Seimo ar Vyriausybės rūmuose.

Straipsnį publikavo Delfi.lt