Autoritarinio valdymo erdvę plečia aistra primityviems atsakymams

Šiandien kalbėsiu apie lietuvišką putinizmą, bet ne apie vatnikus. Kalbėsiu apie tai, kaip gimsta zombinės visuomenės, viena kurių dabar skausmu, ašaromis ir krauju užliejo Europą.

Dažnokai gaunu pastabų, jog pernelyg daug dėmesio kreipiu į tokius dalykus, kurie vadinamajam paprastam žmogui visai neįdomūs.

Ginti silpnesnius

Tarp tokių temų minimos moterų ar seksualinių mažumų teisės, „kažkokios“ konvencijos apie smurtą ar teisės viršenybė.

„Klausykit, — sako man tokie žmonės, — va kai rašėte apie ekonomiką, tai buvo įdomu ir prasminga, o dabar dėl gero gyvenimo parsidavėte ir pezate niekus.“

Ekonomika tokiose galvose nėra moralinių sprendinių laukas, nors ji, žinoma, yra mokslas apie moralinius sprendinius. Kai rašau ekonominius tekstus visada svarstau, kas gauna naudą, kas užmoka, ir ar teisingas toks pasidalinimas. Taigi kalbu apie tą pačią moralę, kurios nesugeba užčiuopti eilinis protas.

Atsakydama į anksčiau minėtas pretenzijas stengdavausi dėmesį nukreipti į antraeilius dalykus. Paaiškindavau, jog apie tai kalbu todėl, nes tai klausimai, kuriuos studijavau universitete.

Primindavau, kad man Europos Parlamente yyra pavesta dirbti Moterų ir lygių teisių komitete. Kartais svarstydavau, kad ginti tuos, kurie yra silpnesnėje pozicijoje, — tai mano asmeninis moralinis pasirinkimas, beje, man, kaip tikinčiai krikščionei, privalomas.

Būti galingesnio pusėje

Atsakydama sąmoningai stengiausi išvengti akcentų, kurie pragmatiškai ir labai prastai išsilavinusiai visuomenei sukelia tik galvos skausmą.

Ji nori vieno — paprastų atsakymų, juodai balto paveiksliuko ir būti laimėjusiojo bei galingesnio pusėje.

Moderni Vakarų visuomenė ugdoma ant išskirtinai silpno pamato, naiviai tikintis, kad jeigu nuolat kartosi, jog visi žmonės lygūs, tai jie ir bus lygūs.

Žmonės nelygūs nei pagal savo gebėjimus, nei pagal jiems skirtus talentus, nei pagal galimybes, kurias suteikia šeima ar mokykla.

Kiek įmanoma labiau lyginti vaikų galimybes įgyti normalesnį išsilavinimą, žinoma, reikia, bet netikiu, jog tai ką nors kada nors išspręs.

Nesuvokia nemąstantys

Mąstyti yra sudėtingiausias darbas, kurį geba daryti žmogus. Beje, ne kiekvienas: tų, kurie įgalūs svarstyti, rasti priežasčių pasekmių sankabas ir — tai svarbiausia — reflektuoti savo mąstymo procesą, nėra daug.

Absoliuti dauguma yra pilka minia, kuri net politikams nuolat šaukia, kad jie eitų dirbti, o ne kalbėtų. Jie patys kalbėti nemoka. Ir todėl tiki, kad ir politikų kalbos tėra tokie pat garsai, kurie be pastangų palieka jų gerkles.

Norint pradėti ilgą sudėtingą mokymosi mąstyti kelią reikia gimti šeimoje (retais atvejais gali pasisekti su mokykla), kuri vertina protą, o ne raumenis ar pinigus.

Ne vien paskaitų klausymas ar užrašai sukuria dirbančias smegenis, jas formuoja kasdienė pastanga pamatyti sudėtingesnį reiškinio pavidalą.

Pažįstu galybes mokslų daktarų ir profesorių, kurie neturi net minimalios mąstymo užuomazgos ir net nesugeba elementariai kvestijonuoti savo pačių mąstymo proceso. Taigi net negeba suvokti, kad jie nemąsto.

Nelaisvi laisvės šauklių demaršai

Gyvenimas visuomenėje, kuri esant reikalui moka mosuoti vėliavomis, bet ne rimčiau įvertinti sudėtingesnius socialinius reiškinius, tik išoriškai paprastas ir gražus.

Kai gilią savireflekciją pakeičia labai primityvios ar net juokingos kaučinimo procedūros, visuomenė banalėja ir vienodėja. Rūbų kokybė nieko nekeičia, jeigu vidus vienodai lėkštas. Net kunigo aprėdas žmogaus nepadaro ganytoju.

Kodėl dabar grįžtu prie klausimų, kurių taip stengiausi išvengti? Atsakau: nenoriu Lietuvai to, ką su Rusija padarė Putinas.

Pastarosiomis dienomis didelės audros sulaukė vienos Sąjūdžio laikų aktyvistės ir nuoširdžios politikės kalba Seime.

Laisvės šaukliai, net savo partijai kukliai priskyrę laisvės vardą, paliko posėdžių salę.

Tarytum teisę apie laisvę turi kalbėti tik jie ir tik taip, kaip jie nori. Juos pasekė kiti tokie pat demokratijos SAU gynėjai. Supraskit, jei man nepatinka, tai jau blogai.

Vėliau į kovą pakilo influencerių ordos. Tie ir tos irgi širdo. Širdo, nes šiaip jau nelabai daugiau, ką moka. Na, kai kurie dar kremukus pardavinėja „ant instagramo“.

Galiausiai atbėgo puidokai ir visa tradicinė šušera ir pradėjo šaukti, kad gniaužiamas laisvas žodis.

Šūkių skandavimas

Abi šios išoriškai viena kitai oponuojančios grupės buvo visiškai vienodos: jos skandavo šūkius.

Nesvarstė, neanalizavo, neieškojo priežasčių, nebandė suprasti, o tiesiog žinojo ir kolektyviai rėkė. Kojomis balsuojanti banda pasiskyrė sau teisę nušvilpti ir pažeminti žmogų, kuris tą dieną švęstą Nepriklausomybę jiems anuomet ir atnešė.

Kodėl užkliuvo Zita Šličytė? Ji moteris, nejauna, akivaizdžiai neturi pinigų visokiems firminiams škurliams ir kalba maršistų vardu.

Kai lygiai tą patį, ką deputatė bei maršistai, kalba kardinolas Sigitas Tamkevičius, — ordos tyli. Jis vyras, galios pozicijoje, atstovauja ne kažkokiam klubui, o vienai didžiausių pasaulio religinių bendruomenių. Kam pyktis, ar ne?

Zita Šličytė taip energingai spardoma buvo tik todėl, kad oponentai neturi proto ir gebėjimų diskusijoje atremti jos kalbų. Putinizmas gimsta, kai užčiaupiamas oponentas, o žmogus smerkiamas tik dėl to, jog kalba apie tai, kas jį jaudina.

Napoleoniškos aistros valdyti

Putinizmas, kuris visada baigiasi krauju, ateina tada, kai visuomenė nustoja mąstyti. Kai ji stokoja drąsių ir — tai svarbiausia — viešai savo pačių mąstymą ir priimtinas ideologijas svarstančių filosofų.

Kai tikrus ekonomistus, kurie žino, kad ekonomika yra moralės mokslas, pakeičia bankų piarščikai ir tie, kuriems ekonomika yra idėjų kratinys apie tai, kaip čia daugiau prisigrobti, anksčiau ar vėliau ateina putinai.

Putinizmas ateina tada, kai nelieka mąstančios žurnalistikos, o tautinės propagandos solovjovas, lietuviškai būtų lakštingala, Jakilaitis kažkodėl vadinamas žurnalistu.

Kad ir ką man kas sakytų, kol ta propagandinė (beje, labai prastos propagandos) lietuviškų „solovėjų“ šeiminėlė arti valdžios, ir dabartinė vyriausybė atrodo apgailėtinai.

Absoliuti dauguma dabartinių žurnalistų net nesugeba svarstyti valdžios moralinių sprendinių.

Savo politinį idiotizmą jie pridengia suvaidinto objektyvumo šydu, po kuriuo slepia napoleoniškas aistras valdyti tuos, kurie laimi rinkimus.

Soti lesyklėlė

Jie net neįtaria, kad politika yra kompromisų menas todėl, kad ji yra neatsiejama nuo neatsakomų žmogiškos būties klausimų. Tik kad jie apie tokius klausimus net negirdėję ir nesugebėtų jų užduoti.

Putinizmas ateina tada, kai visokie liekiai, girniai — jų vardas legionas, paskelbiami politologais.

Nuolat nuobodžiai gromuliuoti apie reitingus didelio proto nereikia. Jeigu pastoviai kritikuoji tą, kuris tuo metu Gedimino prospekte valdo, gali jaustis net drąsiu.

Absoliuti tokių politologų minia net nesugebėtų rišliai paaiškinti, kaip ten tas politinis procesas vyksta ir kodėl stringa.

Dar vadinamieji politologai gali atidirbinėti karaliukui ar karalienei Daukanto rūmuose ir gauti kokią nors vietelę biudžetinėje lesyklėlėje, tarkime, LRT taryboje. Lesyklėlė ganėtinai soti.

Šių ir kitų visuomenės institucijų neįgalumas ir realių, o ne parodomųjų, diskusijų stygius anksčiau ar vėliau nususina viešąją erdvę, ir ji tampa juodai balta. Dvispalvė tikrovė į sostą pakylėja savo vietinį autoritarą. Joje sunku gimti kūrybai, nes ji užmuša laisvę.

Pilnos parduotuvių lentynos

Faktai rodo, ir tų faktų daug, kad Lietuva, priešingai nei teigia šličytės ir tamkevičiai, dar niekada negyveno taip gerai, niekada nebuvo tokia soti ir net laiminga, kaip dabar.

Lietuva turi daugybę galimybių padėti savo silpniesiems, ir ji tai daro. Auga pensijos, išmokos neįgaliesiems, pašalpos. Jau keleri metai labai žymiai didėja atlygiai.

Tai kodėl toks gajus neigiamas naratyvas?

Žmonės nėra vienodi. Juokinga klausyti, jog 1990 metais esą visi troško laisvos Lietuvos. Dauguma troško ne laisvos Lietuvos, o valstybės, kurioje žmonės gyvena „kaip Amerikoje ar Švedijoje“.

Sovietinio žmogaus sampratoje tą gyvenimą išsemia pilnos lentynos parduotuvėse. Po to, kai tos lentynios išties užsipildė, šitą daugumą sukrėtė tai, kad neužtenka pilnų lentynų, dar reikia pinigų prekėms įpirkti.

Anksčiau ar vėliau dalis šių žmonių pasijuto apgauti ir keršto vardan išsirinko prezidentu Rolandą Paksą.

Norėjo sosto

Kiti norėjo ne laisvės, o sosto. Jie taip azartiškai troško valdyti, kad nuolat kovėsi su nomenklatūrinėmis privilegijomis ir kovėsi tik todėl, kad patys jas gautų.

Marias kiaulių, kurios lygesnės už kitus gyvulius, turime ir dabar. Tai taip pat neišvengiamas žmogiškas pavidalas.

Labai geri tokio mąstymo pavyzdžiai mūsų padangėje —  prezidentė Dalia Grybauskaitė ir dabartinis valstybės vadovas Gitanas Nausėda.

Žinoma, pirmoji protinga ir gudri, o antrasis net nesugeba prisiminti, ką kalbėjo vakar, bet akivaizdžiai autoritarinis mąstymas yra jų abiejų savastis.

Tų, kurie išties norėjo laisvės, buvo mažuma. Labai nedaug esama žmonių, kurie supranta, kad laisvas gali būti tik tada, kai kalbėti gali ir tie, kurie tau labai nemieli.

Panašaus mąstymo žmonės prezidentu išsirinko Valdą Adamkų. Dauguma jų vėliau nusivylė, nes jų pasirinktasis lyderis ne tiek valstybės institucijas stiprino, kiek su jaunystės draugais laistė laisvę viskiu.

Aistra primityviems atsakymams

Didžiausia dabartinė Lietuvos bėda — plintanti aistra primityviems atsakymams, šūkiams, taigi autoritarizmui.

Apie teisės viršenybę, moterų ir mažumų teises, smurtą šeimose, neretai labai tradicinėse ir labai katalikiškose, klerikalizmą kalbu ir toliau kalbėsiu todėl, kad pasaulį kuria ne ekonomika, o idėjos.

Būtent santykis su silpnesniais ar kitokiais visuomenės nariais ypatingai aiškiai parodo žmogaus vidų.

Autoritariniai žmonės pradeda nuo neapykantos moterims ir kitokiems. Baigia jie krauju.

Autoritariniai vadovai sosto ir galios žaidimus laimi pataikaudami nemąstančiai daugumai.

Saugoti širdis

Autoritarinio valdymo erdvė pasaulyje plinta it gaisrai karštą vėjuotą dieną.

Tai jau atvedė prie neišmatuojamos tragedijos. Pasistenkime nuo prievartos saugoti savo širdis ir savo namus.