2017 sausio 12 d.

Vėl ir vėl kylant audroms, kad Seimo nariai turi kažkokius mistinius  kišenpinigius (?), informuoju: tie pinigai yra skirti parlamentinei veiklai. Jų panaudojimas griežtai reglamentuojamas. Mano galva,  jis reglamentuojamas per griežtai, dažnai nesiremiant net sveiko proto ir turinio pirmenybe, kaip konkrečiai buvo padaryta uždraudžiant automobilio nuomą, nors automobilis tikrai šiame darbe labai reikalingas ir net tiems, kurių apygardos Vilniuje. Jeigu dirbi ir bendrauji su rinkėjais, tai kviečia visur Lietuvoje, tad reikia ten nuvažiuoti ir varinėti brangius Seimo automobilius su vairuotojais galiausiai yra brangiau. Gerokai brangiau.

Nesuvokiu, kodėl parlamentaro darbui reikia saldainių ir gėlių, o va automobilio — ne. Sunkiai suvokiu, kodėl reikia pirkti saldainius rinkėjams (jie tikrai turi per 18 metų, taigi saldainiai jų neturėtų  vaikiškai žavėti), kodėl rinkėjams reikia teikti gėlės (kol kas tik aš iš rinkėjų esu gavusi gėlių, kai jie mane pakviečia ir dėkoja už paskaitą, pasidalinimą, knygas ar darbą Seime, ir tendencijos laužyti neketinu).

Kita vertus, visos mano išlaidos parlamentinei veiklai yra viešos ir skelbiamos internete. Kol kas bendra suma kukli, tačiau ji tikrai labai padidės, o gal ir bus, vartojant kvailoką žurnalistų žargoną, „išsemta“, kai prieš vasarą  pateiksiu smulkią informaciją apie savo darbą — kokius dalykus analizavau, kokie įstatymai buvo mano prioritetas, kodėl būtent tie, o ne kiti, ko nespėjau, kodėl nespėjau, kaip vertinu vieną ar kitą dalyką bei ko tikiuosi iš rinkėjų. Leidyba yra labai brangus malonumas.

Taip, atstovaudama rinkėjus ir iš jų tikiuosi proto, inteligencijos bei sugebėjimo suprasti, kad, tarkime, jų katinuko bėdų Seimo narys nesprendžia ir pas veterinarą rinkėjų gyvulėlių nevežioja (pavyzdys iš gyvenimo, jei ką).

Visos mano išlaidos mano DARBUI, o ne kišenpinigiai, kaip vadina neišsilavinę žurnalistai, yra viešai ir nuolat skelbiamos ir paskelbtos. Imkit ir skaitykit, o tai skaitydami permanykit.

Pabaigai. Pradėkime kalbėti apie esmes. Nes dažnai gėda už viešų diskusijų turinį.  Ir gėda už vadinamąją žurnalistiką bei skandalų paieškas ten, kur skandalas tik žurnalisto išprusimo laipsnis.