Trečiadienį Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen perskaitė savo trečiąjį metinį pranešimą. Pirmieji jos žodžiai buvo aiški įžanga į pagrindinę beveik valandos trukmės pranešimo žinutę— Europa pirmą kartą svarsto Sąjungos padėtį, Europos žemėje siaučiant karui. Pabandysiu paminėti ne tik tai, kas buvo kalbėta, bet ir tai kas liko anapus eilučių.

Geltonai mėlynas pirmininkės kostiumėlis ir tokiomis pat spalvomis apsirėdžiusios visos ją lydėjusios Europos Komisijos moterys, kaip ir tai, kad pranešimo klausyti buvo pakviesta  Ukrainos prezidento žmona Olena Zelenska dar kartą aiškiai pademonstravo, kurioje fronto pusėje dabartiniai Sąjungos vadovai ir europiečių dauguma.

Esminis akcentas, kurio nuosekliai laikėsi pirmininkė, buvo solidarumas. Solidarumas su Ukraina ir solidarumas atlaikant visus iššūkius, kuriuos Europai kelia pernelyg ilga jos draugystė su Rusija, kuri virto energetine priklausomybe ir dabar kiekvieno europiečio namus aplankančiomis augančiomis sąskaitomis už šildymą ir elektrą.

Tarp esminių geopolitinių akcentų paminėtina ne tik aiški parama Ukrainai, bet ir tolesnis jos integravimas į Sąjungos politinę ir ekonominę erdvę.

Politinis pažadas — maksimaliai sparti eilės kaimyninių šalių integracija. Pasak pirmininkės, Ukraina kartu su Moldova ir Sakartvelu bei Vakarų Balkanais yra Europos Sąjungos ateitis, be kurios Europos Sąjunga liktų neužbaigta.

Tiesa, itin didelės ekonominės privilegijos jau artimiausiu metu kol kas žadamos tik Ukrainai, kuriai bus atverta milžiniška Sąjungos rinka. Pirmas žingsnis, kuris, tikėtina, pradės galioti jau per artimiausias savaites — nemokamas tarptinklinis ryšys (ang.“roaming“). Ukrainos gyventojams visoje Sąjungos teritorijoje. Nereikėtų nuvertinti  kartais tokie, atrodytų, maži žingsneliai šiandien, suartina labiau nei milžiniškos perspektyvos ateityje.

Lietuvoje labai daug dėmesio sulaukė pirmininkės pripažinimas, kad Europa dešimtmečius klydo negirdėdama perspėjimų iš šalių, kurios ta ar kita forma jau anksčiau patyrė brutalią Rytų kaimyno jėgą, tarpe jų ir Baltijos valstybių. Geriau vėliau, nei niekada, sako liaudies išmintis. Tiesa, tas „vėliau“ dabar kainuoja labai brangiai.

Besidžiaugdama tuo, kad karas Ukrainoje atvėrė Europai akis dėl putino Rusijos grėsmės, Lietuva dabar privalėtų pasimokyti ir iš jos aiškinimų nenorėjusių girdėti vakariečių – rimtai pradėti girdėti ir iš Vakarų politikų lūpų sklindančius perspėjimus.

Pažiūrėkime, ką jie sako ne tada, kai daugiau mažiau entuziastiškai ploja Ukrainai ir Sąjungos plėtrai, bet tada, kai grįžta namo ir kalbasi su savo rinkėjais.

Taigi, šioks toks šaltas dušas arba keli momentai, kurie liko anapus pirmininkės optimistinės retorikos.

Labai krito į akis tai, kad tuo metu, kai absoliuti dauguma europarlamentarų paremdami pirmininkės žodžius atsistoję plojo Ukrainai, kraštutinės dešinės politikai, apskritai negausiai susirinkę salėje, sėdėjo, kalbėjosi tarpusavyje ar naršė savo telefonų ekranuose. 

Vakare Europos Liaudies Partijos grupės susirinkime analizuojant pirmininkės pranešimą irgi dauguma kalbėjusių susitelkė ties Vakarų Europos valstybėms aktualesniais sausros, žemės ūkio ar infliacijos klausimais. Pirmininkė atvirai, o keleto pranešėjų net labai griežtai kritikuota dėl to, kad pernelyg akcentuodama Ukrainą, pamiršo ypatingai nuo sausros nukentėjusių Vakarų europiečių bėdas ir nepateikė visiškai aiškaus plano, kaip bus suvaldomos kylančios energetinių išteklių kainos ar, pavyzdžiui, apsirūpinimo maistu perspektyvos.

Įvertinus, kad Europa kol kas švelniai suka į dešinę, gražūs pirmininkės pažadai gali pradėti strigti. Keli momentai į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį Lietuvoje tiems, kuriems svarbi Ukrainos ir Lietuvos pergalė, taigi tiems, kuriems Europos Sąjunga yra inkaras, laikantis tegul ir sąlyginę taiką, o ir ekonominę gerovę, namuose.

Pozityvus poslinkis vidiniame Europos Sąjungos fronte — santykinis Vengrijos Orbano užmačių kardymas.

Manoma, jog jau sekmadienį Europos Komisija kreipsis į Europos Vadovų Tarybą dėl finansinės paramos stabdymo Vengrijai. Pajutusi grėsmę, kad dėl teisės viršenybės pažeidimų, ji ne vien žodžiais, bet tiesiogiai gali būti atjungta nuo europinių finansų srauto, ilgai prieštaravusi Vengrija galiausiai sutiko pratęsti sankcijas Rusijai. Tikėtina, kad taip bandoma demonstruoti lojalumą europiniam solidarumui, tikintis, kad tai padės ES pristabdyti nuo reakcijos į Orbano autokratines tendencijas Vengrijoje. 

Klausimų kelia ir rinkimų Švedijoje vertinimas. Vyriausybę, labai tikėtina, formuos centro dešinė ir tai gera žinia Europos Liaudies Partijos šeimai, kurios pozicijos Europos Vadovų Taryboje tokiu atveju gali sutvirtėti. Bėda ta, kad norint suformuoti valdančiųjų kabinetą, centro dešinei teks priimti į koaliciją kraštutinės dešinės partiją, turinčią ištakose net neonacių ideologijos elementų. Nepaisant palaikymo Švedijos NATO narystei, nedidelę daugumą parlamente turėsiančiai Švedijos vyriausybei gali tekti veikti nuolatinėje įtampoje.  

Dar prastenės prognozės nusimato Italijoje, kur apskritai rinkimus gali laimėti panašios radikalios dešinės politinės jėgos.

Nuolat solidarumą akcentuojanti Europos Komisijos pirmininkė, kaip įprasta modernioje politikoje, stengiasi įkvėpti rinkėjus, nutylėdama galimus naujus iššūkius. Kiek vaisingas toks kelias jau matėme, kai nebuvo išgirsti DALIES Baltijos šalių politikų  perspėjimai dėl Rusijos grėsmes.

Akcentuoju žodį dalies todėl, kad pastaruoju metu gan įdėmiai seku Lietuvos kraštutinės dešinės kalbas ir jos aidu kartoja antieuropinę putino retoriką, nukreiptą prieš liberalią demokratiją.

Beje, tai ne vien marginalų kalba. Vertindamas naująjį potencialų sutarimą dėl užsienio politikos, vienos iš parlamentinių partijų lyderis Saulius Skvernelis sakė, kad jis negali pasirašyti tokio sutarimo, nes jame kalbama apie „kažkokias liberalias vertybes“. Pabrėžiu, tokias agresyviai antieuropines kalbas platina, paskutinių reitingų duomenimis, antros pagal populiarumą Lietuvos partijos vadovas. Manyčiau, kad dauguma Lietuvos gyventojų tame neįžvelgia grėsmės ne ką kitaip nei vokiečiai nematė grėsmės Nordstream dujotiekiuose. Gi reikia ginti mistines tradicines lietuviškas visokių naisių vertybes, ar ne? Kad ilgalaikėje perspektyvoje tai galėtų reikšti pasitraukimą iš Europos Sąjungos, dauguma turbūt nesusimąsto.

Siekdama stabdyti Europos Sąjungą skaldančius ir paralyžiuojančius procesus, Ursula von der Leyen pasiūlė sušaukti Europos Konventą, kuris, be kita ko, galėtų iškelti iniciatyvą reformuoti Europos Sąjungos sutartis ir panaikinti veto teisę. Iniciatyva puiki visų pirma todėl, kad neleistų atskiroms šalims narėms, kaip antai Vengrija ar Lenkija, šokdinti visos Sąjungos. Kita vertus, siekiant panaikinti veto teisę, būtinas visų nacionalinių Europos Sąjungos valstybių parlamentų pritarimas, kuris itin komplikuoja galimybes pereiti prie kvalifikuotos daugumos balsavimo EVT.

Mane asmeniškai nudžiugino tai, kad artimu metu bus paskelbtas  Paktas Demokratijai Ginti, kuris korupcinius pažeidimus susietų su esminiais žmogaus teisių pažeidimais. 

Ursula von der Leyen savo pranešime palietė ir energetikos krizę, Ją ruošiamasi įveikti bendromis pastangomis, panašiai, kaip buvo įveikta pandemijos krizė – siekiant diegti bendrus ES solidarumo principus.

Pagrindinis artimiausio laikotarpio siūlymas — apriboti ir valstybių naudai pervesti perteklinius pelnus tų elektros energetikos kompanijų, kurios tokius pelnus gauna dėl to, kad dujos pabrango, dujinių jėgainių pagaminta elektra taip pat pabrango. Kadangi šiuo metu dujinėse jėgainėse pagamintos elektros kaina diktuoja visos rinkos elektros kainą, tai atsinaujinančios energetikos jėgainės, išlaikančios žemą elektros gamybos savikainą, sulaukia didelių viršpelnių. Ursula von der Leyen paskelbė, kad taip Europos Sąjungos šalys narės galėtų surinkti papildomai apie 140 mlrd. eurų.

Šis pasiūlymas artimiausiu metu bus svarstomas Europos Parlamente. Nors pasiūlymas skamba  patraukliai, bet galima įžvelgti ir pavojų. Europos Sąjunga siekia sparčiau vystyti atsinaujinančią  energetiką, tačiau siūlo papildomai reguliuoti jos rinką. Kai kurie teigia, jog tai gali turėti neigiamą įtaką investicijoms į žaliąją energetiką. Ir tai dar vienas signalas, kad solidarumas gali pradėti strigti, kai bus pasikėsinta į galimus pelnus.

Čia galimos ir tiesioginės problemos Lietuvai.  Europos Sąjungos siūlymas naudingas toms valstybėms, kurios turi daug atsinaujinančios ar branduolinės energetikos pajėgumų, kurių gamyba ir užtikrinta dabartinius pelnus.

Lietuva tokių pajėgumų neturi. Kadangi mes pasigaminame tik apie 30 proc. reikalingos elektros energijos, likusią dalį tenka importuoti – daugiausiai iš Skandinavijos, kur didžioji jos dalis pagaminama atsinaujinančiais ištekliais arba branduolinėse jėgainėse. Kitaip sakant, lietuviai dabar generuoja viršpelnius kaimynams ir kol kas tikrai neaišku, ar tos kaimynų vyriausybės, surinkusios į savo biudžetus minėtus viršpelnius, ims dalintis jais su mumis.

Taigi, ir vėl svarbiausias žodis — solidarumas.