Šiandien Briuselyje vykusiame tarpparlamentiniame susitikime „Valstybių narių diskusija dėl Europos ateities“ skaičiau pranešimą, kuriame pateikiau savo pastabas dėl Europos Sąjungos ateities.

Apklausos rodo, jog Lietuvos gyventojai gerokai optimistiškesni dėl Europos Sąjungos ateities, nei bendras Europos Sąjungos vidurkis: 68 prieš 57 procentus. Vis dėlto Europos Sąjungos politikos oponentų  gretos šalyje auga, ir auga visų pirma dėl nesuvokimo, kaip realiai veikia Europos Sąjunga ir kodėl gerovė jos rėmuose pasiskirsto taip netolygiai.

Šiek tiek paradoksaliai pasakysiu, jog manau, kad Europos Sąjunga taps artimesnė Lietuvai, kai mano šalis taps aktyvesne europinės politinės darbotvarkės formuotoja (angl. policy shaper), o ne vien kaip jos įgyvendintoja (angl. policy taker).

Atsižvelgiant į tai ir norint prognozuoti Europos Sąjungos ateitį, visų pirma reikia atsisakyti pernelyg statiško, realistinėmis prielaidomis neparemto ir tarsi a priori aiškaus tolesnės Europos Sąjungos  integracijos vertinimo (t. y., įsitikinimo, kad „viskas bus gerai ir viskas bus taip pat“).

Manyčiau, jog kuriant ateities scenarijus būtina remtis blogiausia – Europos Sąjungos  dezintegracijos – prielaida,  o norint to išvengti, reikia atlikti esminius politikos pakeitimus:

1. Užtikrinti, kad paskui vis labiau besiintegruojančią ekonomiką sektų bendri socialiniai standartai, taip kartu sukuriant vadinamąjį Socialinį ramstį. Tokiu būdu sugebėsime stabilizuoti dažnai nesaugią ir neapibrėžtą dėl nelygybės perspektyvą praradusių Europos Sąjungos valstybių ir regionų socialinę situaciją.

2. Iki vidaus reformų pabaigos turi būti sustabdyta tolesnė Europos Sąjungos plėtra, nes tokių valstybių kaip Turkija ar Ukraina priėmimo į Europos Sąjungą klausimas gali tapti paskutine vinimi į Europos Sąjungos karstą. Pradžioje privalu susitvarkyti taip, kad Europos projektas atgautų legitimumą dabartinių jos piliečių akyse, o potencialioms kandidatėms reikia ieškoti naujų bendradarbiavimo formų.

3. Privalu vykdyti Europos Sąjungos institucijų reformą, kuri veikiausiai turėtų įgauti naujos  Europos Konstitucijos pavidalą, tačiau šį kartą diskusija privalo rutuliotis tarp europiečių, o ne tarp technokratų. Manyčiau, kad šiuo metu federacija ar bet kokia kita gilesnė viršvalstybinė integracija neturi populiaraus ir masinio palaikymo, tad būtina demokratizuoti Europos institucijas ir pasiekti, kad vis daugiau Europos pareigūnų būtų renkami tiesiogiai.

4. Norėdamos demokratiškesnės Europos, visos valstybės narės, o ypatingai mano Tėvynė Lietuva kartu su kitomis naujosios kartos Europos Sąjungos narėmis,  privalo keisti savo padėties vertinimo perspektyvą: mes turime būti pasiruošę daugiau duoti, nes tik taip iš Europos galime gauti to, ko mums išties stinga – institucijų tvirtumo ir Europos patirties.

Siūlau pradėti diskusiją, kurios rezultatas galbūt ir nepatenkins visų suinteresuotų pusių, galbūt tai netgi liks utopine vizija, tačiau norint išsaugoti tai, kas svarbiausia – buvimą bendroje kultūrinėje, civilizacinėje ir vertybinėje erdvėje – diskusijas būtina plėtoti ir neignoruoti skausmingų patirčių.