2018 kovo 12 d.

2017 m. spalį žurnalas „Valstybė“ išspausdino daug diskusijų sukėlusį numerį, kurio viršelyje buvo pavaizduotas besišypsantis Gitanas Nausėda. Parašas apačioje teigė: „Vilties prezidentas“.

Žinojau, kad “Valstybės“ leidėjas ganėtinai noriai priima užsakomus tekstus, tad pasidarė smalsu, ne tiek, kas ir kaip finansuoja tokią atvirą reklamą, kiek tai, ar tai tikrai suderinama su Lietuvos rinkimų finansavimo įstatymu. Tad pernai spalio mėnesį kreipiausi į VRK, prašydama įvertinti, ar pateikti tekstai negali būti laikomi politine reklama.

2017 m. lapkričio 13 d. gavau VRK pirmininkės pavaduotojo Vincento Vobolevičiaus pasirašytą VRK atsakymą į paklausimą dėl galimai nelegalios rinkimų reklamos 2017 m. spalio mėn. žurnale „Valstybė“. Atsakymo tekste ne kartą Vyriausiąja rinkimų komisija buvo pristatoma, kaip subjektas, kuris nagrinėjo paklausimą ir priėmė sprendimą; atsakymas buvo pateiktas ant oficialaus Lietuvos Respublikos Vyriausiosios Rinkimų komisijos blanko; jis turėjo ir oficialų registracijos numerį Nr. 2-649 (2.10.PR).

Atsakyme nuolat kartojosi retorinės figūros „VRK nustatė…“, „Išnagrinėjusi publikacijų turinį VRK nustatė… “, „VRK 2017 m. spalio 19 d. kreipėsi…“, „VRK 2017 m. lapkričio 2 d. gavo…”, „VRK gavo Etikos komisijos atsakymą…“ ir atrodė akivaizdu, jog man pateiktas atsakymas yra VRK kolegialių sprendimų dėl tyrimo pradėjimo ir jo pabaigos išdava, kaip privaloma pagal LR VRK įstatymo 12 str. 2 p., kur teigiama, jog „Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma“.

Tiesa, oficialiame VRK atsakyme keistokai atrodė menkinamas oficialių institucijų pervardinimas, kai Visuomenės informavimo etikos komisija virto neegzistuojančia Lietuvoje Etikos komisija (Lietuvoje veikia ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, Psichologinių tyrimų etikos komisija, Seimo etikos ir procedūrų komisija, Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos etikos komisija ir t.t., ir panašiai). Stebino ir tai, kad oficialaus dokumento turinys buvo ganėtinai prieštaringas, o formuluodama savo sprendimą dėl paslėptos reklamos taikymo ribų VRK „kompetentingos nuomonės dėl minėtų publikacijų“ klausė pačių suinteresuotų asmenų. Panašūs dalykai šiek tiek stebino, net atrodė, jog VRK negeba suvokti, ko ir kodėl ji buvo išties klausiama, bet iš esmės atsakymas tenkino.

Vis dėlto prasidėjus viešoms diskusijoms dėl VRK pirmininkės Lauros Matjošaitytės sugebėjimo vadovauti VRK, kuri bet kokiu atveju yra viena rimčiausių šalies demokratinę sąrangą užtikrinančių institucijų, netikėtai Seime sužinojau, kad mano 2017 m. spalio 13 d. klausimas VRK posėdyje svarstytas nebuvo.

2018 m. kovo 9 d. telefonu paprašiau dokumentą ruošusio asmens, kaip vėliau paaiškėjo VRK Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto Vytauto Vilio, pateikti man išrašus iš VRK posėdžių, kuriuose buvo svarstomas mano klausimas, priimtas sprendimas pradėti tyrimą bei nustatyta, kad mano nurodytas atvejis nėra vertinimas kaip politinė reklama.

Iš tą pačią dieną gauto V.Vilio elektroninio laiško paaiškėjo, jog VRK sprendimas pradėti tyrimą, kuris, jeigu tikėtume 2017 m. lapkričio 13 d. VRK pirmininkės pavaduotojo V. Vobolevičiaus atsakymu, vyko, niekada nebuvo priimtas, ir taip pat man pateiktas atsakymas niekada nebuvo VRK svarstomas ir priimtas. Pasidarė akivaizdu, kad man anksčiau it oficialus VRK sprendimas pateiktas atsakymas tebuvo vienasmenis ponų V. Vobolevičiaus ir V.Vilio rašinėlis, surašytas pažeidžiant ir moralės normas, ir Lietuvos įstatymus.

Tapo akivaizdu, jog V.Vobolevičius, žmogus, kuris prisiekė prieš tautą ir net paminėjo Dievą, elementariai sukčiavo ir suklastojo Vyriausios rinkimų komisijos, kaip kolegialaus organo, valią. Savavališkai, nesilaikydamas įstatymų jis prisiėmė įgaliojimus, kokių neturėjo, ir komisijos vardu paskelbė sprendimą, kurio komisija nepriėmė.

Kadangi šiuo atveju kalbame apie pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis, o VRK yra institucija, kuri atsakinga už sąžiningą rinkimų kampanijų priežiūrą, kreipiausi į Lietuvos Generalinę prokuratūrą, kad būtų atliktas tyrimas dėl ciniško oficialių dokumentų klastojimo. Kadangi pastaruoju metu išlenda ir daugiau panašių dalykų, tai kilus įtarimui, jog susidūrėme su sistemingu neteisėtu veikimu, apie tai informavau ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, tikėdamasi, jog jo nariai pradės tyrimą, kokiu mastu gali būti paplitę panašūs reiškiniai.

Šioje istorijoje ypatingai ciniška tai, jog V. Vobolevičius yra vadinamojo „Laisvos visuomenės instituto“ vadovas – valdybos pirmininkas. Kaip bežiūrėsi – laisva visuomenė prasideda nuo besąlygiškos pagarbos įstatymui ir visų lygybe prieš jį. Turėdamas politinės ekonomijos išsilavinimą V. Vobolevičius puikiai suvokia, kad laisvą visuomenę kuria pasitikėjimas šalies ar nepasitikėjimas institucijomis bei pagarba teisei. Ar galime tikėti valstybe, kurios aukštas pareigūnas net labai nesislėpdamas tiesiog atvirai meluoja? Atsakymas, manau, aiškus kiekvienam mąstančiam žmogui.

Norėdama tikėti, jog V.Vobolevičius suvokia savo veiksmų padarinius (gera jo valia ir sąžine tikėti man sunkiau) raginu šį asmenį atsistatydinti iš užimamų pareigų. Priešingu atveju Seime inicijuosiu jo atšaukimą, kuri, esu įsitikinusi, palaikys visi sąžiningi ir atsakingi kolegos.

Visi šiame tekste minimi dokumentai vieši ir paskelbti Seimo svetainėje.

Priedai:

Seimo narės Aušros Maldeikienės 2017 m. spalio 13 d. paklausimas Nr. SN-S(E)-47 Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai „Dėl galimai nelegalios rinkimų reklamos“;

Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. lapkričio 13 d. atsakymas Nr. 2-649 (2.10.PR) „Dėl žurnalo „Valstybė“ publikacijų“;

Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto Vytauto Vilio 2018 m. kovo 9 d. elektroninis laiškas-atsakymas į Seimo narės Aušros Maldeikienės žodinį paklausimą;

Kreipimasis į Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją, Generalinę prokuratūrą ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą dėl VRK įstatymo pažeidimo ir dokumentų klastojimo.