2015 balandžio 13 d.

Lietuva ketina rengti (techniškai to darbo jau ėmėsi Teisingumo ministerija) naują Lobistinės veiklos įstatymą, nes dabar veikiantis esą toks griežtas, kad norinčių būti lobistais kaip ir neatsiranda. Būtent tokia proga Lietuvos Transperancy International skyrius šiandien, balandžio 13 dieną, ir organizavo konferenciją-diskusiją „Politikos užkulisiai: ar žinome, kas Lietuvoje kuria įstatymus“.

Trumpą pranešimą apie savo santykius su lobistais bei interesų grupėmis būsimame darbe Vilniaus Savivaldybės Taryboje buvau pakviesta padaryti ir aš, tad atsiskaitau ir apie tai, ką sakiau, ir ką girdėjau ir kas prajuokino ar/ir pasirodė keista.

Diskusijos pradžioje buvo pristatyta TI skyriaus atlikta apklausa, iš kurios sužinojome, kad dauguma šalies verslo žmonių teigia girdėję atvejų, kai sprendimai valstybėje priimami siekiant naudos atskiroms interesų grupėms, o ne visuomenei, o oficialūs ir teisėti įtakos būdai (dalyvaujant viešose diskusijose, viešuose įstatymo svarstymuose, atviras pasiūlymų pateikimas) naudojami rečiausiai.

Rezultatai nėra netikėti: taip, Lietuvoje įprasta, kad įstatymai galiausiai tarnauja santykinai siauram žmonių ratui. Bet va klausimas, ar tikrai tokia padėtis gali būti kažkaip patobulinta keičiant Lobistinės veiklos įstatymą?

Klausantis pranešėjų, pastebėjau kelias problemas.

Pirma, daugumai nelabai aiški pati lobisto samprata. Diskusijos metu nuskambėjo mintis, kad Lietuvoje lobistai suvokiami kaip kažkokie „kyšių nešiotojai“, kurie esą niekam nenaudingi, tik žalingi. Ir tada daroma išvada, kad padėtis keisis, jeigu lobistų veikla bus gražiai sudėliota įstatyme, kur bus parašyta, kad lobistas — geras vaikas ir elgiasi gražiai. Na ir visokios kitokios panašios nesąmonės (čia ne teisinė ataskaita, tad nesigilinsiu). Jūs tuo tikite? Aš ne. Man, kaip jau esu anksčiau rašiusi, lobistai atrodo išimtinai naudingi rinkos žaidėjai, kurių priedermė padėti politikui (ir/ar valstybės tarnautojui) suprasti interesus ir juos suderinti. Taip jie ir suvokiami bet kuriame politekonominiame kontekste bet kurioje normalioje demokratijoje. Tad, manau, norint pakeisti požiūrį į lobistus, visuomenę reikia šviesti, o ne įstatymus kurti, kurie nurodytų visuomenei, kad tam tikros rūšies lobistus reikia mylėti (na tuos, kurie laiku ataskaitas teikia, ar yra kokie Rūtos Skyrienės Investuotojų forumo veikėjai, nes jau investuotojas tai pagal kažkokius apibrėžimus Lietuvoje suvokiamas kaip Dievo pasiuntinys žemėje, ir jeigu jau kas nors taip nemano, tai yra mažų mažiausia prieš kapitalizmą). Na nesąmonė. Ir tiek.

Mano galva ataskaitas apie susitikimus su lobistais turi teikti ne lobistai, o politikai. Nes ne lobistai turi atsiskaityti visuomenei (jie turi atsiskaityti užsakovams ir/arba savo interesų grupei), o politikai. Aš beje, savo bloge tai darau ir toliau darysiu. Ir esu dėkinga kiekvienam lobistine veikla užsiimančiam žmogui, jeigu jis ras laiko ir noro paaiškinti man tuos ar kitus nutarimų, potvarkių, sprendimų etc. niuansus ar aplinkybes. Aš apie tai, savo ruožtu, informuosiu savo rinkėjus, ir jau jie žinos, kuo remdamasi padariau tą ar kitą sprendimą. Ir ko iš manęs, kaip politikės, galima tikėtis.

Antra, net prabėgus ketvirčiui amžiaus rinkoje Lietuvoje lobistais vis dar bandoma patiekti tik tuos, kurie teisės aktų kūrėjams daro konkretų tiesioginį poveikį. Tada visokios Pramoninkų ar kitokios asociacijos pasirodo kaip gėrio angelai, o va tikrieji profesionalūs lobistai kažkaip pasimeta ir pateikiami kaip potencialiai visuomenei pavojingi subjektai. Nesąmonė tai, nes jų visų veikla iš esmės analogiška. O remtis reikia esmėmis, o ne formomis. Kodėl nesiremiama? Atsakymas aiškus. Taip kaip kurioms grupėms sukuriama kažkokių neklystančių geradėjų aureolė, ir tada jau patyliukais susitarti jiems su politikais lengviau. Jau minėjau čia Skyrienės Investuotojų forumą, bet jų vardas legionas.

Tarkime, man juokinga buvo girdėti, kad žiniasklaida ar mokslininkai nėra ir negali būti lobistai. Jums nejuokinga? Netgi jeigu esate naivi jautri panelė, matyt vis dėlto suvokiate, kad žurnalistas ( o ypač leidinio savininkas) ir gali, ir labai dažnai yra net labai įtakingas „slaptas“ lobistas, nes jis turi galimybę paveikti visuomenės nuomonę, ir taip galiausia paveikti įstatymų priėmimą. Žinoma, lobistiniu įstatymu tai nesureguliuosi, bet jeigu užteks proto suvokti, kad tais atvejais, kai žurnalistai niekaip nesuranda laiko vienodai rimtai išdėstyti oponuojančių pusių argumentų, tai labai labai tikėtina, jog tie žurnalistai veikia kažkieno naudai, jau bus puiku. Nes nėra blogai pateikti nuomonę. Tai visada gerai, bet blogai nesugebėti pamatyti įvairių klausimo pusių.

Mokslininkai irgi labai dažnai veikia kaip įtakingi lobistai, ir neatsitikinai Vakaruose įprasta po moksliniu straipsniu parašyti, kad tas ar kitas tekstas paruoštas už tos ar kitos organizacijos pinigus ir /ar paramą dalyvauti konferencijoje ir panašiai. Tipiniai atvejai yra ekonomistų tyrimai, kurie esą įrodo, kad tarkime padidėjus minimaliam atlygiui padidės nedarbas (taip gali būti) arba priešingai, bus tik geriau ir augs užimtumas (taip irgi gali būti). Tikras mokslininkas visada deklaruos, kodėl jis sau iškėlė tokį ar kitokį klausimą ir kodėl pasirinko tuos ar kitus duomenys. Ir kas mokėjo už tyrimą taip pat nepamirš nurodyti. Nes visa tai gali paveikti ir rezultatus, kuriais jau gali pasinaudoti lobistai.

Skirtingai nei Lietuvoje, Vakaruose nemaža dalis visuomenė suvokia, kad ekonomika — ne nuo Dievo, o tik socialinis mokslas. Ir todėl interesai čia neišnaikinami. Ten įprasta, kad įstatymai visada nagrinėjami ir per politekonominę prizmę, t.y. bandant identifikuoti, kaip tie ar kiti procesai gali paveikti įvairias gyventojų grupes. Tuo tarpu Lietuvoje išlenda kokia investuotojų ruporė, ir paskelbia ištarmę. Įvilkus ją į esą neklystančios ekonomikos rūbą turime labai stiprų lobizmą, kurio formaliai nė nebuvo.

Konferencijos metu bene įdomiausia dalis buvo premjero ekspatarėjo Stasio Jakeliūno pasvarstymai apie Lietuvos finansų sektoriaus įtaką prastumiant jiems naudingus sprendimus. Buvo prisiminta ir agresyvi šio sektoriaus lobistų veikla, kuri neigiamai paveikė Lietuvos ekonomiką 2008 metai, ir jų veikla, prastumiant jiems naudingas Pensijų kaupimo pataisas.

Diskusija buvo įdomi jau vien todėl, kad dar kartą įsitikinau, jog įstatymai veikai tik tada, kai jie gimsta iš tradicijos. Institucijos, kurios primestos jėga, gimsta mirusios: ir kol visuomenė ir politikai nežino, kam jiems reikia lobistų, tol jokio lobizmo įstatymo ir nereikia.