Mano darbas: ketvirta savaitė. Tesiu pažadus rinkėjams/ Jakilaitis
2015 balandžio 6 d.
Praėjusią savaitę paskelbta apie naujosios koalicijos sudarymą. Sulaukta ir žurnalistų pastabų, ir jūsų klausimų apie savo santykius su partija, kurios sąraše laimėjau rinkimus, ir apie savo elgseną koalicijoje.
Pirma pastaba apie formos ir turinio sąveiką.
Šiek tiek keista, kad rimtais save laikantys žmonės painioja mane ir tą personažą, kuriuo esu pokalbių šou. Nežinau, kaip mintijate tamstos ir kaip svarsto tie klausinėtojai, bet asmeniškai aš laidotuvėse verkiu, o keistokuose ir/ar kvailokuose pokalbių laidose elgiuosi, kaip šou atstovas. Kai pasidaro nuobodu arba jau neįtikimai kvaila ir/ar neargumentuota, pakeliu toną. Gaila, kad žmonės painioja formą ir turinį.
Turinys, kokia bebūtų forma, visada išlieka modernios ekonominės (dažniau politekonominės) perspektyvos rėmuose. Ne mano (arba ne vien mano) bėda, kad ta vakarietiška politinės ekonomijos diskusijų tradicija Lietuvoje mirė negimusi. Aš, kiek sugebėjau, ją bandžiau atgaivinti šimtuose savo įvairaus žanro tekstų, parašytų per pastaruosius ketvirtį amžiaus, ir galiausiai „Melo ekonomikoje“. Kiek sugebėjau. Jau skaitytojų valia girdėti ar negirdėti klausimus, kurie jaudina modernios demokratijos valstybes. O klausimai vis tie patys: kaip gyventi ir kaip išgyventi esant ribotiems ištekliams; kaip suprasti, kas teisinga, o kas ne; kiek laisvės teikti tam mistiniam dalykui — laisvai rinkai (matematikai suskaičiavo, kad jei tokia nematoma ranka būtų, ji būtų paralyžuota), o kiek — bandyti valdyti įvairius bendruomeninius procesus.
Lietuvoje, dar net neuždavus klausimo, jau laukiama primityvaus vieno sakinio atsakymo. Ir beje, kuo toliau, tuo labiau matome, kad vienintelis tinkamas atsakymas to klausiančiojo (dažnai tai prastokai išsilavinęs žurnalistas) žinomas iš anksto. Panašus bendravimo būdas klestėjo rinkimų į savivaldybę metu, kai visų pakraipų politikai (manau, „politikai“) barstė niekaip protu neiššifruojamus šūkius ir pažadus.
Taigi, pirma išvada, kai dirbu rimtą darbą, dirbu rimtai. Tai matote ir mano tekstuose, kurie visada ilgų skaitymo ir galvojimo valandų rezultatas, ir mano paskaitose, kurioms nuosekliai ruošiuosi (jei norite, galite pažiūrėti, jos yra viešos ir galite rasti čia, skiltyje video). Manyti, kad Vilniaus Tarybos posėdžiuose elgsiuosi, kaip trivialiame ir banaliame TV šou, yra arba naivu, arba kvaila. Nesu šou veikėja. Tiesa, kritiškai vertindama daugelį Lietuvos žurnalistų, deja, manau, kad jie norėtų tik to šou, mat dažnai nėra intelektualiai pajėgūs suvokti platesnio konteksto, ar atskirų detalių, tad paskęsta formoje. Taigi, jiems bus nuobodu. Beje, visada visas jų klaidas, jei mano mintis dėstys netiksliai ar iškraipys, čia komentuosiu ir tikslinsiu.
Be to, NIEKADA vienu sakiniu nespręsiu problemų, kurios sudėtingos ir painios. Man visiškai nepriimtinas sudėtingų klausimų keitimas pigiais bereikšmiais šūkiais, tad jų tikrai iš manęs negirdėsite.
Visada sakiau ir dabar kartoju: bandysiu atstovauti tuos, kurie mąsto ir skaito, kurie supranta, kad pasaulis yra gana klampi vieta, o politiniai klausimai tik išimtinais atvejais turi vieną galimą ir/ar priimtiną atsakymą. Žinau, kad už mane balsavo nedaug Vilniaus gyventojų, tačiau manau ir tuos žmones, kurie nesutinka su mano pozicija, domina informacija, kuri leistų jiems rinktis. Taigi, man priskirtos kompetencijos rėmuose visada stengsiuosi apie svarstomus klausimus informuoti kiek galima nuosekliau, parodyti galimas sprendimo alternatyvas ir jau remdamasi faktais bei asmeninėmis moralinėms nuostatomis pasiūlyti tą ar kitą sprendimą.
Antra pastaba apie mano santykį su „Lietuvos sąrašo“ partija
Gerbiu mane iškėlusius žmonės, tačiau nesu pasižadėjusi visada išimtinai remti visų jų veiksmų. Tarkime, visiems šios partijos žmonėms, kurie tik domėjosi, turėjo būti žinomas mano absoliučiai neigiamas požiūris į tą situaciją, kuri buvo susidariusi Garliavoje, kai valstybės institucijos ilgai ir be jokio pamato nesiėmė jokių veiksmų situacijai išspręsti. Suprantu, kad vis dar daugeliui žmonių teisėsaugos institucijose Vytauto Landsbergio ar prezidentės Dalios Grybauskaitės, kurie rėmė neteisėtus p. N. Venckienės veiksmus, žodžiai yra svarbūs, tačiau normalioje modernioje valstybėje vienareikšmiškai turi būti gerbiamas įstatymas. Taigi, bent šiuo atveju mano ir partijos pozicijos yra visiškai skirtingos.
Kalbant apie kitus klausimus ir partijos programą savivaldos rinkimuose jokių esminių mano įsitikinimams prieštaraujančių dalykų kol kas nesu užčiuopusi. Kaip suprantu, ir partija, ir aš oponuojame nuogam ekonomizmui, kuris su realia ekonomika turi labai mažai bendro. Vis dėlto, jeigu matysiu, kad partijos pasirenkami keliai gali siaurinti demokratinius valstybės institutus ar įtraukiančių institucijų veikimą, kalbėsiu ir ieškosiu galimo kompromiso. Pradžioje — savo tarybos frakcijos ir partijos viduje.
Trečia pastaba apie santykius su koalicija
Pasakysiu iškart. Labai populistiniai ir menkai pamatuoti pažadai, kuriuos rinkimų metu žarstė Lietuvos liberalų sąjūdis ir jų vedlys Vilniaus sąraše, šiaip jau mano gerbiamas Remigijus Šimašius, man buvo labai nemalonūs. Būtent todėl po ilgų svarstymų nutariau už jį nebalsuoti antrajame mero rinkimų ture. Populizmas (santykį su juo aprašysiu gal būt kitą savaitę, jeigu neturėsime aktualesnės temos) man visiškai nepriimtinas: tušti pažadai griauna ir taip menką pasitikėjimą šalies politine sistema ir partijomis.
Vis dėlto po diskusijų su būsimos frakcijos nariais buvo nutarta priimti Liberalų sąjūdžio pasiūlymą ir dalyvauti formuojant valdančiąją daugumą. Asmeniškai koalicijos ir bendrų darbų sąrašo formavime nedalyvavau, tačiau kolegos sakė, kad pirmieji bendri darbai ir pokalbiai buvo vaisingi ir skirtingų partijų žmonės sugebėjo sudaryti priimtiną bendrų darbų sąrašą.
Taigi, nuosekliai remsiu vadovaujančią naujosios Vilniaus tarybos koaliciją ir savo kompetencijų bei etinių nuostatų rėmuose stengsiuosi, kad jos darbas būtų naudingas miestiečiams.
Pabaigoje noriu padėkoti Transperancy International vadovui Sergėjui Muravjovui už gerus žodžius apie iniciatyvą skelbti susitikimus su interesų grupėmis šiame tinklaraštyje. Mano pirmas vizitas iš karto po to, kai sužinojau, kad esu išrinkta į Vilniaus tarybą buvo į palėpę Didžiojoje gatvėje, kur įsikūręs TI Lietuvos biuras. Ten ir gavau medžiagos, kuri man dabar labai padeda pradėti tinkamai atspindėti situacijas.
—————————-
Bet kokių jūsų klausimų laukiu TIK bloge. Facebooke į klausimus neatsakinėsiu. Tai neįmanoma tiesiog fiziškai. Kaip ten bebūtų, darbas miesto Taryboje yra nors iš dalies atlyginama, bet visuomeninė veikla.
Straipsnis, kurį komentuoju – jo adresas viršuje
R. Šimašius: nemanau, kad suklaidinau rinkėjus
„Didesnė koalicija yra ir didesnė atrama. Reikės priimti sudėtingus sprendimus, reikės daugumos. Ir ta dauguma turi išlikti per visas audras. Net jeigu kažkas pavargs ar palūš, man svarbu, kad koalicija būtų tvirta nuo pat pradžios“, – teigia išrinktasis Vilniaus meras Remigijus Šimašius, suklijavęs plačią koaliciją iš penkių partijų, nors būtų užtekę ir trijų partijų mandatų.
„Didesnė koalicija yra ir didesnė atrama. Reikės priimti sudėtingus sprendimus, reikės daugumos. Ir ta dauguma turi išlikti per visas audras. Net jeigu kažkas pavargs ar palūš, man svarbu, kad koalicija būtų tvirta nuo pat pradžios“, – teigia išrinktasis Vilniaus meras Remigijus Šimašius, suklijavęs plačią koaliciją iš penkių partijų, nors būtų užtekę ir trijų partijų mandatų.
Apie naują koaliciją, postų dalybas ir būsimas naujoves – pokalbis su R. Šimašiumi.
– Pone Šimašiau, žadėjote naują kokybę, bet kur ji? Sudarytoje koalicijoje – ir piliečiais besivadinantys Garliavos rėksniai, ir Rolando Pakso, Petro Gražulio bei Juozo Imbraso partija?
– Dažnai sulaukiu klausimo, kam reikėjo tokios plačios koalicijos, kurioje net penkios partijos – 35 mandatai iš 51, kai būtų užtekę ir trijų partijų turimų mandatų. Galiu atsakyti: nuo pirmos dienos, kai pradėjome lipdyti koaliciją ir kelti klausimus, ką reikia padaryti, kaip pakeisti savivaldybės veikimo stilių, supratome, kad su dviem partijomis – Artūro Zuoko partija bei Lenkų rinkimų akcija bendros kalbos nebus. O visų kitų partijų požiūris į miesto valdymą, administracijos depolitizavimą, nepriklausomas valdybas savivaldybės įmonėse ir kitus dalykus sutapo su mūsų partijos nuostatomis. Džiaugiuosi, kad penkių partijų koalicija liko iki galo.
– Tačiau kompanija, kurioje esate, neatrodo pati garbingiausia. Yra toks posakis – pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu. Kaip susiję su Jūsų šūkiais ir nuostatomis Rolandas Paksas ar Petras Gražulis, jau nekalbant apie Garliavoje prie tvoros matytus asmenis?
– Vienintelis kriterijus, kuris tariantis man buvo aktualus – kad būtų įmanoma pasiekti tikslus, kuriuos sau išsikėliau.
– Ar nemanote suklaidinęs rinkėjus? Ar už Jus būtų tiek daug žmonių balsavę, jei žinotų, kad dirbsite su minėtomis organizacijomis?
– Belieka spėlioti. Manau, kad būtų balsavę, nes rinkėjau nori rezultatų. Esu nusiteikęs padaryt viską, kad tie rezultatai būtų pasiekti. Didesnė koalicija yra ir didesnė atrama. Reikės priimti sudėtingus sprendimus, reikės daugumos. Ir ta dauguma turi išlikti per visas audras. Net jeigu kažkas pavargs ar palūš, man svarbu, kad dauguma būtų tvirta nuo pat pradžios.
– Buvimas valdžioje ir valdžios stabilumas Jums didesnė vertybė už valdžios kokybę?
– Stabilią ir didelę koaliciją lipdžiau tam, kad pavyktų pasiekti tikslus. Taip, valdžiai išlaikyti būtų užtekę ir trijų partijų daugumos, tačiau svarbiems pokyčiams reikia labai stabilios daugumos.
– Jūs iš anksto nepasitikite socialdemokratais ir Tėvynės sąjunga?
– Taip nėra. Su visomis penkiomis partijomis mes pirmiausia susitarėme dėl pokyčių programos. Tai labai svarbu, kad galėtume įvykdyti pažadus rinkėjams.
– Tačiau koks argumentas turėti daugiau, negu reikia? Kad būtų stabiliau nei stabilu? Juk ir trijų partijų balsai yra daugiau nei pusė, kam gadinti kokybę?
– Jokio kokybės gadinimo nėra, yra tik dar aukštesnis standartas, kaip tą kokybę dar geriau įdiegti. Aš esu išrinktas meras ir imuosi atsakomybės, kad darbai būtų atlikti. Tai mano pagrindinis rūpestis. Nenoriu rizikuoti turėdamas silpnesnę koaliciją. Tikiuosi, kad ši koalicija išliks iki kadencijos pabaigos.
– Bet kokia kaina?
– Ne. Tikiuosi, kad nervai visiems išlaikys, koalicijos partneriai nepradės siūlyti savo kadrų ir panašiai. Tam tikras koalicijos rezervas leidžia tai pasiekti ir užtikrinti.
– Savivaldybės administracijos direktoriumi skirsite buvusį „Litexpo“ vadovą Darių Aleknavičių. Jis neseniai dirbo Gedimino Žiemelio įmonėje. Kas Jus sieja?
– Iki rinkimų kampanijos pabaigos su Dariumi Aleknavičiumi nebuvau pažįstamas. Buvau sakęs, kad ieškau vadovo, kuris bus atsakingas už programos vykdymą. Bendravau ir su personalo atrankos įmonėmis, surašiau savybes, kokiomis turėtų pasižymėti būsimas administracijos direktorius. Džiaugiuosi, kad Darius Aleknavičius sutiko imtis tos naštos. Dėl jo galiu būti ramus. Žiūrint į „Litexpo“ rezultatus, beveik milijono litų nuostolį jis per pusantrų metų sugebėjo paversti beveik 2 milijonų litų pelnu. Tai jau šis tas. Žinoma, „Litexpo“ tai ne savivaldybė, bet ir kitur jo vadovavimas buvo sėkmingas. Žmogus žino, kaip valdyti procesus, kaip taikyti modernius valdymo metodus, yra sąžiningas.
– Būsimi vicemerai jau pasidalino tam tikras atsakomybės sritis. Kaip Jūs suprantate tą pasidalinimą? Kokią įtaką tai turės savivaldybės įmonėms, akcinėms bendrovės, kuriose savivaldybė turi akcijų?
– Kalbant apie savivaldybės įmones, labai svarbus požiūrio pasikeitimas. Savivaldybė atlieka du vaidmenis. Viena vertus, ji yra tų įmonių savininkė, jų veikla turi būti efektyvi, pelninga. Kita vertus, savivaldybė atlieka ir užsakovo funkciją. Ir man labai svarbu, kad šie du vaidmenys nesipainiotų tarpusavyje. O sritys partijų lygmenyje paskirstytos pagal tai, kas partijoms aktualiausia. Tai yra tam tikras miestiečių atstovavimo lygmuo. Mes nesulipdėme vertikalės, kaip buvo daroma anksčiau, – jei partijai priklauso vicemero postas, tai ji turi ir administracijos direktoriaus pavaduotojo postą, ir įmonių vadovų. Esą ten jūsų daržas, ten ir tvarkykitės. Taip nebus. Nauja bus tai, kad yra politinis ir administracinis lygmuo. Administracija bus vykdančioji institucija.
– Administracijos vadovas, rinkdamasis savo pavaduotojus, derins kandidatūras su atsakingais vicemerais?
– Ne, derins su manimi. Bet iš esmės jis galės pasirinkti tokius pavaduotojus, kokie jam atrodys tinkamiausi.
– O kaip bus su dabartiniais įmonių vadovais, kurie turi politinių ar asmeninių ryšių su darbą baigiančia administracija?
– Įmonėms bus suformuoti aiškūs tikslai, skaidrūs finansiniai ir kiti kriterijai, bus įdiegtos nepriklausomos valdybos, kurios bus atsakingos, kad tikslai būtų pasiekti. Jei reikės vadovą pakeisti, pakeis.
– Kaip spręsite savivaldybės finansines problemas, jei finansavimas Vilniui išliks toks pats?
– Reikėtų atskirti greitus ir ilgesnius sprendimus. Akivaizdu, kad 63 milijonus eurų reikės skolintis. Manau, kad Vyriausybė turėtų prisidėti prie paskolos refinansavimo, nes ji skolinasi keliolika kartų pigiau negu savivaldybė. Be to, labai svarbu padaryti namų darbas – sutvarkyti finansų apskaitą, atsikratyti nereikalingo turto, įvesti kaštų naudos analizę ir susitvarkyti su savivaldybės įmonėmis, kad iš kaštų generavimo centrų jos taptų ir pajamų savivaldybei generavimo centrais.
– Gana kuriozinė situacija susiklostė, Jums atėjus į tarybos posėdį. Prašėte nedidinti įstatinio kapitalo įmonėje, kuri valdo kompaniją „Air Lituanica“, bet kapitalas vis tiek buvo padidintas. Jūs jau susipažinote su situacija šioje įmonėje?
– Patikslinsiu – tarybos posėdyje paprašiau kelių minučių ir nebūčiau nė žodžio pasakęs apie „Air Lituanica“. Yra ir kitų svarbių dalykų. Senoji taryba ruošiasi pratęsti nekilnojamojo turto nuomą keliolikai metų už simbolinę kainą, nors sutartys baigiasi po kelių mėnesių. Bandoma sudaryti sutartis, numatančias savivaldybės ilgalaikius įsipareigojimus ir panašiai. Norėjau paprašyti tarybos nedaryti paskutinės minutės sprendimų, nes juos turėtų priimti naujoji taryba. O kalbant apie „Air Lituanica“, jau dabar darau žingsnius, kad atsirastų privatus investuotojas, ir kad ši kompanija galėtų skraidinti keleivius. Dabartinis modelis yra netvarus, jį reikia pertvarkyti. Ne savivaldybė turi skraidinti. Savivaldybė turi daug darbų padaryti gerai, bet nevežti taksi ir neskraidinti lėktuvais.
