2021 metų lapkritį Lietuvos Seimas po pateikimo pritarė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pakeitimams, kuriais numatoma uždrausti auginti, veisti ir žudyti gyvūnus dėl naudos iš jų kailiukų.

Balsavimo metu 78 Seimo nariai siūlymą palaikė, 28 – susilaikė, o dar 9 buvo prieš. Prieš priimdamas galutinį sprendimą Seimas nutarė prašyti Vyriausybės, kad ji pateiktų savo išvadas dėl šio projekto.

Gyvūnų gerovė – ne tušti žodžiai

Etiniai kailinių gyvūnėlių veisimo aspektai dažnokai aptariami viešojoje erdvėje. Nevyriausybininkai – Lietuvoje tai visų pirma viešoji įstaiga „Tušti narvai“ – aktyviai pasisako prieš panašius verslus, organizuoja piketus ir ragina gyventojus remti veiksmus, kuriais siekiama absoliutaus panašių verslų draudimo. Šiuo atveju pagrindinė negatyvaus požiūrio priežastis – gyvūnų gerovė.

Kitoje barikadų pusėje kaunasi Lietuvos žvėrelių augintojų asociacija, kuri – tai irgi logiška – remia savo atstovaujamus verslininkus. Esminiai jų argumentai ta ar kita forma koncentruojasi ties ekonominiais problemos aspektais: tikru ar tariamu šios verslo šakos indėliu į šalies ekonomiką, joje dirbančių gyventojų bei verslo savininkų interesais.

Nesu Lietuvos Seimo narė, tad balsuoti dėl aptariamo verslo tolesnės veiklos perspektyvų man nereikės. Kaip Lietuvos pilietė emocionaliai esu gyvūnų globėjų pusėje: nematau jokių rimtesnių argumentų, kodėl panašūs verslai turėtų išlikti. Jei tektų balsuoti, rimtai įvertinčiau ne tik gyvūnų, bet ir žmonių, kuriems tenka gyventi šalia fermų, gerovę.

Bendrai imant, Seimo rinkimuose būčiau linkusi paremti tuos politikus, kuriems gyvūnų gerovė nėra vien tušti žodžiai. Vis dėlto šiandien akcentuosiu kitus klausimo momentus.

Norai iš priimtinų lūpų

Buvusio mokinio paprašyta įvertinti vieną su šiuo klausimu susijusį dokumentą buvau, švelniai kalbant, šokiruota.

Daugiau kaip dvejus su puse metų praleistų Seime užmušė manyje naivų tikėjimą, kad įstatymai priimami rimtai pasvėrus argumentus už ir prieš. Pernelyg daug faktų rodo, kad sprendimą lemia ne tai, kas ir kodėl siūloma, o tai, koks žmogus siūlo.

Net itin silpni argumentai ar tiesiog norai, kurie skamba iš politiškai priimtinų lūpų, gali paneigti stiprius kompetentingų profesionalų žodžius. Agresyvi minia anapus Seimo rūmų sienų, kuri dažnokai gali būti sušaukta suinteresuotų verslo grupių, tikėtina, irgi gali išgąsdinti nemažą būrį menkiau susivokiančių parlamentarų.

Vis dėlto, kai klausimas kelia pernelyg daug aistrų arba yra itin sudėtingas, gali padėti profesionalios, vadinamosios nešališkos, išvados.

Tikiuosi, jog būtent tai ir lėmė Žemės ūkio ministerijos sprendimą užsakyti kailinės žvėrininkystės uždraudimo Lietuvoje poveikio vertinimą, kitaip sakant, atsakyti į klausimą, kiek Lietuvos mokesčių mokėtojams atsieitų kompensacijos aptariamą veiklą paliekantiems ūkininkams.

Sąžinę maino į atlygį

Jau šiame etape turime pirmą sisteminę Lietuvos politikos ydą – darbą, kuri gali ir, manau, privalo atlikti ministerijose sėdintys kompetentingi specialistai, linkstama patikėti nesusijusioms institucijoms.

Kad ir kaip būtų teisinami panašūs žingsniai, juos lemia baimė ir politikų nepasitikėjimas Vyriausybės institucijų darbuotojais.

Pastarieji, savo ruožtu,  net būdami labai kompetentingi, neretai bijo pateikti nepriklausomą nuomonę, o pataikauja valdančiųjų pageidavimams. Tiesiai sakant, sąžinę maino į atlygį, ir dar labai menką atlygį.

Taigi, konkrečiu atveju Žemės ūkio ministerija už 30 tūkst. eurų darbą atlikti pasamdė menkai žinomą UAB gudriu pavadinimu „Smart Continent“ (lietuviškai „Išmanusis kontinentas“).

Išvados prieštarauja skaičiams

Skaitant kukliu išmanaus kontinento vardu pasiskelbusio UAB tyrimą pribloškia autorių absoliutus ekonomikos neišmanymas.

„Atradimai“ mokesčių srityje rodo, kad autoriai neturi net elementariausio suvokimo apie mokesčių apskaitą ir viešuosius finansus. Išvados prieštarauja tekste pateiktiems skaičiams, grafinės iliustracijos pribloškia ne tik savo vizualiniu primityvumu, bet ir tuo, kad dažnu atveju yra visiškai beprasmės.

Nors ataskaitos autoriai neįvardinami, UAB vadovauja dr. docentas Andrius Jaržemskis, kas lyg ir leistų manyti, kad išvados paremtos mokslu.

Štai vos keli ataskaitos teiginiai, kurie demonstruoja šiurkščias ekonomikos klaidas, dažnu atveju neatleistinas jau pirmakursiui ekonomistui, kuris išklausė pradinį makroekonomikos kursą.

Neprofesionalumu tiesiog sukrečia ataskaitos dalis, kurioje bandoma pritempti išvadą, kad kailinės žvėrininkystės sektorius teikia naudą valstybės biudžetui.

Iškirtinai šiurkšti autorių klaida yra darbuotojų sumokamus mokesčius priskirti verslui. Darbuotojų įmokos Sodrai ir jų mokamas gyventojų pajamų mokestis yra tokios pat darbuotojo pajamos, kaip ir jo darbo užmokestis. Verslo mokesčiai yra tik jo mokami mokesčiai – visų pirma pelno mokestis.

Siurbė biudžeto lėšas

VMI duomenys rodo, kad, tarkime, 2018 metais, kai kailinės žvėrininkystės sektoriuje veikė 103 ūkio subjektai, pelno mokesčio buvo sumokėta vos 115 tūkst. eurų.

Įvertinus, kad verslininkai iš biudžeto atgavo beveik 2,5 mln. eurų PVM, galime drąsiai sakyti, ne naudą biudžetui tas neefektyvus sektorius nešė, o priešingai, siurbė biudžeto lėšas. Kitaip sakant, vartotojų sumokėti mokesčiai nevirto algomis gydytojams ar mokytojams.

Ataskaita teigia, kad dirbdamas eksportui kailinės žvėrininkystės sektorius augina teigiamą šalies prekybos balansą, tad prisideda prie šalies ekonomikos stiprinimo.

Vis dėlto net tie duomenys, kuriuos pasitelkia ataskaitos autoriai, rodo visai priešingai: niekingai mažą eksporto dalį kuriantis ir žvėrelių krauju nudažytas sektorius minta Lietuvos žmonių sunešamais mokesčiais.

Juokingai maži ir šiame sektoriuje dirbančių žmonių atlygiai, kurie geru trečdaliu mažesni, nei šalies atlyginimų vidurkis.

Pinigai nemokšų veiklai

Baisu ir tai, kad Lietuvos Vyriausybė ir jos padaliniai ciniškai mėto biudžeto pinigus nemokšų veiklai finansuoti.

30 tūkst. eurų, kurie sumokėti už nevykusį 36 puslapių rašinėlį, kur didžiausia ploto dalis tenka gerokai padidintoms jokios didesnės prasmės neturinčioms ekselinėms lentelėms bei žemėlapiams (ataskaitą prikabinu) – tai skandalas ir gėda.

Vis dėlto, kad toks veikimo būdas, kai išvados kabinamos nuo dangaus nesuvokiant net bazinių sąryšių, nėra atsitiktinumas, akivaizdžiai pademonstravo ir ministrės pirmininkės patarėjas žemės ūkio klausimams Ignas Jankauskas.

Pernai gruodžio viduryje „Meta“ paskyroje jis paskelbė, kaip teigiama, asmeninę nuomonę, kurioje pademonstravo tiek ekonomikos išsilavinimo skyles, tiek aroganciją bei savo vietos institucinėje sistemoje nesuvokimą.  

Patarėjas savo nuomonę pradeda dėstyti ironiškai žemindamas kažkokį neįvardytą „neapykantos žemės ūkiui kupiną“ politiką, kuris esą aiškina, kad „kailinių žvėrelių verslas yra Lietuvai nereikšminga ūkio šaka, todėl galime lengvai ją uždrausti ir uždaryti.“

Atviros demagogijos akordai

Toliau pigią ironiją keičia atvira demagogija. Kadangi, pasak patarėjo, „pirminė žemės ūkio gamyba sudaro apie 4 proc. BVP“, o tai esą irgi nereikšminga, tai, leidžia sau pasamprotauti patarėjas, ją irgi „braukiam“.

Nusikalbama iki tiek, kad dėl „nereikšmingumo“ siūloma braukti ir Lietuvą iš Europos Sąjungos, kurios BVP Sąjungoje 2021 metais esą sudarė esą tik 0,36 proc.

Neteko tokio dalyko niekur ir niekada girdėti, bet premjerės patarėjas netgi praneša, kad esą „daug kartų bandyta ištrinti tą nediduką BVP, bet jis buvo užstotas tų, kurie supranta, kad ne tame skaičiukyje esmė.“

Na ir baigiamasis akordas, kaip visada demagogų kalbose, žinoma, apie tuos, kurie „nereikšmingame dydyje kuria, gyvena, turi istoriją ir galvoja apie ateitį.“

Informuoju premjerės patarėją (jeigu nemoka skaityti Valstybės kontrolės išvadų ir daugelio kitų tyrimų, tai gali paklausti premjerės, kuri tai tikrai žino), kad bendrai imant Lietuvos žemės ūkis yra neefektyvus, o jam skiriamų europinių išmokų bei daugiau kaip 20 įvairių mokestinių lengvatų suma yra apylygė su sektoriaus sukuriamu BVP.

Kitaip sakant, kai gavęs 10 eurų, sukuri prekę už 10 eurų, tai realiai nesukuri jokios realios pridėtinės vertės.

Pagarba valstybei prasideda kasdienybėje

Išvada liūdna: Žemės ūkio ministerijos užsakyta ir Lietuvos žmonių pinigais apmokėta ataskaita yra kailinių žvėrelių augintojų interesams atstovaujanti išskirtinai neprofesionali nuomonė.

Taip gali būti dėl to, kad visa ta UAB tėra nemokšų Šaraškino kontora, siurbianti biudžeto lėšas ir rašanti iš esmės kliedesius, kurie neturi jokio ryšio su ekonomika ir ekonomine analize, o ministerijos klerkai nė nemato reikalo įvertinti produkto, kurį gauna.

Blogesnis variantas: ministerijos klerkai neturi kompetencijų įvertinti, ar dešra, kurią pirko, tikrai nėra maltas popierius.

Tiesa, ir tokiu atveju Vyriausybė juk turi bent kelis tikrai kompetentingus finansininkus Finansų ministerijoje, tai gal jų verta paklausti, ar viskas gerai su tais brangiais raštais po beveik tūkstantis eurų už puslapį nesąmonių?

Na bet paklaustum, jeigu gerbtum savo valstybę. Bet juk negerbi nei savęs, nei jos.

Galimas ir blogesnis variantas, kad tikrasis šios ataskaitos užsakovas yra kažkoks suinteresuotas verslininkas, kuris, pasitelkęs „išmanių“ nemokšų kliedesius, dabar plėšys akis visuomenei reikalaudamas daugiau kaip 50 mln. kompensacijų už tai, kad nuliptų nuo Lietuvos žmonių galvos.

Chamiškas šantažas

Vis dėlto kol kas man šioje istorijoje baisiausias yra patarėjo žemės ūkiui chamizmas, perlietas absoliučiu žemės ūkio ekonomikos ir makroekonomikos neišmanymu bei panieka politikai.

Mūsų visų pinigai negali būti mėtomi į balą arba, kaip šiuo konkrečiu atveju, skiriami šantažistams, kurie, remdamiesi skandalingomis ataskaitomis ir demagogija, reikalauja 54 mln. eurų iš mokesčių mokėtojų kišenės už tai, kad nuliptų jiems nuo galvų.

P.S. Metu pirštinę tiems, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai paminėti šiame tekste. Paduokite mane į teismą už garbės ir orumo pažeminimą. Teisme bus gera proga pakalbėti apie tikrą, o ne tariamą garbę.