Pirmasis naujojo Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos vizitas Lietuvos žiniasklaidoje nušviestas iš vienos – saulėtos ryšių su visuomene pusės: šiek tiek apie atgimstančią meilę, vėl nušvitusias šypsenas, tarpusavio supratimą, grožį ir, žinoma, aprėdus.  Panaši saldi vieša kalbėsena, susiformavusi per pastarąjį Dalios Grybauskaitės valdymo dešimtmetį, Lietuvoje tapo tiek įprasta, kad, atrodo, net nuostabos nebekelia.

Vis dėlto toks nekritiškas kalbėjimas tų, kurie visuomenėje ir pašaukti matyti ne suknelių, bet politikos atspalvius – turiu galvoje politologus ir rimtąją žiniasklaidą,  slepia bent tris – tegul ir skirtingo svorio – momentus.

Pirma,  kol kas (?) Lietuva yra parlamentinė demokratija, tad net šalies prezidentas vykdamas į užsienio vizitus, kur ketina padaryti konstitucinio lygio pareiškimus privalo gauti Lietuvos Seimo atitinkamų konstitucinių komitetų pritarimą. Kai Prezidentas G. Nausėda leidžia sau pareikšti, jog jis palaikys Lenkiją jos ginče su Europos Sąjunga dėl teisės viršenybės principo, jis aiškiai peržengia savo Konstitucijoje jam suteiktus įgaliojimus, nes toks pareiškimas reikalauja tiek Seimo Užsienio reikalų, tiek Europos reikalų komitetų pritarimo.  Kai panašaus svorio klausimai svarstomi šiuose komitetuose, jie yra uždari, vis dėlto, kiek man žinoma, nei tokie klausimai buvo svarstomi per pastarąsias trejetą savaičių, kai nebesu vieno iš tų komitetų narė, nei apie tokio politinio lygio sprendimus buvo viešai kalbėta anksčiau.

Čia verta paminėti dar dvi aplinkybes. Net išskirtinai aptakioje ir tuščioje G. Nausėdos rinkimų programoje  vis dėlto negalima rasti teiginių, jog jis kandidatuoja su principu, kuris iš esmės paneigia liberalios demokratijos pamatus. Viešai atsiprašysiu, jeigu išgirtieji G. Nausėdos politikos patarėjai nurodys, kur programoje buvo suformuluota tokia mintis. Iki tol drįstu teigti, jog susidūrėme su agresyviu vieno iš valstybės sandarą formuojančių principų atmetimu.

Apgailėtina ir tai, kad tą pačią dieną, kai Varšuvoje Prezidentas kalba apie paramą Lenkijai, jis taip pat be išlygų palaiko ir tuo metu dar tik nominuotą Europos Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen, kuri savo kalboje ir visuose susitikimuose su parlamentinėmis grupėmis išskirtinai akcentuoja besąlyginį teisės viršenybės principo, kuriuo ir remiasi Europos Sąjunga, taikymą.

Taigi, Prezidentas arba nesuvokia, ką kalba (tikiuosi, kad supranta),  arba kažkodėl mano, jog akivaizdžių jo teiginių prieštarų nesugebės pamatyti akylesnį išorės vertintojai.

Antra, itin savotiškai atrodo Prezidento Lenkijoje pateikta hierarchijų sistema. Taip „netinkamos“ raidės buvo pakeltos į išskirtinį palyginus su teisės viršenybės principu statusą. Tad, kaip paaiškino Prezidentas, raidžių „judinti“ negalima, o va nesilaikyti Konstitucijoje ir Sutartyje su Europos Sąjunga įteisintos teisės viršenybės nieko tokio. Šiek tiek  ironiškai norisi paklausti, o kai inauguracijos dieną stovėta prie Basanavičiaus paminklo, ar prisiminta paskaičiuoti, jog ant tautos tėvo antkapio berods 7 „netinkamos“ raidės?

Vertinant rimčiau, absoliučiai neatsakingi G. Nausėdos pareiškimai išties Lietuvą toliau stumia į tų Vyšegrado šalių tarpą, kur itin laisvai traktuojamos ir liberalios vertybės, ir asmens autonomijos principas, ir teisės viršenybė. O jei taip, tai nereikia verkti, kad Rytų bloko šalys negauna aukštesnių postų Europos Sąjungos valdančiuose sluoksniuose.

Trečia, ir tai matyt, jau Lietuvoje įsikerojusios politinės veidmainystės, kurią maitina tiek dalis žiniasklaidos, tieks oficiozinių politologų gretos, kai nuolankiai sutinkama su bet kokiais prezidentūros žingsniai, tačiau pasibaigus kadencijai prisimenamos būtos ir nebūtos nuodėmės, kaip dabar matoma Dalios Grybauskaitės atveju.

Tokia praktika privalo būti stabdoma, apie problemas kalbant, kai jos pasirodo, o ne tada, kai šaukštai jau po pietų.