Šiandien pratęsiu praėjusios savaitės temą apie vidinius politinius procesus, kurie neretai trukdo proceso skaidrumui, galutiniams rezultatams, tad neretai lemia ir didelės rinkėjų dalies nusivylimą.

Tai klausimas, kurį, žinoma, turėtų narstyti ne veikianti politikė, o politologai, jeigu jie realiai dirbtų savo darbą, o ne vien bandytų komentuoti šį bei tą prieš tai nė nepabandę pasiginti.

Svetimos gėdos jausmas

Tiesą sakant, didžioji dalis lietuviškų politinių komentarų, bent jau man, kelia tik svetimos gėdos jausmą.

Akivaizdu, kad ir klausinėjantys žurnalistai, ir jiems atsakinėjantys politologai taip žavisi galimybe sudoroti esą praktiškai be išimties kvailus politikus, jog savo pačių intelektualinio neįgalumo visai nereflektuoja.

Pabandykite rasti kokio garbaus politologo svarstymus dėl to, kokios interesų grupės veikia, kodėl galiausiai priimamas tas ar kitas sprendimas, kokios tikėtinos sprendimo pasekmės. Pabandykit. Tikrai nerasit.

Tekstai vadinamuosiuose politologiniuose žurnaluose yra perdėm teoriniai ir skirti bendraminčių rateliui dar kartą pademonstruoti savo išskirtinį protą.

Deja, to proto ir išsilavinimo neužtenka tam, kad padėtum savo šalies žmonėms suvokti, o kas ir kodėl vyksta.

Galutinis tokio pseudomokslo ir pseudokomentarų rezultatas nestebina. Žmonės neturėdami deramos analizės ir garbingų paaiškinimų, nesupranta, kaip nusikalba vėgėlės ir kitos politinio planktono žuvys, mintančios informacijos greitmaisčiu.

Budulių komentarai bus naikinami

Čia stabtelsiu ir prieš tęsdama, noriu paskelbti informaciją, kuri svarbi tiems, kurie seka mano įrašus ir supranta, ką kalbu.

Matydama neretai tragiškas informavimo ir informacijos interpretavimo skyles nuo šiol kiek daugiau dėmesio skirsiu lietuviškos politikos analizei žiniasklaidoje ir politologų tekstuose.

Vis dėlto nenoriu kalbėti tiems, kurie nepajėgūs suvokti, kas jiems sakoma, ir tai aišku skaitant jų komentarus po mano įrašais. 

Didžioji dalis komentarų po mano tekstais „Meta“ paskyrose yra parašyti žmonių, kurie nei klauso, ką kalbu, nei pajėgūs suvokti teksto. Jų neapykanta persunkti komentarai labai apsunkina bendravimą su tais, kuriems išties įdomu suprasti, kodėl procesus vertinu vienu ar kitu būdu.

Tiesiog neturiu nei laiko, nei noro, nei sveikatos skaityti šimtus pastabų, didžioji dalis kurių parašyti savo gyvenimu nusivylusių, piktų žmonių, aklai kartojančių visokių moraliai nešvarių grinevičiūčių, gylių ir orlauskų šmeižtus ir nesąmones.

Artimiausiu metu savo paskyras „Metoje“ uždarysiu, tad tie, kuriems įdomu, ką kalbu, turėtų arba prenumeruoti mano „YouTube“ paskyrą arba skaityti mano tinklaraštį www.maldeikiene.lt, kurį dabar pertvarkome taip, kad jį būtų paprasčiau naudotis bei lengviau rasti ankstesnius tekstus.

Tose paskyrose budulių komentarai bus naikinami, o su tekstu nesusietos mintys ravimos iš pašaknų.

Argumentais grįstos pastabos

Galite ironizuoti, kad pradėjusi nuo to, jog platesnį kontekstą regintys, kompetentingi žmonės privalo rasti tinkamus žodžius visiems, net emocijoms mintantiems buduliams, dabar atsisakau imtis tokio vaidmens.

Kai esi veikiantis politikas, o ne vien proceso stebėtojas ir jo vertintojas, matymo kampas skirtingas.

Savo paskyrose, visų pirma, kalbu su tais, kuriems įdomios mano mintys ir su tais, kurie balsuodami už mane suprato, už ką konkrečiai balsuoja. Akylesni tikrai pastebėjo, kad nuolat bandau reflektuoti tiek savo pasirinkimų moralinį turinį, tiek paaiškinti, kodėl remiu vieną ar kitą kompromisą. 

Visą gyvenimą nuoširdžiai bandžiusi padėti visiems ir kasdien aiškinusi sudėtingesnius ekonominius reiškinius, dabar jau jaučiuosi turinti teisę kalbėti visų pirma tiems, kurie suvokia, jog kritinis mąstymas ir tuščia kritika yra ne tas pats.

Žmonės, kurie pajėgia suvokti, ką ir kodėl kalbu, man įdomūs. Kartkartėmis po tekstais pasirodantys jų komentarai ar faktais ir argumentais grįstos pastabos, kurias išgirstu asmeniškų pokalbių metu, man svarbios.

Ilgi sunkaus mokymo ir dėstymo metai, kai nesirinkau auditorijos, manau, suteikia man teisę dabar, kai jau baigiu savo karjerą, bendrauti su tais, kurie įkvepia mane. 

Ką ėsti vilkams, o ką – stirnoms?

Na o dabar grįžkime prie praėjusią savaitę pradėtos nagrinėti politinio diskurso Lietuvoje temos.

Apie ką kalbėjau aną penktadienį? Tiems, kurie suvokia tekstą buvo aišku: kalbu apie įsisenėjusias gilumines politinių sprendimų Lietuvoje formavimo ir jų priėmimo ydas.

Jau minėta dalis teksto nesugebančių suvokti komentatorių užkibo ant pavyzdžio, kurį pasitelkiau klausimui aptarti.

Vos išgirdę žodžius „gyvūnų gerovė ir apsauga“ jie puolė aiškinti, kad gyvūnų gerove besirūpinantys žmonės esą nesivadovauja sveiku protu, o jų sprendimus lemia „mados socialiniuose tinkluose ir emocijos.“

Tarkime, kažkokiam Zydrunui Juozapaviciui, kuris jaučiasi gerai išmanąs veganišką ideologiją, tik, deja, nėra girdėjęs apie lietuviškas raides, viskas galvoje taip susivelia, kad po tekstu apie politinio proceso skaidrumą, imama sapalioti apie tai, kad „ideologijos atima teisę rinktis“ (????).

Kadangi mano tekste minimi „Tušti narvai“, jo galva, pasirinko ideologiją, tai toliau jau važiuojama į visiškas lankas ir absoliučiai nutolstant nuo aptariamos temos galiausiai svarstoma, ką ėsti vilkams, o ką – stirnoms.

Politika suplokštėja iki šūkio

Ilgokame pasąmonės sraute, suguldytame į prieštaravimų kupiną komentarą, taip ir nesužinome, kokiu būdu ideologijos tam ponui atėmė galimybę rinktis. Juolab kad jo paties tekstas aiškiai demonstruoja ir sunkiai valdomas emocijas, ir ideologinį šališkumą.

Tokie ir panašūs komentarai, itin dažnai formuluojami sekant žiniasklaidoje populiariomis skandalingomis antraštėmis, yra viena didžiausių dabartinės lietuviškos politikos ydų.

Vis dėlto, jeigu panašius niekus rašytų tik socialinių tinklų komentatoriai, bėda nebūtų tokia rimta.

Deja, nueinama taip toli į lankas, kad net didžiausią skaitytojų ratą turinčios medijos užsideda skambias antraštes, kurios neretai prieštarauja tekste dėstomiems faktams.

Atrodo, kad žurnalistai, kurie specialiuose melagienas demaskuojančiuose puslapiuose drąsiai narsto nesąmones, tas melagienas ir nelogiškus teiginius geba matyti tik tada, kai už jų dekodavimą mokama papildomu tiksliniu projektinio finansavimo srautu. 

Informacijos gausoje skaitytojų akys spėja užfiksuoti tik antraštę, kuri daugeliui žemesnio išsilavinimo žmonių galiausiai tampa žinia, kurią jis jau vertina kaip faktą.

Taip politika suplokštėja iki trumpo šūkio, ir eilinis rinkėjas patenka į jam paspęstus spąstus.

Moralus asmuo nėra šventasis

Bene liūdniausias panašaus politinio proceso fenomenas yra tas, kad nuo jo labiausiai nukenčia žmonės, gyvenantys atskirtyje, mažiau pasiturintys, informaciją gaunantys iš esmės vien per vadinamąjį pramoginį turinį.

Sveika visuomenė itin rimtą dėmesį kreipia į moralinius pasirinkimus. Tiesa, priešingai nei įprasta vadinamojoje masinėje sąmonėje moralus asmuo nėra kažkoks gėrio kupinas šventasis. Amoralius pasirinkimus daro ir giliai tikintys žmonės, net kunigai ar net kardinolai.

Tarkime, prieš mažiau nei metus kardinolo Sigito Tamkevičiaus viešai numesta frazė, kad Lietuva dar niekada negyveno taip blogai, kaip dabar, yra mažų mažiausia apgailėtina, ypač kad ji nebuvo paremta jokiais konkretesniais svarstymais.

Mano tvirtu įsitikinu, tokios frazės, ypač, kai jas ištaria aukšto rango religinis veikėjas, yra amoralios.

Bendrai imant, Lietuvos vyskupų konferencijos kartkartėmis visuomenei numetami pareiškimai irgi paremti suprimityvintu pasaulio vaizdu, kuriame pasaulis regimas ganėtinai akivaizdžiai padalintas į gėrio ir blogio pusę.

Pamiršta asmeninius paklydimus

Kas labiausia nukentės nuo tokiu būdu suformuoto vaizdinio? Deja, ir šiuo atveju tie, kurie mažiau išsilavinę, turinys mažiau galimybių, gyvenantis vargingiau.

Ypač graudu tai, kad užsiundžius eilinius tikinčiuosius ant LGBT bendruomenės, žmonių, kurie griežtai kovoja prieš smurtą šeimoje ir panašiai, menkesnio religinio išsilavinimo žmogus patenka jau ne tiek į skurdo, kiek į moralinio pasimetimo spąstus.

Fariziejų pasiųstas kautis su blogio daigais kituose, jis pamiršta asmeninius paklydimus ir nuodėmes.

Tarp išskirtinių lietuviško  politinio proceso ydų pažymėčiau ir sunkai išsprendžiamus įvairaus lygmens lobizmo klausimus.

Štai mąstant apie politinius procesus, kuriuos galima užčiuopti anapus Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pakeitimų peripetijų, nori nenori kyla klausimas, o koks yra šalies ministro pirmininko patarėjų vaidmuo.

Man bene įdomiausia, kaip ministrės pirmininkės patarėju tampa žmogus, kuris dar iki paskyrimo atvirai žiniasklaidoje dėstė, kad jam svarbi ne politinė valdančiųjų partijų valia, o tik žemės ūkyje triūsiančių žmonių interesai.

Atvirai skelbiasi esąs lobistas

Interviu „Ūkininko patarėjui“ dar iki oficialaus paskyrimo Ignas Jankauskas aiškino, kad „nors ir pretenduojąs tapti premjerės politinės komandos nariu, tačiau vis vien save laikąs žemdirbių atstovu.“

Kitaip sakant, premjerės patarėjas atvirai aiškino esąs lobistas.

Įdomu ir tai, kad nors I. Jankauskas skelbėsi esąs žemdirbių atstovu, jo paskyrimą palaikė tik dalis žemdirbių bendruomenės – įtakingi Žemės ūkio rūmai atvirai teigė nepritariantys buvusio Lietuvos grūdų augintojų asociacijos administracijos direktoriaus I. Jankausko skyrimui.

Įvertinus tai, jog I. Jankauskas, prieš tapdamas premjerės patarėju, spėjo ir grūdininkams talkininkauti, ir padirbėti keliose nedidelės kredito unijose, o skyrimo metu aiškino mokąs dirbti su blogais aktyvais, tad susitvarkys ir žemės ūkio politikoje, tikrai norisi suprasti, kokiu tikslu pasamdytas šis žmogus devyndarbis, kurio dabartinė veikla regima tik išskirtinai nekompetentingų komentarų „Metoje“ pavidalu.

Klausimas teisėtas jau vien todėl, kad atlyginimą už šio lobisto-politinio pasitikėjimo pareigūno darbą moka mokesčių mokėtojai.

Abejotina politika

Šis klausimas įdomus ir dėl plačiai nuskambėjusių buvusios Sauliaus Skvernelio vyriausybės vicekanclerio Luko Savicko bei patarėjo Jono Kairio vaidmens dėl greitųjų COVID-19 testų pirkimo.

Ar tikrai logiška, kad premjero patarėjai padeda sudarant verslo sutartis? Man regis, abejotina politika.