Pasiklydę vertime

Kitą savaitę praleisiu Lietuvoje. Laukia daug darbų. Pirmadienį su Žinių radijo laidų vedėja kalbėsiu apie tai, kas skauda, — moterų teises Lietuvoje, kylančią pigios populistinės politikos bangą ir tai, ką reiškia būti politiku, kuris aiškiai deklaruoja, kad tikėjimas Kristumi yra jo gyvenimo ramstis.

Antradienį ryte — jau 9 val. spaudos konferencija ir renginys Seime. Dalinsimės mintimis apie klerikalizmą, kuris žudo tikėjimą, ir ypač socialinį Bažnyčios mokymą. Kartu su Seimo nariu Andriumi Navicku esu šio renginio organizatorė. Apie tai, kas man ypač įstrigs į galvą ir širdį, būtinai padarysiu specialų įrašą, gal kaip Velykų dovaną sau ir jums.

Marios besmegenių politikų

Po to pavakare KK2 penktadienio laidos filmavimas. Kalbėsime apie darbo Seime išvirkščią pusę ir tikrai skandalingai mažus Lietuvos parlamento narių atlygius už beprotiškai sunkų, įtemptą ir labai atsakingą darbą.

Mano galva, ir tai ne kartą esu sakiusi, būtent maži atlygiai į Seimą pritraukia marias besmegenių politikų, kurie paskęs bet kurioje nors šiek tiek rimtesnėje diskusijoje, o visas jų darbas — rankutes už vaduką pakilnoti. Šią laidą LNK turėtų rodyti artimiausiu metu.

Ketvirtadienį bus dar vienas didelis renginys — MO muziejuje svarstyme apie vėžio inspiruotas baimes ir apie tai, ką tos baimės reiškia visuomenei ir tiems, kurie susiduria su šia liga.

Trečiadienį — širdį raminantys pokalbiai su draugais Knygų klube. Kalbėsime apie išskirtinę knygą — neseniai mirusio rabino ir filosofo-išminčiaus Jonathano Sackso knygą „Moralė“. Šeštadienį, vasario 26 dieną 17 val., apie ją kalbėsiu ir Knygų mugės renginyje. Kviečiu ateiti, nes tikrai knyga kupina prasmės: gaudyti mintis ir bandyti suvokti save tikėjimo, istorijos ir politikos prieštarose gali būti sukrečianti patirtis, jeigu nebijome žvelgti į savo vidų.

Aštrus kalbėjimas

Rabinas J. Sacksas knygoje tiesiogiai ir netiesiogiai sako, kad mums visiems reikia vilties, o ne pykčio politikos. Protas sako, kad privalau sutikti, juolab to paties moko ir Kristus. Bet netiki mano širdis vilties politika, — pernelyg dažnai ji virsta tiesiog etiketu aprėdyto malonių žodžių srauto tuštuma.

Vilties politika galima tik etikos, o ne etiketo rėmuose. Ten, kur net skurdą bandoma įveikti materialinėmis priemonėmis, o ekonomikos pamokos mokykloje vertinant iš vaiko ateities perspektyvos laikomos nepalyginamai svarbesnės, nei etikos, skurdas buvo ir liks nenugalimas.

Geriausiu savo kaip politikės bruožu laikau tiesų aštrų kalbėjimą, už kurį manęs jau daugybę metų taip nekenčia minios. Net mano paskyroje visokie buduliai ir jiems prijaučiančios ponios širsta išgirdę, ką apie juos manau. Ar būtų geriau, jeigu kalbėčiau mandagiai ir meluočiau, kad jie man įdomūs ir svarbūs, nors akivaizdu, jog jie tėra pikti ir dėl savo klaidų kitus kaltinantys žmonės?

Net porą kartų perskaičius knygą galiu pasakyti, kad „Moralės“ autorius manęs neįtikino, jog vilties kalba gali įveikti tikrus skaudulius. Pabrėžiu, kalbu apie politinius, bendruomenių sutarimus, o ne išties santykinai lengvai sprendžiamus ekonominio skurdo ar infliacijos klausimus. Kai mušama senutė, niekinama nuskriausta moteris, tyčiojamasi iš žmogaus, nes kažkam atrodo, kad jis neturėtų demonstruotis, aš ir toliau kalbėsiu aštriai ir net grubiai.

Neįdomu, ką veikia politikai

Tokia tad bus „politikos nuobodos su labai ribotais intelekto ir energijos ištekliais“, kaip neseniai mano ir keleto kitų kolegų darbą apibendrino „Verslo žinios“, savaitė.

„Verslo žinias“ šių dienų kontekste prisiminiau ne atsitiktinai ir tikrai ne todėl, kad jų pabrėžtinai niekinanti diagnozė būtų mane nustebinusi. Nei jiems išties įdomu, ką realiai veikia politikai, nei jie suvokia darbų, kurie neneša lengvai išmatuojamos finansinės naudos, prasmę. Tai tiesiog klasikinė nišinė, konkrečiai visuomenės grupei skirta žiniasklaidos priemonė, pašaukta padėti verslo bendruomenei nepaskęsti labai dideliame informacijos sraute.

Atsakyti į klausimą, ar joms pavyksta su ta užduotimi susidoroti, sudėtinga, nors su menkomis pertraukomis tą leidinį skaitau nuo pats jo atsiradimo. Bent jau aš, jeigu imčiausi verslo, tikrai ieškočiau ir kitų informacijos šaltinių. Beje, per tuos 15 metų, kai gyvenau iš verslo, tikrai sprendimus dariau remdamasi kita ir kitokios prigimties — visų pirma sociologinės, informacija. 

Nuoširdžiai sakau: labai retai „Verslo žinių“ tekstuose radau ir randu kokios nors netikėtos gilesnės informacijos, kuri pateiktų platesnį kontekstą. Dar rečiau tekstas sudėliotas taip, kad, jį perskaitęs, tą ar kitą reiškinį pamatai iš naujos, netikėtos perspektyvos.

Kadangi šis leidinys yra tik vienas iš daugybės mano nuolat sekamų ir analizuojamų verslo ir ekonomikos žurnalų, jaučiuosi turinti teisę lyginti. Aiškiai matau skirtumą tarp jų ir, tarkime, „The Economist“, „Foreign Affairs“, „New Yorker“, TVF apžvalgų ar net lietuviško IQ.

Savireflekcijos svarba

Priešingai nei kiti paminėti žiniasklaidos kanalai, „Verslo žinios“ yra įstrigusios XX amžiaus pabaigos intelektualinėje paradigmoje, kad verslas ir tik verslas kuria pasaulį, o visokie politikai, darbininkai ar menininkai tėra savotiški verslo išlaikytiniai, tad natūraliai privalo visą savo veiklą orientuoti verslo link.

Konceptas tiek primityvus ir tiek daug kartų išjuoktas bet kurioje mąstančioje auditorijoje, kad nejauku net kartoti argumentus, pakertančius tokią sampratą. Šaržuodama tiesiog paklausiu, ar tikrai norime pelno siekiu persunktų kunigų, gydytojų, mokytojų ar politikų? Ką tokiu atveju reikštų pelnas? Sveikatą, išsilavinimą (nepainioti su žiniomis), paklusnumą?

Beje, o kokia yra žurnalisto darbo prasmė? Informacijos sklaida? Nuomonės formavimas? Leidinio skaitytojų pamaloninimas, kuriant informacinį burbulą daugiau mažiau šališkai renkant informaciją? Kiek tame darbe svarbi rašančiojo savireflekcija ir gebėjimas suvokti savo žinojimo ir intelektualines ribas?

Šiuos klausimus kasdien sau užduodavau ir tada, kai buvau žurnalistė, ir tada, kai trumpą laiką rašiau tuos pačius „Verslo žinių“ vedamuosius, užduodavau juos sau eidama į klasę ir auditoriją, kaip ir dabar kasdien apie tai mąstau.

Kaltė primetama visiems

Šio teksto pabaigoje rasite šių metų sausio 31 dienos „Verslo žinių“ redakcinės skilties tekstą. Po kiekvienu savo vedamuoju leidinys paaiškina, jog jis esąs redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas rašinys, atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas.

Belieka pasvarstyti, o ką aptariamas vedamasis papasakoja skaitytojui apie „Verslo žinių“ redakcijos nuostatas bei tai, kaip jie vertina ir tikrina faktus.

„Verslo žinios“ teigia, kad „didelės dalies Lietuvoje išrinktų narių beveik negirdėti – jie, nepaisant išdalintų garsių pažadų, pernelyg nesivargina ir tiesiog gerai leidžia laiką.“

Kaip įprasta, kai mažai supranti ir nesidomi bei tingi pasiaiškinti, kalbi apskritai. Paskelbus, kad kalbi ne apie visus, o tik „didelę dalį“, tuo pačiu sukuri paradoksalią prieštarą, kai, neįvardinus konkrečiai, kaltė primetama visiems.

Nuoširdžiai prisipažinsiu, aš tikrai gerai Briuselyje ir Strasbūre leidžiu laiką, nes man labai įdomi politika, o darbas patinka.

Nežinau, ar mano išdalinti pažadai buvo garsūs (kaip ir tai, ką konkrečiai „Verslo žinios“ laiko garsiais pažadais), bet aš visus SAVO pažadus kasdien dirbdama tikrai ne po 8 valandas, bet gerokai ilgiau, vykdau.

Nespėta pasidomėti

Pagrindinis mano pažadas, kurį kartojau visoje Lietuvoje — kiekvieną savaitę atsiskaityti už tai, ką darau, kaip vertinu procesus ir aiškinti, kaip verdama politikos sriuba ir kodėl europinė politikos darbotvarkė tokia svarbi Lietuvai. Tai tikrai vykdau: įrodymas gali būti vien tas faktas, kad šiandien apie tuos ar kitus europinės politikos aspektus su jumis kalbuosi jau 70-tąjį kartą.

„Verslo žinių“ vedamojo rašytojai ar rašytojui tiesiog priminsiu ir tą faktą, kad savo tekstus rašau labai kruopščiai tikrindama faktus ir šaltinius, o jie nepasivargino pasiaiškinti net labai lengvai pasiekiamų faktų.

Tarkime, nors redakcinėje skiltyje ir sutinkama, jog tie europarlamentarai, kurie turi įtakingas pareigas didžiausiose politinėse grupėse, gali labai rimtai paveikti europinę darbotvarkę, bet nepaminama, kad Rasa Juknevičienė yra didžiausios Europos Parlamento politinės grupės vicepirmininkė užsienio politikos klausimais. Tai tikrai išskirtinai aukštas postas.

Kiek žinau, paklausus „Verslo žinių“, kodėl buvo nutylėtas šis faktas, sulaukta atsakymo, jog nespėta pasidomėti. Manau, nespėta pasidomėti ir daugeliu kitų atvejų, tad visas tekstas tampa panašus į kaimo bobučių raudas apie tai, kad visi politikai „vagiai“.

Verslui turi tarnauti visi ir visos?

Tai, kad „Verslo žinių“ įžvalgų gylis tikrai panašus į eilinio gyvenimu nepatenkinto piliečio suvokimą, rodo ir nepamainoma tokiems atvejams nuoroda į didelius atlygius ir būsimas geras pensijas, kurios, be abejonės, neužtarnautos.

Atlygiu ir būsima pensija esu tikrai patenkinta, bet, priešingai vedamojo autoriaus implicitinei nuojautai, jaučiuosi tuos pinigus uždirbanti sunkiu kasdieniu darbu. Ir tai tikrai galima pasakyti apie didelę daugumą šios kadencijos Europos Parlamento narių.

Vis dėlto iš esmės labai nedidelio tiražo ir menką politinę įtaką turinčio leidinio (kalbu atsakingai ir pagalvojus) nuomonė apie Lietuvos europarlamentarų darbą manęs būtų nesudominusi tiek, kad ją nagrinėčiau, jeigu ne vienas tikrai simptomiškas faktas.

„Verslo žinios“ tarnauja verslui. Jis tai deklaruoja, ir tai puiku. Bet tai, kad šis leidinys galai žino kodėl galvoja, jog verslui turį tarnauti visi ir visos, tarp jų ir europarlamentarai, yra mažų mažiausia primityvi mąstysena.

„Verslo žinios“ nėra pajėgios suvokti, kad politikai nėra tie, kurie techniškai aptarnauja konkrečias interesų grupes. Ir būtent tai rodo jų pačių intelektualinio įgalumo laipsnį.

Eidama į rinkimus sakiau, ir dabar kartoju, kad einu atstovauti tiems, kuriems brangi Europa, jos vertybės, žmogaus teisės.

Ne per pinigų prizmę

Kasdien kiekviena proga kalbu ir balsuoju už tai, kas, mano galva, gerokai daugiau nei verslų pelnai — už visų žmonių lygybę, moterų teises, kovą su smurtu artimoje aplinkoje, prieš socialinius stereotipus.

Kovoju ir prieš tai, kad pasaulis būtų regimas tik per pinigų prizmę. Šie klausimai ypač aktualūs postsovietinėje erdvėje. Taip elgsiuosi ir ateityje.