2016 birželio 30 d.

Kodėl mes nuolat nepatenkinti rinkimų rezultatais? Modernioji politologija, skirtingai negu aistringi politikos klasikai, aiškina, kad taip yra todėl, kad renkamės vedami emocijų: esą, jeigu būtume daugiau mąstę, skaitę ir galvoję, tai pasirinkimas mūsų taip nenuviltų.

Teigiu priešingai: kiekvienas racionalus sprendimas gali būti padarytas ir daromas tik remiantis emocija, kuri pasirodo kaip pirmoji mąstymo ir veiksmo paskata.

Politika turi daug veidų, bet gimsta politika tikrai ne ekonomikos knygų paraštėse. Ji atsiveria jausmuose, kalbose, bendravime ir bendrystėje, iš kurių ir kyla stipri valstybė. Įtrauki politika gimsta tada, kai nuplėšiame nuosavo neišmanymo šydą, pamatome kasdienybę ir jaučiame: gal džiaugiamės, gal pasipiktiname, gal pasišlykštime, o gal ir pamilstame, bet visada iki mūsų proto padaryto sprendimo turi būti jausmas. Geras politikas kalba ne skaičių, ne menkai suvokiamų tarptautinių organizacijų dokumentų ir šaltų įstatymų kalba, jis kalba širdies sąvokomis ir jos įstatymais.

Ne kas kita, bet būtent politiko jausmai, jų dermė, padeda rinkėjams pasirinkti tuos politikus, kurie empatiški, jautrūs atitinkamų grupių poreikiams, kalba rinkėjui suprantama kalba.

Jei jauti, stebi ir analizuoji savo jausmus, pasirinkimas logiškesnis jau vien todėl, kad vadinamajam racionaliam sprendimui priimti vidutiniam rinkėjui dažniausiai tiesiog trūksta specialių žinių, išsilavinimo ir/ar informacijos. Tas vadinamasis racionalus sprendimas iš esmės tėra įtakos grupių (ekspertų, viešųjų analitikų, žiniasklaidos elito, lobistų) suformuota nuomonė. Dar daugiau, — minėtos grupės įvertina rinkėjų ir sprendimo racionalumo laipsnį sulig savo vertybėmis ir (blogesniu atveju) interesais, tad paradoksaliai tas jų racionalumo vertinimas būna irgi nušviestas dabar jau pačių ekspertų emocijos.

Kita vertus, nėra emocijų, nėra demokratijos. Kodėl? Moderni demokratinė (pabrėžiu, demokratinė) politika, remiasi suvokimu, jog pasaulis suformuotas ne vien iš asmeninių ar grupės, kuriai priklausai, norų. Šalia visada gyvena ne tokie sėkmingi tautiečiai, mus visus ištinka bėdos, ligos, praradimai. Bet negali atpažinti kito ir jo poreikių, jeigu matai tik save.

Taigi, kartoju, mes itin dažnai būname nepatenkinti rinkimų baigme, nes manome, kad, darydami pasirinkimą, vadovaujamės neva šaltu protu. Šis gi apgaudinėja mus, nes teigia, kad ne kitas, o mes esame tie, kurie apdovanoti tiesos išmanymu. Yra vienas tobulas būdas, kaip nužudyti demokratiją,  — tereikia iš jos ginklų kambario pašalinti jausmus.

Racionalus pasirinkimas visada yra tik suvaldyta emocija

Prisipažįstu, mane sukrėtė vieno Lietuvos šulinio istorija. Ne, ne ta, visiems žinomo siaubinga vaikų tragedija, bet taip pat savaip dramatiška.

Mažame dviejų kambarėlių namelyje centrinės Lietuvos lygumose, kur taip stinga medžių ir miškų, o vėjas košia kiaurai, ilgus metus gyvena šeima, kurioje auga dešimt vaikų. Mirus dar gana jaunai žmonai, juos augina vienas likęs tėtis. Du vyriausieji jau paliko tėvų namus, bet vieta neliko tuščia: vyresniam sūnui sukūrus šeimą su gretimo kaimo mergaite, kuri nebegalėjo iškęsti gyvenimo šalia geriančių tėvų, į pasaulį atėjo mažutis kūdikėlis. Taigi, du žmonės išėjo, bet du atėjo.

Dar ta šeima augina arklį, karvę ir veršelį, kiaulę su paršeliais, žąsų, vištų, šunų ir katinų. Gausybę visokios gyvasties.

Laukiate, kada vis dėlto prabilsiu apie šulinį? Šiame pasakojime yra šulinys vidurį niūroko kiemo, tiesa, jame dažnokai nėra vandens. Taigi, visa šita galybė gyvybės priklauso tik nuo atvažiuojančios cisternos, lyg gyventume ne krašte, kuris tiesiog plūduriuoja ant vandenų klodų, o kažkur Afrikos savanose. Vandens šulinyje stinga jau daugybę metų, didelei šeimai, vos ne vos suvedančiai galus, pačiai išspręsti šią problemą nėra galimybių, tačiau taip pat ir nėra, kas ištiesia pagalbos ranką, nes nemato ir nejaučia priedermės.  Ir, esu įsitikinusi,  nemato visų pirma todėl, kad mūsų politika remiasi ne jausmais, rūpesčiu, kito širdies ir gyvenimo matymu, bendryste, o esą racionaliais įstatymų punktais.

Kai piktinatės, jog mokate mokesčius, kurie neva galiausiai atitenką geriančioms ir nedirbančioms šeimoms, prisiminkite šitą šeimą. Tėtis negeria (ir kaip gerdamas gražiai auginsi tokią šeimyną), jis labai daug dirba ir labai neblogai uždirba (tiesa, padalinus tokiam žmonių skaičiui, vis tiek lieka ne kas). Vaikai gerai mokosi. Namuose tvarka, kiek bendrai įmanoma tvarka ten, kur daug vaikų ir stinga vandens.

Norite kitokios Lietuvos? Pripildykite šitą šulinį vandens. Ir ne politikai jį turi pripildyti. Tą šulinį turi pripildyti jautri ir save sauganti bendruomenė.

Tiesa, kad pamatytumėte šitą kuklų, o ne aną tragišką šulinį, reikia jautrios širdies. Reikia ne tiek proto, kiek jausmų: atjautos, pasipiktinimo, džiugesio ar tiesiog meilės.

Jausmai politikui ir politikai labai svarbūs, nes padeda patirtį paversti įstatymo raide. Dar svarbiau tai, kad  tada, kai dėl ko nors nerimaujame ir rūpinamės, esame linkę ieškoti daugiau įvairios informacijos, apmąstyti problemą iš įvairių pusių. Jausmai, ir ypač rūpestis dėl savęs ir kitų  — tai natūrali, neišvengiama sprendimo proceso dalis.

Politikoje išskirtinai svarbūs pyktis ir empatija, nes būtent šie jausmai lemia atsakymus į fundamentalius paskirstymo politikos dalykus. Pyktis ir atjauta, gebėjimas susitapatinti su vargstančiu žmogumi leidžia atsakyti į sudėtingiausią klausimą, kas vertas, o kas ne paramos, išmokų ir kokios apimties ta parama privalėtų būti.

Reali politika turi matyti realų gyvenimą, kuris visada sudėtingesnis už įstatymų sąvadus. O realų gyvenimą gali matyti tik atvira širdimi ir jausmais žvelgdamas į kitą žmogų.

Geras politikas — tas, kuris skaičių ir įstatymo eilučių užkulisiuose mato pasimetusią ar laimingą sielą. Jeigu renki protu, pasirenki tą, kuris regi jam naudingus skaičius ir įstatymo raidę. Jeigu pasirenki jausmais, pasirenki racionaliai, nes pasirenki tą, kuris pamatys kito arba tavo bėdą ir bandys kurti bendrystės lauką.