Jau trečia savaitė iš eilės kalbu su jumis apie Lietuvos užsienio politiką, ir tik dabar rankos pasiekė žmogų, kuris skelbiasi esąs naujojo sutarimo architektas. 

Dalios Grybauskaitės kalbų rašytojas, užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko patarėjas, Karo akademijos dėstytojas, viešosios įstaigos Jungtinis techninis sekretoriatas vyresnysis komunikacijos vadovas, vidaus reikalų viceministras, premjero patarėjas, žemės ūkio ministras, galiausiai Seimo narys, rašytojas sudėliojęs krikščioniškų minčių rinkinį ir „valstiečių“ gretose įsteigęs dar vieną krikščionišką politinį darinį, pasirengusį ginti tradicines vertybes ir tradicines šeimas. Panašus pareigų sąrašas turėtų įkvėpti. 

Susitarti sutarti

Per pastarąsias porą savaičių apie Giedriaus Surplio politines ambicijas pasikalbėjau su ne vienu žmogumi, besidominčiu politika. 

Atsakymai buvo stebėtinai blankūs, it refrenas kartojosi „nuomonės neturiu“. Vienas prelegentas prisiminė, kad G. Surplys gerai spėja atsakymus televizijos žaidimuose (negaliu patvirtinti, nes tokių laidų nežiūriu), ir tai turėtų reikšti, kad jis daug žino. 

Vis dėlto mano analizės požiūriu gerokai įdomesnis kitas klausimas, o ką jis siūlo, kai kalba apie šių dienų Lietuvos užsienio politiką. Atsakymas ir šį kartą blankus: jis siūlo susitarti, tiesa, aiškiai nepasako, o dėl ko reikia susitarti ir sutarti, bet nuolat primena, kad kartu su prezidentu pirmasis pasiūlė sutarimą dėl užsienio politikos.  

Balandžio 19 dieną „Žinių radijo“ laidoje atsakydamas į laidos vedėjo klausimą, ar valstiečių partija, priešingai nei anksčiau tokią galimybę neigęs partijos pirmininkas, pasirašys sutarimą dėl užsienio politikos, G. Surplys, jo žodžiais tariant, „šoktelėjo atgal į istoriją“. 

Pasak G. Surplio, esama jau trejeto sutarimo variantų, ir „pirmąjį variantą mes, valstiečiai, kartu su prezidentūra iniciavome.“ 

Tai esą buvęs trumpas, glaustas tekstas, kurį galima sutraukti iki principo „sutarkime sutarti, kad užsienio politika turi būti vykdoma sutartinai, harmoningai, sutelktai.“ 

Vargas dėl istorijos

Tiesa, toliau ėjusi G. Surplio pastaba, kad būtent taip sutelktai ta Lietuvos užsienio politika ir buvo vykdama 30 metų, verčia abejoti G. Surplio istorijos žiniomis. 

Ginčų per tuos metus buvo labai daug, ir tai lengva patikrinti. Tarkime, dabartinis „valstiečių“ vadas Ramūnas Karbauskis, kurio pavaduotoju tarnauja G.Surplys, 2000 metais siūlė lėtinti pasirengimą narystei NATO ir spręsti kitus prioritetinius klausimus.

2022 metų sausio pabaigoje, likus mažiau nei mėnesiui iki karo, „valstiečiai“ vienu balsu su socialdemokratais aiškino, kad jokios rimtos karo grėsmės nėra, o „kalbomis apie karą bandoma pridengti nesėkmes vidaus politikoje.“ 

Grįžkime į G. Surplio pateikiamą klausimo chronologiją. 

Pasak jo, iš valstiečių ir prezidento inicijuoto pirmojo „harmonijos pakto“ varianto „paskui gimė antrasis, profesoriaus Lopatos ir europarlamentaro, buvusio irgi premjero Andriaus Kubiliaus variantas, kuris buvo 10 puslapių ir pradėjo labiau panašėti į valdančiųjų užsienio politikos programą, kuriai būtina arba pageidautina gauti opozicinių partijų pritarimą.“

Sutarimui reikia logikos

Kad ir kaip žiūrėtum, akivaizdus logikos stygius. Remiantis G. Surplio logika, jeigu jau valstiečiai su prezidentu pasiūlė „harmonijos paktą“, tai valdantieji tiesiog privalo pasirašyti. Kodėl? 

Pirma, valdančiosios partijos atėjo į rinkimus ne su „valstiečių“ ir ne su prezidento programa. Prezidentas, beje, iki šiol nėra aiškiai deklaravęs savo politinių pažiūrų, tarp jų ir užsienio politikos srityje.

Harmonijos siekis bendrai nėra programa, tai labiau moralinis sprendinys būdingas naujojo amžiaus religiniams judėjimas ir permanentinį pozityvumą skleidžiantiems influenceriams.

O politika, kur susikerta daugybės žmonių interesai, siekiai ir viltys, nėra ir niekada nebus harmonijos vieta. Tai kasdien demonstruoja ir patys valstiečiai, oponuojantys bet kam ir bet kur. 

Antra, ir tai svarbiau. O kas vis dėlto taip nervina G. Surplį? Jis pabrėžia du momentus. Valdančiųjų tekstas esą per ilgas ir, antra, jis pernelyg panašus į jų programą. 

Kalbant apie teksto ilgį, norisi replikuoti, kad šūkiais „gerovė visiems“ ir „harmonija ir amžina taika pasauliui“ gal ir gali nusipirkti menkai mąstančias galveles, bet pasaulis, deja, veikia kitaip. Rimtų klausimų svarstyme teksto ilgis gali rodyti, kad jo autoriai mato platesnį kontekstą ir geriau įžvelgia galimas grėsmes. 

Turi ką slėpti

Teksto apimtis mąstantiems rinkėjams leidžia aiškiau suvokti, kam ir kodėl atstovauja ta ar kita politinė jėga ir kaip tai gali paveikti jo gyvenimą.

Trumpumo programiniuose dokumentuose visad siekia tie, kurie neturi, ką pasakyti arba turi ką slėpti. Tai puikiai įrodė ir dabartinis prezidentas savo gerovės programa, kur apdairiai ar dėl proto stygiaus nutylėta, kas ir kokiu būdu tą gerovę finansuos. 

Dėl kaltinimo, kad valdantieji kartoja savo programos mintis, dar keisčiau. Ar tai reiškia, kad valdantieji, visų pirma konservatoriai, kurie turi nuoseklią užsienio politikos sampratą ir ją, kai tik turi galimybių vykdo jau 30 metų, turėtų pradėti šokti pagal R. Karbauskio ir Gitano Nausėdos dūdeles? Kodėl? 

Kaip Lietuvos pilietė ir rinkėja reikalams pasisukus tokios mitinės harmonijos pusėn, tiesiog išsigąsčiau, kad tarptautinių klausimų sprendimas atitenka akliems veikėjams, kurie ir prieš kelias dienas iki karo vis dar kalba apie tai, kad jokios grėsmės esą nėra. 

Problemos dėl raidelių

Trečia, ir tai, matyt, esminis momentas. G. Surplys apgailestauja, kad galutinėje kompromisinėje versijoje VĖL atsirado gana griežtos formuluotės, pastatančios Kiniją į vieną blogio ašį su rusija, ir būtent požiūris į Kiniją esą ir lemia sprendimą sutarimo nepasirašyti. 

Puikiai prisimenu G. Surplio vizitą į Kinijos ambasadą 2022 metų vasario viduryje. Tuomet Kinijos atstovybėje apsilankęs G. Surplys dėstė, kad „jeigu mes pakeistume tas kelias raideles, visas konfliktas su Pekinu baigtųsi.“ Raidelėmis jis čia vadina hieroglifus, kurie buvo nupiešti suderinus su Lietuvos valstybės sprendimais. 

G. Surplio tuometinis vizitas pas Kinijos laikinąjį reikalų patikėtinį įdomus pats savaime. It koks lietuviškas Macronas, po susitikimo jis aiškina, kad jo „tikslas yra medijuoti“, nes jis „įsitikinęs, kad niekam nereikia aštrių konfliktų“. 

Drįsčiau manyti, kad šiuo konkrečiu atveju tikrai buvo asmuo, kuriam reikėjo aštraus konflikto.

Ir tas asmuo yra pats G. Surplys: kaip kitaip atkreipsi į save dėmesį, kai neturi jokios nuoseklios vizijos, bet turi pakankamai politinio suopračio, kad toks vizitas įžiebs naujus ginčus šalies viduje, ir privers visus apie tave kalbėti. 

Kinija niekada nemeluoja?

Iš naujo skaitydama tuometinius G. Surplio samprotavimus, negalėjau nustoti žavėtis tuo, kaip nuoširdžiai jis tiki ir pasitiki Kinijos patikėtinio žodžiais, kad „konflikto esmė – tik pavadinimas“, bet netiki valdančiųjų žodžiais, jog „Kinija yra įsiutusi dėl mūsų 5G ryšio uždraudimo, kad kinų kompanija diegtų, tiek dėl mūsų pasitraukimo iš „17+1“ formato.“

Kinija gi, kaip ir rusija, niekada nemeluoja ir neturi jokių kitų tikslų, kaip padėti Lietuvai žengti demokratijos ir laisvės keliu, ar ne, G. Surply? 

Savo ruožtu noriu pareikšti, kad nepasitikiu G. Surplio žodžiais, jog, kalbėdamas su komunistinės Kinijos pareigūnais, jis atstovauja Lietuvos interesams.

Įrodymų neturiu, bet, suprantate, man taip sakė vienas diplomatas man simpatiškoje ambasadoje. Tikiuosi aišku, kad čia ironizuoju, nors pats G. Surplio pasažas leidžia abejoti šio politiko gebėjimu girdėti patį save. 

Viešumoje neprieštarauti vieni kitiems 

Grįžtant prie jau minėto pokalbio „Žinių radijuje“, noriu atkreipti dėmesį į dar vieną momentą. 

Plėtodamas sutarimo temą, G. Surplys radijo laidoje aiškino, kad, karui prasidėjus, opozicinės partijos esą „pasižadėjo dirbti konstruktyviai“ ir „kritikuoti tik tada, kai nekritikuoti bus neįmanoma.“ 

Pasak jo, viešojoje erdvėje „kritikos užsienio politikai iš opozicinių partijų yra daug mažiau negu jų buvo prieš karą“, o sutarimo siekiama, kad „susitartume, kad viešumoje nedisk…, na, ne tai, kad nediskutuojam, bet nesipykstam, neprieštaraujam, nepriekaištaujam vieni kitiems“.

Tai, pasak G. Surplio, ir yra „esminis momentas pasirašymo“. 

Sunku sutikti, kad priekaištų dėl vykdomos užsienio politikos dabar sumažėjo. Vienas pavyzdys: šiemet sausio 27 dieną taikos šauklys G. Surplys drąsiai teškia, „užsienio politikoje nesutarimai, nes konservatoriai nori užvaldyti valstybę: nuo kadencijos pradžios matyti, kad konservatoriai atėjo su siekiu užvaldyti valstybę.“ 

Apdairi amnezija

Tai, kad G. Surplys linkęs manipuliuoti ir painioti faktus, rodo ir apdairiai pamiršta 2020 metų gruodžio 10 dienos „Rezoliuciją dėl Lietuvos užsienio ir Europos politikos ilgalaikių gairių bei tęstinumo“, už kurią jis pats aktyviai agitavo ir balsavo. 

Labai siūlau susipažinti su rezoliucijos tekstu. Tuomet G. Surplys ir visi kiti didieji dabartinės Lietuvos užsienio politikos oponentai drąsiai balsavo, kad „Lietuvos Respublikos užsienio politika yra grindžiama bendromis vertybėmis, demokratija, pagarba žmogaus teisėms, stipria laisvės ir demokratijos gynyba nuo autokratijų grįsta geopolitika.“ 

Jie pabrėžė, „kad pamatinių vertybių, įtvirtintų Europos Sąjungos sutarties 2-ajame straipsnyje: pagarbos žmogaus orumui, laisvės, demokratijos, lygybės, pagarbos žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, ir teisinės valstybės, – erdvė turi būti plečiama tiek pačioje Sąjungoje, tiek už jos ribų“, ir taip toliau bei panašiai. 

Dar daugiau, tada Seimas pažymėjo, kad Kinijos Liaudies Respublika įgyja vis didesnę politinę, ekonominę ir karinę galią, kuria didina geopolitinę įtaką ir neretai kelia iššūkių ES vienybei, esminiams Bendrijos interesams“ ir įsipareigojo „remti ekonominio, socialinio, prekybinio, kultūrinio bendradarbiavimo plėtrą su Taivanu, Honkongu.“

Tą gruodžio 10-ąją Seimo salėje drąsiai aidėjo G. Surplio žodžiai, kad jam „ypač užstrigo Žygio [turimas galvoje Žygimantas Pavilionis –A. M.] žodžiai apie tai, kad tai yra san­talkos  dokumentas“, „ta vėliava, su kuria Lietuva važiuoja į Europą, į pasaulį, ir kuria vėl demonstruoja, kad yra demokra­tijos  absoliutus gerbėjas, kad yra žmogaus teisių gerbėjas, kad yra bendradarbiavimo ir bendravimo gerbėjas.“ 

Naivių rinkėjų paieška

Šį G. Surplio politinio pavidalo studija gimė svarstant apie G. Nausėdos veikimo formas.

Panašu, kad šie du vienas kitą neblogai papildantys žmonės susitiko neatsitikinai. Juos vienija paslanki neapibrėžta ideologija, žodžiai apie santalką ir harmoniją, kartas nuo karto įpilant žibalo į ugnį, ir naivių rinkėjų paieška.